2019 03 31

Senelius lankanti molėtiškė: kuo daugiau žmonių savanoriaus, tuo mažiau bijosime pasenti

Bent porą kartų per savaitę Gražina Dubauskienė iškeliauja aplankyti Molėtų apylinkėse gyvenančių senolių. Padeda jiems sutvarkyti namus, išsiskalbti drabužius, išverda sriubos. Tačiau, sako, kad seneliai už viską labiausiai nori bendrauti. „Dar pabūkit, dar ką nors papasakokit“ – prašo kiekvieną kartą, kai nueinu“, – prisimena Gražina. Moteris įsitikinusi, kuo daugiau bus savanoriaujančių žmonių, tuo šviesesnė visiems atrodys senatvė.
Gražina Dubauskienė
Gražina Dubauskienė

Ką žmogui duoda bendruomeniška aplinka?

57-erių Gražina užaugo penkių vaikų šeimoje ir neabejoja, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl visą gyvenimą jautė norą būti tarp žmonių ir dalintis. „Pamenu, vaikystėje, kai gaudavome saldainių, juos padalindavome į 7 dalis, kad tektų ne tik mums, vaikams, bet ir tėvams liktų“, – prisimena molėtiškė. Vertybę pagalvoti apie kitą žmogų, padėti jam ir nenusigręžti, visada puoselėjo Gražinos mama, pradinių klasių mokytoja.

Dalintis yra lengviau negu imti.

„Kiekvienas iš vaikų žinojome, kad dalintis yra lengviau negu imti. Kitas dalykas, kurio su mama mokydavomės, – rankdarbiai. Galiu nerti, megzti ir savo žiniomis arba darbais dalinuosi su kitais. Pavyzdžiui, jei negaliu nueiti pas senelius, gal pačiai sveikata šlubuoja, tada bent jau numezgu jiems kojines ar dar ką nors“, – pasakoja Gražina.

Šviesios atminties Gražinos mama anapilin iškeliavo prieš keletą metų. Ilgai ją slaugiusi ir šalia buvusi dukra prasitaria, kad išgyventi išėjimą iki šiol yra skaudu – tarsi tvirtos saugojusios sienos būtų sugriuvusios. Pradėjus trūkti artimiausio žmogaus šilumos, molėtiškė atrado savanorystę. Jau beveik pusmetį ji gana aktyviai savanoriauja brandaus amžiaus žmonėms skirtame projekte, o neužilgo ketina prisijungti ir prie dar vieno projekto, kuriame daryti rankdarbius mokys mokyklinio amžiaus vaikus.

Prašo dar pabūti

Pas senyvo amžiaus žmones Gražina keliauja maždaug du kartus per savaitę. Pašto vadove ir laiškininke ilgą laiką dirbusi moteris jau nebesidarbuoja ir turi laiko, kurį gali paskirti kitiems. Padeda tuo, ko žmonėms prisireikia. Vieniems per sunku patiems sutvarkyti namus, kitiems reikia pagalbos išsiskalbti drabužius ar pašerti kieme lakstančius šunelius, o kiti tenori, kad kas nors garsiai paskaitytų knygą. Moteris sako nesivadovaujanti vien raštiškomis užduotimis, nurodančiomis, ką turi atlikti savanoris, jei mato, kad reikia padėti kažkur daugiau, taip ir daro, pavyzdžiui, nuperka maisto produktų ir išverda sriubos. Praleidusi kone visą dieną su seneliais ir susiruošusi namo, Gražina girdi prašymus dar bent kiek ilgiau pabūti.

„Suprantu juos, daugelis jaučiasi labai vieniši, neturi šeimų, vaikų, nėra nė kas iki vaistinės nuvežtų. Galiu pasakyti, kad ir aš tikrai norėsiu atėjus laikui, kai mano pačios rankos jau nebeklausys, kad kas nors užsuktų į svečius, išvirtų sriubos. Tikiu, kad kuo daugiau žmonių savanoriaus, tuo mažiau baisi atrodys senatvė“, – kalba Gražina.

Daugelis jaučiasi labai vieniši, neturi šeimų, vaikų, nėra nė kas iki vaistinės nuvežtų.

Emocinė ir moralinė nauda

Brandaus amžiaus žmonių (54+ metų) savanorystės projektui Molėtuose vadovaujanti savanoriškos veiklos mentorė ir veiklų organizatorė Aušra Ratkytė sako pastebinti, kad Gražinai savanoriavimas ilgainiui tapo gyvenimo būdu, kurio moteris nežada apleisti net ir pasibaigus savanoriavimo projektams. Šiuo metu A. Ratkytė bendradarbiauja maždaug su 10 brandaus amžiaus savanorių. Visgi, pastebi, kol žmonės išdrįsta pradėti savanoriauti, turi praeiti laiko.

„Tai natūralu ir suprantama, nes brandaus amžiaus karta buvo auklėta visai kitaip, jie kuklesni, atsargesni. Jeigu reikia padėti kitam, nueiti į namus, tai, pavyzdžiui, jaunimui dėl to nekyla klausimų, kitaip yra brandaus amžiaus žmonėms, jie klausia: „O kaip mane priims, ar priims mano pagalbą, ar tikrai manęs reikės?“, – sako A. Ratkytė.

Tačiau, specialistės teigimu, praėjus maždaug dviem savanorystės mėnesiams, neretai įvyksta lūžis, kai savanoriai pajaučia tokio darbo naudą – emocinę šilumą, jausmą, kad esi laukiamas, o tavo pagalba labai reikalinga.

Praėjus maždaug dviem savanorystės mėnesiams, neretai įvyksta lūžis, kai savanoriai pajaučia tokio darbo naudą – emocinę šilumą.

Aušra Ratkytė įsitikinusi, kad ypač jei žmogus jaučiasi vienišas, gal jam trūksta kitų žmonių, kad ir pačių artimiausių, dėmesio, stinga veiklos, tai savanoriaudamas jis atranda erdvę ateiti ir bendrauti, užsiimti prasmingu darbu. Nekalbant apie tai, kad net ir vyresniame amžiuje malonu toliau plėsti bendraminčių ratą ir atrasti naujų draugų.

Šio straipsnio herojė Gražina Dubauskienė savanoriauja projektuose, kuriuos vykdo Baltijos labdaros fondas, Inturkės bendruomenės centras. Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir domitės savanoriavimo projektais, daugiau informacijos galite rasti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų