Savanoriškas darbas Lietuvoje nėra vertybė
2011 m. buvo paskelbti savanoriškos veiklos metais, tikintis populiarinti ir stiprinti savanoriavimo kultūrą mūsų šalyje. Ir išties nieko stebėtina, kai jauni žmonės, siekdami įgyti darbo patirties, įgūdžių, užmegzti būsimai karjerai galbūt naudingų ryšių ar tiesiog norėdami į savo CV įrašyti naudingą įrašą, savanoriauja dideliuose sporto renginiuose, filmų festivaliuose, miesto šventėse, talkina labdaros akcijų organizatoriams. Bet tarp jų vis dar nedaug vyresnio amžiaus žmonių.
Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Edita Trečiokienė pastebi, kad darbdaviams, renginių ir akcijų organizatoriams imponuoja senjorų punktualumas, lojalumas, sąžiningumas, atsakomybė, kantrumas, gyvenimiška patirtis ir nuoširdumas, atsidavimas darbui. Tačiau svarstant, ar sudarytos pakankamos sąlygos nuolatinei savanorystei, jos nuomone, šią sritį dar reikia plėtoti.
M. Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė Irena Leliūgienė tvirtina, kad savanoriška veikla kitose Europos šalyse – tai gyvenimo norma. „Lietuvoje savanorystės kultūra vis dar žemo lygio ir savanoriškas darbas nėra laikomas vertybe. Į jaunimo savanorystę visuomenė žiūri pozityviau, o vyresni žmonės labiau linkę dejuoti, skųstis, kad patiems reikia pagalbos. Tam didelę įtaką turi socialinės žmogaus problemos. Nepakankamas pragyvenimo lygis neskatina senjorų atiduoti savo laisvalaikį savanoriavimui“, – pastebi mokslininkė.
Savanorystės projektai senjorams
Pasak profesorės, yra du keliai tapti savanoriu. Vienas – kai žmogus jaučia pareigą, vidinį imperatyvą pasidalyti su kitais per gyvenimą sukaupta patirtimi, įgūdžiais. Kita vertus, savanoriškas darbas gali būti tam tikru laisvalaikio praleidimo būdu.
Švietimo mainų paramos fondo duomenimis tarptautiniai Grundtvig senjorų savanorių projektai Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse pradėti įgyvendinti 2009 metais. Nuo to laiko įgyvendinta dvylika projektų, šiuo metu baigiami įgyvendinti septyni. Viename iš šio fondo finansuojamų tarptautinių projektų dalyvauja Petrašiūnų bendruomenės centro senjorai. Projekto, pavadinto AFIS(ZA) – Active Framework for Intercultural Solidarity (Zenith of Ageing), – partneriais panoro tapti Bialystoko trečiojo amžiaus universiteto nariai.
Projekto koordinatoriaus Tomo Senūtos nuomone, Petrašiūnų bendruomenės centrui pasisekė, kad prisijungė šis lenkų universitetas. Abiejų organizacijų nariai turi panašių pomėgių – dainuoja choruose, dalyvauja sporto būreliuose, užsiima kūrybine veikla, rankdarbiais.
„Projekto pradžioje buvo matyti, kad šie žmonės turės apie ką pasikalbėti, kuo pasidalyti. Be to, Bialystokas ir Palenkės regionas yra ypatingas savo istorija. Čia greta vieni kitų gyvena lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, lietuviai, žydai, totoriai. Lietuvą su šiuo kraštu sieja ilgas istorinis laikotarpis. Senjorams ši pažintis bus įdomi ir naudinga“, – svarsto projekto koordinatorius.
Patirtys slaugos ligoninėje
Šešios Petrašiūnų bendruomenės moterys – Romualda Andužienė, Genovaitė Mikėnaitė, Danutė Varkalienė, Marytė Janauskienė, Danutė Šivickaitė ir Janina Olbergaitė – tris savaites viešėdamos Bialystoke dirbo slaugos ligoninėje. Jau pirmą apsilankymo dieną moterys stebėjosi tuo, kad jos yra ne vienintelės savanorės. Ligoninės personalui talkina vienuolės, o ir pats įstaigos direktorius dirba negaudamas finansinio atlygio. Pasak septintą dešimtį perkopusio vadovo Tadeuszo Borowskio, ši slaugos ligoninė prieš dvidešimt metų buvo įkurti savanorių iniciatyva ir iki šiol tebėra atvira ne tik lenkų, bet ir kitų šalių savanoriams.
