Patekti į dvaro rūmus dabar galima tik per duris iš vidinio kiemo. Dviejų aukštų pastatą dalija ilgi koridoriai, iš kurių patenkama į kabinetus. Daugelis jų – užrakinti, o ir tuose, kuriuose dirba žmonės, daugiau sužinoti apie dvarą nepavyko.
Džiugina ąžuolas
„Žinau, kad čia buvo dvaras, ir tiek, bet jo istorija nesidomėjau. Ją seni dvaro medžiai saugo. Gera išeiti į kiemą, po ąžuolu senu atsikvėpti. Dvaro vaizdas tik iš išorės gražus. Viduje dvaro neliko, viskas pertvarkyta, įrengta daug kabinetų, ir tiek. Mūsų patalpoms remonto reikėtų, bet niekaip neprisiprašome šeimininko“, – sakė muitinės tarpininku ketverius metus senajame dvaro pastate dirbantis vyras.
Nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja prisiminė, kad viena jos klientė pasakojusi, jog pokariu gyvenusi dvaro rūmuose. „Ji sakė, kad tuomet dvare buvo įrengta vadinamoji „komunalkė„, t. y. daug mažų butų, kurie naudojosi viena bendra virtuve. Daugiau nieko ir nesiteiravau jos“, – sakė nekilnojamojo turto specialistė.
Paklausta, ar dvare nesivaidena, pašnekovė tik nusijuokė. „Ne, labai gerai ir saugiai čia jaučiuosi, nors žiemą pati paskutinė vėlai vakare išeinu“, – sakė moteris.
Ūkiniuose dvaro pastatuose, kuriuose kadaise buvo auginami žirgai, dabar mauroja geležiniai žirgai. Čia įrengtos kelios automobilių remonto dirbtuvės. Tik jų darbuotojai į kalbas su žurnalistais nesileido. "Mes čia tik nuomininkai. Klauskite šeimininkų", – atsikalbinėjo.
Keisti nieko negali
Vienos iš seniausiai ūkiniame dvaro pastate veikiančių elektros įrangos parduotuvių atstovas buvo malonesnis. „Dirbame čia jau dešimt metų, prie šios vietos įpratę mūsų klientai. Gera čia vieta dėl to, kad arti gatvės, gerai matoma reklama. Minusas tas, kad labai šalta šiose patalpose žiemą. Ateityje gali būti, kad į kitą vietą kelsimės. Nežinau aš didžiosios dvaro istorijos, tačiau mačiau, jog ūkinis pastatas apšaudytas, sienose skylės nuo kulkų žiojėja. Klientams patinka originalus, senoviškas mūsų parduotuvės interjeras. Patinka jis ir mums, nors ne mes jį sukūrėme, esame tik nuomininkai. Šeimininkai pastatą prižiūri, stogus suremontavo, o to, kas yra, – keisti negali. Turi saugoti paveldą. Kiekvienais metais ateina paveldosaugininkų komisijos patikrinti.
Buvusio dvaro kiemas išasfaltuotas ir paverstas automobilių stovėjimo aikštele. Stovi čia ir dideli krovininiai automobiliai. Kalbinti įmonių darbuotojai tvirtino, kad dvaro pastatai priklauso vilniečiams – logistikos kompanijai „Transekspedicija“. Deja, pasikalbėti apie Sendvario ateities perspektyvas taip ir nepavyko. „Transekspedicijos“ atstovas Voldemaras Zeltinis dvi savaites tikino, jog vadovas Kęstutis Balčiūnas, galintis pakomentuoti bendrovės planus, atostogauja užsienyje. Nepasiekiamas jis buvo ir mobiliuoju telefonu.
Plėtros neleido
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas Sendvario dvarą apibūdino kaip patenkinamos būklės objektą. „Pagrindinis dvaro pastatas gana geros būklės, nes ne taip seniai buvo restauruotas. Prižiūrimi ir ūkiniai pastatai. Jų savininkai turėjo planų dvaro teritorijoje statyti naujus statinius, plėsti veiklą, tačiau paveldosaugos reikalavimai, taikomi šiai vietai, tikriausiai susikirto su jų planais“, – komentavo paveldosaugininkas.
