E.Barcevičius savo gyvenimą gali skirstyti į „prieš“ ir „po“ etapus. Nuo paauglystės vartojęs įvairius kvaišalus, vėliau dėl to atsidūręs visiškame dugne jis galiausiai rado jėgų kabintis į gyvenimą. Apsispręsti jam padėjo atgaila ir tikėjimas.
Apie tai vyras kalbėjo 2017 m., dalyvaudamas projekte „Mano guru: naujos galimybės darbo rinkoje“, kurį įgyvendino VšĮ „Socialiniai paramos projektai“. Lygiai tą patį jis kartoja ir dabar, praėjus dar keleriems metams, bei tęsia prieš dešimtmetį pradėtą veiklą bendruomenėje „Taikos kelias“, kurioje sveiksta priklausomybių turintys žmonės. Eduardas jiems padeda sugrįžti ir likti gyvenime.
„Vis dar esu VšĮ „Taikos kelias“. Mūsų centras plečiasi – dabar pas mus gali gyventi ir moterys. Šiuo metu centre – 25 žmonės. Asmeninis mano gyvenimas taip pat nepasikeitęs, šeima nepagausėjo: turime tris vaikus, kuriuos auginame. Mano gyvenimas daugiausia sukasi aplink reabilitaciją. Jaučiu, kad tai yra mano širdyje. Atsirado dar daugiau motyvacijos, pasidariau drąsesnis – konsultuoju asmeniškai ir atvykusius su šeimos nariais. Atvažiuoja žmonės iš įvairių miestų“, – pasakojo 2017 m. pabaigoje savo gyvenimo istorija projekte „Žingsniai“ pasidalinęs vyriškis.
Mano gyvenimas daugiausia sukasi aplink reabilitaciją. Jaučiu, kad tai yra mano širdyje.
Kalbėdamas apie reabilitacijos centrą, kuriame dirba, jis atkreipė dėmesį, jog dabar į jį atvykstantys žmonės reiklesni nei anksčiau. „Aš reabilitavausi tada, kada nieko nedavė – langai buvo užkalti celofanu. Dabar žmonės nori daugiau patogumų, pvz., kad būtų sporto salė, kitų patogesnių gyvenimo sąlygų. Bet man labai patinka toks Šv. Rašto momentas: Adomas ir Ieva buvo pasodinti Rojuje, bet ne tai jiems padėjo, arba ne tai juos pražudė. Tas pats ir su žmogumi: sąlygos turi reikšmę, bet vidus ir apsisprendimas, pasirinkimas yra esmė. Todėl, kai matau, kaip žmonės bėgioja iš vienos reabilitacijos į kitą, ieškodami lengvesnių sąlygų, noriu patarti (sustoti – aut. past.). Norisi, kad žmogus suprastų, kad jo sustojimas ir apsisprendimas greičiau nulems sėkmingą jo gijimą nei ieškojimas geresnių sąlygų“, – sakė E.Barcevičius.
Pasakodamas apie save pašnekovas linkėjo sau išsaugoti širdyje tikėjimą ir meilę.
„Visa kita ateina savaime ir tiek, kiek tu gali turėti ir pakelti nežudydamas savęs. Sėkmė visiškai neapibrėžia to, tik meilė. Jeigu man užtenka šiandien vieno švarkelio, kad būčiau laimingas, aš ir būsiu laimingas. Sutinku žmones, kurie turi daug dalykų, bet viduje jie nelaimingi, nežino, ką reiškia mylėti, nesijaučia gerai. Tai sau palinkėčiau pirmiausia meilės Dievui ir savo artimui. Geriausias apibūdinimas, ko siekiu ir linkiu sau – elkis su kitu žmogumi taip, kaip tu nori, kad su tavimi elgtųsi. Užduotis nėra lengva. Pasaulis įsuka ir nebėra lengva skaityti savo dvasinių minčių. Todėl kiekvieną dieną stengiuosi tai sau priminti“, – teigė E.Barcevičius.
Siūlome paskaityti 2017 metų konkurso „Žingsniai“straipsnį, kuriame E.Barcevičius pasakoja apie save:
Kelias į gyvenimą – atgaila ir tikėjimas
Eduardas nevadina savęs kitokiu. Tiesiog atėjo laikas, kai vyras suprato einąs neteisingu keliu – keliu, kuriame daug svaigalų, pinigų, moterų – laisvo gyvenimo.
„Priklausiau visuomenės asocialiesiems, buvau tas, kuris griauna. Ilgus metus taip suvokiau savo gyvenimą: nedirbau, beveik niekada nebuvau blaivus. Rūkyti „žolę“ pradėjau nuo 16 metų, paskui ėmiau vartoti ir stipresnius cheminius narkotikus, heroiną“, − pasakojo Eduardas.
Iš pradžių tai jaunuoliui atrodė linksma, jis aprimdavo, taip nuo kažko pabėgdavo, pasislėpdavo. Savo pragaišties pradžia vyras vadina 1990-uosius. Po dešimtmečio žmonės, pasak jo, gyveno taip, kaip norėjo, o pinigų turėjo tie, kurie nedirba. Eduardą tokios aplinkybės stipriai įsuko: „Esi jaunas, turi daug draugų, kurie gyvena taip pat, nori pinigų, moterų, linksmybių. Tuo metu man tai buvo patrauklu.“
Eduardui norėjo padėti daug žmonių – iš pradžių tai buvo policija, draugai, kurie bandė auklėti su beisbolo lazdomis miške, vėliau – ant kelių su ašaromis akyse klūpinti mama, tėvas, brolis. Tačiau niekas nesugebėjo pasiekti vyro sielos gelmių.
