Tai, pasak S.Madalovo, vienintelis jam žinomas atvejis. Buvęs tarnybos vadas savo pareigūnais tiki ir sako, kad jie – elitas, pasiruošęs tarnauti Tėvynei. Pokalbis su buvusiu Viešojo saugumo tarnybos vadovu S.Madalovu – laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone Madalovai, gal iš karto pradėkime nuo to, kuo esate kaltinamas – asmeniniai reikalai, t. y. jūsų ir jūsų šeimos turtai, pavyzdžiui viešbutis ir kavinė „Įlanka“ Rumšiškėse, kas yra nemaža investicija. Gali kilti klausimų, iš kur jūs turite tiek pinigų: viešbutis, jachta, kateriai ir t. t.
– Jachtą nupirkau 1999 metais. Tai jachtai tada buvo 20 metų, daug pinigų jai nereikėjo.
– Plastikinė jachta, kiek mačiau, apie 27 pėdų ilgio.
– Ne, 10 metrų ir 60 centimetrų.
– Tai tokia jachta turėtų kainuoti kokius 15 tūkst. eurų?
– Tiek tada ir kainavo. Tais laikais aš turėjau šiek tiek daugiau. Mūsų šeimoje tokia tvarka, nuo leitenanto laikų apie 30 proc. pajamų aš siųsdavau tėvui. Kai man reikėjo, jis mane palaikė. Man būnant leitenantu, mano atlyginimas tais laikais buvo virš 300 rublių. Iš pradžių ten buvo ne viešbutis, tiesiog pastatas. Mano dukra kartu su drauge nusprendė tą pastatą nusipirkti. Jei gerai atsimenu, nusipirko už kažkur 8 tūkst. dolerių. Po to jiems pritrūko pinigų įrengti, tai dukra paėmė 120 tūkst. paskolą. Vėliau prisidėjo ir mano dukterėčia. Jos nusprendė ten padaryti kavinukę. Ten ne viešbutis, o kavinukė ir motelis. Tai va, jos trise ir sprendžia tuos klausimus.
Mūsų šeimoje tokia tvarka, nuo leitenanto laikų apie 30 proc. pajamų aš siųsdavau tėvui. Kai man reikėjo, jis mane palaikė. Man būnant leitenantu, mano atlyginimas tais laikais buvo virš 300 rublių.
– Viešai yra nurodoma, kad savininkai šio pastato yra jūsų dukra ir jūsų dukterėčia. Jūs sakote, kad šiam verslui buvo paimti kreditai, taupyta ir t. t. Gerai. Kai prieš metus motelį „Įlanka“ aplankė nelegalaus darbo inspekcija, ten rado besidarbuojančius viešojo saugumo tarnybos pareigūnus. Vienas jų buvo uniformuotas. Kaip jūs tai aiškinate?
– Buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Tas uniformuotas pareigūnas yra mano žentas Donatas. Jis važiavo iš Vilniaus ir, kaip pats aiškino, norėjo užeiti išgerti arbatos.
– Bet jis aprodė kambarius žmonėms, nes pareigūnai buvo apsimetę lankytojais. Jis realiai ten dirbo.
– Ne, jis realiai nedirbo, garantuoju. Jeigu būtų dirbęs, būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Tarnybos išvadoje buvo nustatyta, kad mano žmonos sesers dukra gyveno ten su savo draugu, nes jų butas buvo remontuojamas ir jie paprašė leisti pagyventi. Tuo metu „Įlanka“ oficialiai nedirbo. Kaip atėjo tas žmogus, iš kur – aš negaliu pasakyti. Ir tiesą sakant, aš nesidomėjau.
– Bet darbo inspekcija fiksavo pažeidimą. Tuo metu jūs vadovavote tarnybai, tai poną Donatą Stašį, savo žentą, tokiu atveju turėjote atleisti iš pareigų, nes pažeidimas fiksuotas, o jis – Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas.
– Mes pradėjome ir baigėme tyrimą. Paskui mums buvo nurodyta perduoti visą medžiagą ministerijai. Būtent ministerija ir turėjo priimti sprendimą. Sprendimas buvo priimtas, pareigūnui buvo skirtas griežtas papeikimas. Viskas.