Gyvenimo užgrūdintos senjoros neslėpė, kad darbas nebuvo lengvas. Įstaigoje tuo metu buvo slaugomi 43 ligoniai, daugelis jų savarankiškai judėti negali. Savanorės maitino pacientus, padėdavo jiems išgerti vaistus, keitė sauskelnes, šukavo, prausė, tvarkė palatas, valė spinteles, plovė grindis. Tarp slaugomų ligonių buvo ir komos būsenos pacientų. „Visa tai buvo paprasta. Sunkiausia – kasdien susidurti su mirtimi, kovoti su savo bejėgiškumo jausmu, išgyventi ribos tarp gyvybės ir mirties trapumą. Tai sukrečianti patirtis“, – prisipažįsta savanorės.
„Palatoje buvo trys vyrai. Vienas labai silpnas, blaškėsi, sunkiai kvėpavo. Jis buvo prijungtas prie aparatūros ir už jį mes meldėmės. Kitą rytą jį jau radome mirusį amžiams… Mirusius čia pat apiprausdavo, parišdavo bintu galvą ir, atitvėrę širma, palikdavo lovoje apdengę balta paklode iki kaklo, kol artimieji išsiveždavo“, – pasakoja Genovaitė Mikėnaitė. O kitai savanorei, Marytei Janauskienei, teko drauge su ligoninės darbuotojais paruošti mirusįjį išvežimui.
Paragintos direktoriaus, moterys stengėsi kuo daugiau bendrauti su ligoniais. Vienas kitas žodis lenkiškai, šiek tiek rusiškai. Į pagalbą ateidavo ir penkios lenkės, dalyvaujančios savanorystės projekte, kartais gelbėjo lietuvių-lenkų kalbų žodynas.
„Vienas iš liginių buvo profesorius. Labai komunikabilus, bet silpnos sveikatos žmogus. Pirmą dieną daug bendravome, sukaupęs visas jėgas ir mūsų padedamas jis šiek tiek pasivaikščiojo. Pasakojo, kad neturi šeimos, jaučiasi vienas kaip pirštas ir nėra žmogaus, galinčio jam padėti. Kad geriau susikalbėtume į darbą atsinešdavau žodyną, – prisimena Romualda Andužienė, socialinio darbo patirties įgijusi dirbdama Petrašiūnų seniūnijoje. – Kitomis dienomis matėme, kaip keičiasi profesoriaus nuotaika, silpsta jėgos ir viltis išgyventi. Jis paprašė mūsų adreso ir telefono numerio, sakydamas, kad ko nors paprašys mums pranešti, kai jis „išeis“.“
Kelias dienas kartu su lietuvėmis savanorėmis Bialystoke viešėjęs Petrašiūnų bendruomenės choro „Monte Pacis“ vadovas Arvydas Paulauskas, sujaudintas ligoninėje tvyrančios atmosferos, spontaniškai surengė trumpą koncertą. Ligoniai ir darbuotojai buvo nustebinti netikėtai iš ligoninės koplytėlės per garsiakalbius į palatas atsklidusių Franzo Schuberto „Ave Maria“ garsų. Choro vadovas prisimena, kaip pasižiūrėti ir paklausyti atliekamų kūrinių vienas po kito koplytėlėn pradėjo rinktis žmonės.
Geriausias atlygis – vaikų džiaugsmas
Daugiau džiugesio lietuvių savanorėms suteikė kelios dienos Bialystoke veikiančiame Edukaciniame centre, kuriame ugdomi specialiųjų poreikių vaikai. Padedamoms vertėjos lietuvėms pamažu pavyko susidraugauti su keliomis Dauno sindromu sergančiomis mergaitėmis. Moterys neslėpė, kad ne visi vaikai panoro įsijungti į veiklą, kartu dainuoti, šokti, žaisti ratelius. Kelios vyresnės mergaitės ignoravo viešnias, bet buvo galima matyti, kad jos slapčia stebi savanores. Mažesni vaikai buvo atviresni, labiau domėjosi lietuvėmis ir džiugiai su jomis žaidė, kartojo judesius, juokėsi.