Eduardui norėjo padėti daug žmonių. Tačiau niekas nesugebėjo pasiekti vyro sielos gelmių.
„Tą akimirką lyg ir suprasdavau jų skausmą ir savo beviltiškumą, verkdavau, tačiau šiandien jau žinau, kad priklausomybių nesuvokia niekas – nei tas, kuris vartoja, nei tie, kurie yra šalia . Taip ir sugrioviau santykius su draugais, šeima. Išėjau į gatvę, ėmiau dar daugiau vartoti, tapau atsiskyrėliu“, − atviravo vyras.
Šiandien tiek laiko vartojusių Eduardo amžiaus žmonių mažai belikę gyvų. Šiandien jis suvokia, kad gyvenimas jam suteikė malonę rasti išeitį. Ne kartą jis bandė atsisakyti savo gyvenimo būdo, tačiau apsisprendimas atėjo tik pabandžius nusižudyti, suvokus, kokioje beviltiškoje padėtyje jis atsidūrė ir kad gyvenimas kasdien ritasi į vis gilesnę prarają.
„Išgyvenau didžiulį vidinį skausmą, kuris vertė ieškoti sprendimo. Norėjau pasitraukti iš gyvenimo, nes nebeturėjau vilties, visos mano žmogiškos pastangos jau buvo išeikvotos. Likau vienas su savo skausmu, neviltimi, prarastomis svajonėmis, su visiškai sužlugdyta asmenybe.
Suvokiau, kokia yra realybė. Stovėjau ant kėdės pasiruošęs kilpą ir svarsčiau, o kas toliau, kas už tos ribos, kai manęs nebeliks. Tada atsiminiau savo pamaldžios močiutės su didžiule meile ištartus žodžius, kad už viską turėsiu atsakyti prieš Dievą.
Stovėjau ant kėdės pasiruošęs kilpą ir svarsčiau, o kas toliau, kas už tos ribos, kai manęs nebeliks.
Tie žodžiai mane sustabdė: gal yra tai, ko aš nežinau? Gal yra tai, kas man gali suteikti jėgų? Stovėdamas ant tos kėdės mąsčiau, kad jei Dievas yra visa ko šeimininkas, turiu jo atsiprašyti“, − pasakojo vyras.
Jo malda tuomet ir buvo ne kas kita, o prašymas atleidimo. Vyras pajuto viduje šilumą, kuri privertė jį nusiimti kilpą ir nulipti nuo kėdės. Raudodamas jis atsiklaupė ant grindų, o galvoje ėmė suktis tarsi filmas – nuotraukos nepažįstamų žmonių, bet kiekvienam veidui jam norėjosi sakyti „Atleisk“.
„Niekada gyvenime nebuvau nuoširdžiai to daręs, visada pateisinau tai, kad apgaudinėju mamą, brolį, kitus žmones. Šį kartą man norėjosi ne teisintis, o susitaikyti su visais tais žmonėmis ir prašyti jų atleidimo už sukeltą skausmą.“
Tą akimirką vyras suprato, kad yra laisvas. Būtent ta laisvė ir pradėjo keisti jo gyvenimą, nors iki tol Eduardas juokėsi iš žmonių, kurie meldžiasi ar eina į bažnyčią. Dabar buvo atvirkščiai – žmonės, kuriems jis pasakojo savo potyrius, juokėsi iš jo.
Vėliau vienoje iš bendruomenių Eduardas pradėjo studijuoti Šventąjį Raštą. Vyras pajuto, kad Dievas supranta jo išgyvenimus. Ėmė keistis požiūris į gyvenimą, atėjo suvokimas, kas yra meilė. Netrukus Eduardui pasitaikė galimybė dalyvauti projekte „Mano guru“ – tai vyras vadina žingsniu į kitą pasaulį.
„Tai buvo didžiulis iššūkis man, žmogui iš gatvės. Dirbti kažkur virtuvėje, plauti indus man buvo žema. Mokiausi nuolankumo, nebijoti bet kokio darbo, o ne vogti. Mokiausi paprasčiausių dalykų, bet šalia tą patį darantys žmonės mane labai palaikė. Uždirbęs pirmus pinigus, mokiausi juos išleisti – tai irgi buvo iššūkis. Kai projektas baigėsi, nutariau likti Vilniuje“.
Tai buvo didžiulis iššūkis man, žmogui iš gatvės. Dirbti kažkur virtuvėje, plauti indus man buvo žema.
Likimo brolius Eduardas išveždavo iš gatvės, motyvuodavo, kalbėjosi su jais. Taip pradėjo dirbti reabilitacijos centruose − iš pradžių viename, vėliau kitame. Be to, jis baigė ir teologijos bakalauro studijas Latvijoje.
„Vis atsidurdavau gatvėje su arbatos termosu ir sumuštiniais – eidavau kalbėtis su tokiais žmonėmis, koks dar ne taip seniai pats buvau. Norėjau jiems pasakyti, kad yra išeitis, kitoks gyvenimas“, − kalbėjo vyras.
Galiausiai vyro geras draugas, su kuriuo kartu gydėsi, įkūrė bendruomenę „Taikos kelias“ ir pasiūlė Eduardui prie jo prisidėti. Jau šešeri metai abu vyrai dirba Šilutės rajone, kur stengiasi padėti žmogui – ir jo kūnui, ir sielai. Anksčiau net nesupratęs, kas yra šeima, meilė moteriai, ištikimybė, šiandien Eduardas džiaugiasi darnia šeima, žmona Inga, dviem bendrais ir dviem kiekvieno jų vaikais iš ankstesnių santykių.
Eduardas dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Mano guru: naujos galimybės darbo rinkoje“, kurį įgyvendino VšĮ „Socialiai paramos projektai“