Sendvario istorija
Šis dvaras pelnytai vadinamas seniausiu dvaru Klaipėdos apylinkėse. Jo ištakos siekia 1376 m. pilies inventoriuje minimą galvijų kiemą – Viehhof. Jame buvo auginami gyvuliai Klaipėdos pilies įgulai. Taip pat senuosiuose dokumentuose aptinkami šie Sendvario vokiški pavadinimai: Althof, Ritergutt Althof. Išvertus iš vokiečių kalbos tai ir reikštų seną dvarą arba Sendvarį.
Galvijų kiemas pilį aprūpindavo mėsa, lašiniais, taukais, pienu ir jo produktais. Klaipėdos komtūrijos inventoriuose sūdytos ir rūkytos mėsos kiekis buvo nurodomas „gabalais“. 1376-1447 m. pilyje mėsos atsargos svyravo nuo keleto iki 180 „gabalų„, sūrio atsargos buvo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių vienetų, o sviesto iki 1-2 statinių.
Nuo 1503 metų dvarą pradeda valdyti pasaulietis – ordinui nepriklausantis žmogus. O 1525 metais ūkis tapo valstybiniu palivarku, priklausančiu Prūsijos hercogui.
XVI amžiuje ūkyje pradėtos auginti avys, pastatyta plytinė. Maždaug tuo pat metu buvo iškastas Malūnų tvenkinys, šalia kurio jau nuo XV a. veikė Pilies malūnas. Dalis tvenkinio išliko iki šių dienų. Sovietmečiu Trinyčių vardu pervadintam vandens telkiniui prieš metus sugrąžintas senasis Malūno pavadinimas.
1650 metų Klaipėdos ir jos apylinkių žemėlapyje pažymėtos ir Sendvario žemės.
1670 metų Naronskio žemėlapyje matosi Malūnų tvenkinys ir du kartus pažymėtas Sendvario vardas.
1723 metų lapkričio 22 dieną buvo įkurtas naujas administracinis vienetas – Sendvario valsčius. Jis apėmė 125 kaimus. Didžioji dalis čia gyvenusių valstiečių buvo lietuvininkai.
1798 metų Schroetterio žemėlapyje matome pažymėtą Sendvarį – Althof ir pro jį einančius pagrindinius krašto kelius į Gargždus ir Tilžę.
XIX amžiaus vidurio žemėlapiuose matome naujus dvaro gyvenamuosius ir ūkio pastatus. Yra išlikę žinių, kad dvare ne kartą lankėsi Prūsijos karališkos šeimos nariai. 1807 metais čia buvo įrengtas jodinėjimo maniežas princams. 1834 metais čia lankėsi Prūsijos kronprincas Frydrichas Vilhelmas su žmona.
XIX amžiaus pabaigoje Sendvaryje imta auginti grynakraujus žirgus. O 1882 metais čia įvyko pirmas grynaveislių žirgų turgus.
Dvaro rūmai ir pastatai smarkiai nukentėjo per I pasaulinį karą. Gaisro metu visiškai sudegė gyvenamasis pastatas. Išliko tik išorinės sienos. Taip pat liudininkai pasakoja, kad carinės Rusijos kariai Sendvaryje nekaltai sušaudė 29 vyrus iš aplinkinių kaimų. Dvaro pastatas buvo atstatytas po karo.
1923 m. prie Sendvario ėjo prancūzų gynybinė linija, sausio 12 d. čia įvyko susirėmimas su lietuviais, siekiančiais Klaipėdą prijungti prie Lietuvos.
1932 metais Sendvarį paveldėjo paskutinis savininkas Heinrichas Konradas.
Per Antrąjį pasaulinį karą dvaro pastatai beveik nenukentėjo.
Pokariu dvaro pastate veikė mokykla. Vėliau įsikūrė kontoros, sandėliai.
Parengta pagal Kęstučio Demerecko knygą „Klaipėdos dvarai“
