V.Landsbergis tvirtino, kad dabar Vakarai baiminasi Rusijos lyg bepročio, kurio veiksmai neadekvatūs, neprognozuojami. Tačiau jis linkėjo nepamiršti, kad, nors Rusija visus gąsdina karu ar net branduoliniu ginklu, ji pati labiausiai to ir turėtų bijoti.
„Jie bijo, kad Rusija sukels karą. Bet po to karo, pirmiausia, nebus pačios Rusijos, o Kinija gal bus iki Uralo? Kartais juokais konferencijose siūlydavau, kad gal reiktų slapčiomis pradėti derybas, kad Kinija neitų toliau negu iki Uralo. Čia toks juokas. Bet, jei toks gandas nueitų, tai gal tie Kremliuje pagaliau imtų galvoti?“ – šiek tiek šaipydamasis klausė V.Landsbergis.
Jie bijo, kad Rusija sukels karą. Bet po to karo, pirmiausia, nebus pačios Rusijos, o Kinija gal bus iki Uralo? – klausė V.Landsbergis.
Jis apgailestavo, kad branduoliniu ginklu mojuojančiai Rusijai niekas Vakaruose neatšovė, jog jis toks ne vienas – mes jį taip pat turime.
„Aš nekurstau kariauti, bet tie, kurie ateina kariauti, turi gerai žinoti, kad gaus atgal. Jis rėkia, kad turi atominę bombą, bet niekas jam neatsako, kad mes irgi turime bombą ir tu tuoj kabėsi Raudonojoj aikštėj, jei panaudosi bombą. Tada daryk pasirinkimus. Bet mums taip sakyti negalima, nemandagu, politiškai nekorektiška. Apie tave gali sakyti, ką nori, bet neatsakai, o taip sudarai įspūdį, kad gal tu išsigandęs. O, jei bijo, tai mes dar duosim. Toks chuligano sindromas, kai jis nesutinka pasipriešinimo. Čia katukai, man rodos, dar nėra atakę, dar yra noro tikėtis, kad susitarsime, susikalbėsime“, – sakė V.Landsbergis.
Profesorius pažymėjo, kad Rusija dabar elgiasi lyg eilinis vagis, kuris tikisi, kad nors visi kiti panašūs aplink būna pagaunami, jis bus tas vienintelis, kurio nė negaudys.
Vadino katukais, kurie bijo atakti
V.Landsbergis ne kartą yra gėdinęs Europos lyderius kad šie elgiasi lyg akli katukai ir vis tikisi, kad su Rusija galima kažkaip kalbėtis, kažkaip susitarti. Tačiau, pasak V.Landsbergio, Rusija, siekdama savo imperialistinių tikslų, iš tokių kalbų gali tik juoktis ir toliau žengti tiek, kiek panorės. Tai, profesoriaus teigimu, pamažu keičiasi ir Europos lyderiai pradeda vertinti situaciją nebe taip naiviai.
„Atanka dar labiau tie buvusieji katukai. Supranta, kad tai nėra Ukrainos – Rusijos problema. Tai Rusija prieš Europą, prieš Europos Sąjungą, kurią vadina prieše, kuri neva norėtų atplėšti meilužę Ukrainą, nusivesti į savo dvarelį, o mes neatiduosime. Toks Rusijos lyg viduramžių dvarininko galvojimas, kad, jei atiminės, tai geriau jau užmušime, nei leisime paimti. Lyg Ukraina savo nuomonės neturėtų“, – kalbėjo politikos senbuvis.
Atsakydamas seneliui europarlamentaras Gabrielius Landsbergis tvirtino, kad galbūt Rusija būtų neužpuolusi Ukrainos, jei Europa būtų geranoriškai paprašiusi perleisti „meilužę“ taip patvirtindama kažkokias neegzistuojančias, bet Rusijos susikurtas, teises į savarankišką valstybę.
„Vaska, nu, atiduok tą dešrą“, – vaizdingai imituodamas rusišką manierą anūką papildė V.Landsbergis.
Jis pabrėžė, kad Europos lyderiai ir dabar klysta sutikdami prie derybų stalo dėl Ukrainos su Rusija sėsti kažkur Astanoje, o ne Europos širdyje.
„Kas ir kodėl važiuoja ir kur? Ne V.Putinas atvažiuoja ir nori rasti sprendimus, o europiečiai bėga ten, dangstosi ir siūlo rasti kokį nors sprendimą. V.Putinas priims juos pasikalbėti, paaiškins, kad dalykai eina į priekį, paklaus, kam tos sankcijos. Ir eis į priekį tik sankcijų atšaukimas, o niekas daugiau“, – teigė V.Landsbergis.
Pasikeitė ne tik Europa, bet ir mes patys
G.Landsbergis buvo nusiteikęs optimistiškiau. Jis tvirtino, kad Europos politikų mintis apie Rusiją griežtesnio tono link ypatingai pastūmėjo liepą Ukrainoje numuštas Malaizijos lėktuvas.
Gal mes sąmoningai ar nesąmoningai Europai daromės reikalingi. Mes – lyg skiepas, kuris jiems padeda kvėpuoti, – sakė V.Landsbergis.
Europos parlamentaro teigimu, nors šios kadencijos Europos Parlamente ypatingai gausu proputiniškų politikų, nė vienam iš jų nebeleidžiama savo asmeninės nuomonės nuvykus į Maskvą pristatyti kaip visos institucijos. Dar daugiau, pasak V.Landsbergio, sudėtinga situacija paskatino vienytis demokratiškus kairiuosius ir dešiniuosius.
Jis pabrėžė, kad net „kolorado juostelę“ ryšėjęs Lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis nebedrįsta viešai laidytis prorusiškomis frazėmis.
„V.Tomaševskis priklauso frakcijai, kuri išsako griežtą poziciją Putino atžvilgiu. Jis yra tokioje terpėje, kur jam reikšti savo pozicijas sunku“, – sakė G.Landsbergis.
G.Landsbergio tvirtinimu, karas Ukrainoje dar didesnę naudą turėjo Lietuvos visuomenei, nes ji per metus išėjo pilietiškumo mokyklos kursą, suvokė, kad valstybės saugumas prasideda nuo kiekvieno piliečio. Dar vienas žingsnis, kurį turi žengti Lietuva, anot G.Landsbergio, tai atsikratyti įpročio patiems vadintis maža postsovietine valstybe ir liautis dėl savo bėdų valstybėje kaltinti sovietų palikimą ar sovietinį mentalitetą.
„Kas mums lieka? Tai nebeklijuoti sau patiems etiketės. Reikia ištiesti nugarą, pasitikėti savimi. Mes esame Vakarų pasaulis. Kol mes kartosime, kad mes esame tie trys dalykai, kurių specialiai nekartosiu, tai mes taip ir atrodysime“, – teigė G.Landsbergis.
„Gabry, tu gerai kalbi, bet gal mes sąmoningai ar nesąmoningai Europai daromės reikalingi. Mes – lyg skiepas, kuris jiems padeda kvėpuoti. Tačiau taip pat negalime pamiršti, kad kaimynas šalia tebemano, kad mes esame tik klastingai laikinai atplėšti“, – anūką papildė V.Landsbergis.