Vaikiškas atvirumas ir nuoširdumas ilgam liko savanorių širdyse, vis tik jos pastebėjo, kad pirmą dieną tvyrojęs vaikų sumišimas nedingo ir vėliau. Centro pedagogės pasakojo, kad viena mergaitė moka gražiai dainuoti, tačiau ji jautėsi sumišusi ir atsisakė padainuoti viešnioms.
Svarbu – psichologinis palaikymas ir metodinis apmokymas
Įveikti sunkumus Bialystoke savanorėms padėjo pasirengimas Kauno slaugos ligoninėje. Prieš vykdamos savanoriauti į Lenkiją moterys kelias savaites dirbo netoli Petrašiūnų bendruomenės centro veikiančioje ligoninėje. Įstaigos darbuotojams bendruomenės nariai jau seni pažįstami. Jų choras „Monte Pacis“ ne kartą koncertavo čia slaugomiems ligoniams, kalbėdavosi su jais, išveždavo į lauką, o atvykus kunigui padėdavo pasiekti koplytėlę, kur vyksta pamaldos.
Profesorė I. Leliūgienė akcentuoja, kad kiekvienam savanoriui itin svarbu geras apmokymas. „Ne visada užtenka vadovautis principu iš širdies į širdį“, – teigia mokslininkė. Jos nuomone, Lietuvoje dar nėra savanorių mokymų sistemos, nerengiami kursai potencialiems savanoriams pagal jų pomėgius. Be to, dažnai pasigendama žmogaus, kuris uždegtų savanorius, nuolat su jais bendrautų, aptartų sunkumus ir iškilusias problemas, teiktų metodinę medžiagą. Vadovo, į kurį savanoris galėtų atsiremti, su kuriuos galėtų pasitarti, išsikalbėti. Toks žmogus gali padėti savanoriams užsiimti ilgalaike savanoriška veiklą.
„Kita vertus, stebint iš šalies matyti, kad tiek jaunimas, tiek senjorai labiau linkę savanoriauti vienkartinėse akcijose, vieną ar kelias dienas trunkančiuose renginiuose. Daug katalikiško jaunimo be atlygio padeda tikinčiųjų šventėse. Daugelis nori savanoriauti „čia ir dabar“, bet ne visi ryžtasi įsipareigoti ilgam laikui“, – dar vieną problemą įžvelgia socialinio darbo ekspertė, pasidžiaugdama, kad vis tik esama bendruomenių ir organizacijų, kurių nariai nuolat lanko vienišus sergančius senelius, dirba slaugos ligoninėse, vaikų globos namuose, tampa policijos pagalbininkais. „Tačiau jie turi būti itin geros reputacijos žmonės“, – pabrėžia profesorė.
Būdas įveikti vienišumą
I. Leliūgienės teigimu, senjorų gyvenimo kokybės tyrimai rodo, kad mėgstama veikla užsiimantys senjorai lengviau įveikia vienišumo jausmą, kuris yra dažno senyvo žmogaus problema mūsų šalyje. Savanoriaujantis žmogus savo mintis ir dėmesį nuo savęs perkelia į kitą žmogų, jo vargus, mato, kad kitas kenčia labiau. Jausdamas savo darbo prasmingumą, žmogus išgyvena ir gyvenimo pilnatvę.
„O tarptautinės savanorystės projektai dar ir praplečia senjoro akiratį, suteikia galimybę ne tik padirbėti, bet ir pamatyti kitą šalį, kultūrą, socialinę struktūrą, įstaigų veiklą, susipažinti su žmones. Tai praturtina senjorus“, – tvirtina mokslininkė.
Pagal tarptautinio projekto AFIS(ZA) programą šiais metais tris savaites Bialystoke dirbo šešios Petrašiūnų bendruomenės centro narės, o kitais metais į Kauną tam pačiam laikui atvyks šeši Bialystoko trečiojo amžiaus universiteto nariai.
Senjorų savanorystės projektui vadovaujantis T. Senūta tikisi, kad projekto dalyvės savanorystės virusu užkrės ne tik kitus Petrašiūnų bendruomenės narius. Šių moterų patirtis gali būti pavyzdžiu kitiems šalies senjorams išbandyti savo galimybes, geriau pažinti save, atskleisti nežinomą savo pusę.