– Apskritai kalbant apie gimines ir artimuosius. Žinoma, būna visko – ir žmonų, ir vaikų, bet tiek daug: dukra, anūkas, žentas, žento sesuo, dukterėčia, dukterėčios dukra ir dukterėčios sūnus. Žinot, skamba tarsi tai būtų kepykla ar skalbykla, kaip šeimos verslas.
1991 m. buvo reali grėsmė Lietuvoje. Buvo duotas nurodymas ir sprendimas sukurti Lietuvoje pulką, kad 13 tūkst. nusikaltėlių nepabėgtų ir nepadarytų Lietuvoje destrukcijų. Mūsų pulkas tada turėjo gauti pirmuosius savo šauktinius. Vienas tų šauktinių buvo Donatas Stašys.
– Taip atrodo, sutinku, jeigu žiūrėtume iš šono negalvojant ir nežinant situacijos. Pabandysiu paaiškinti. 1991 m. buvo reali grėsmė Lietuvoje. Buvo duotas nurodymas ir sprendimas sukurti Lietuvoje pulką, kad 13 tūkst. nusikaltėlių nepabėgtų ir nepadarytų Lietuvoje destrukcijų. Mūsų pulkas tada turėjo gauti pirmuosius savo šauktinius. Vienas tų šauktinių buvo Donatas Stašys. Mano pavaduotojas jį atvedė ir pasakė: „Labai geras žmogus. Noriu pasiūlyti jums kaip vairuotoją“. Jis tapo mano vairuotoju. Po to, pasibaigus jo tarnybai, išreiškė norą pasilikti ir liko tarnauti. Jis visada dirbo transporto srityje ir tapo transporto būrio vadu. 1992 m. aš priverčiau savo dukrą ateiti, kadangi tais laikais norinčių tarnauti civilių praktiškai nebuvo. Ji dirbo raštvede ir virėja tuo pačiu metu. Po to žmonos sesers dukrą irgi aš priverčiau ateiti. Juk negalima visur kareivių sustatyti. Kareivis turi kariauti. Tokiu būdu atėjo ir kiti.
– Taip, giminių daug ir nemažai jų dirba ten pat. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad tai buvo pažeidimai. Tiesa, jau po to, kai jūs išėjote į atsargą. Jūs gi ne vien kariškis, jūs ir pareigūnas, turbūt supratote, kad giminių įdarbinimas gali būti traktuojamas kaip pažeidimas?
– 1998 m. Donatas vedė mano dukrą. Nuo jo tarnybos pradžios pradėjo 7 metai. Tai negi man reikėjo išmesti iš darbo? Aš sakiau dukrai, kad išeitų. Ji buvo pasiruošusi išeiti, bet profsąjunga užprotestavo ir pasakė, kad ji nėra mano tiesioginė pavaldinė ir aš negaliu, man prieštaravo.
– Bet buvo ir šeimos narių, kurie buvo tiesioginiame pavaldume. Įrodyta, kad jūs pasirašydavote teisės aktus, kuriais artimuosius perkeldavote į aukštesnes pareigas, suteikdavote aukštesnius laipsnius ir t. t.
– Mano kaltė yra tai, kad aš nelabai įdėmiai skaičiau įsakymus. Labai daug kartų aš pasitikėdavau savo karininkais ir jų atneštais man dokumentais. Sakydavau, kad jeigu yra kokių problemų, man pasakytų, bet jie tikino, kad viskas yra gerai. Prieš penkerius metus buvo išleistas ministro įsakymas. Tokiu atveju aš turiu kreiptis į ministrą ir prašyti leidimo, bet aš nežinojau, nepaskaičiau iki galo. Pats kaltas.
– Pone Madalovai, prieš penkerius metus Seimas pakeitė teisės aktus ypatingos skubos tvarka, kuriais numatė, kad galima pratęsti pareigūno tarnybą ilgesniam laikui negu iki 62,5 m. amžiaus. Taip pat numatė, kad ypatingu atveju galima pratęsti tarnybą iki 70-ies metų. Tas įstatymas buvo priimtas, prezidentė nedelsiant pasirašė. Ir jūs esate tas vienas vienintelis atvejis, kuriam šis įstatymas pritaikytas. Atrodo, kad jūs buvote vertinamas kaip ypatingos svarbos specialistas, ar ne?
– Aš esu geras specialistas. Be jokių pagyrų. Baigiau karo mokyklą, tarnavau nuo būrio vadų iki bataliono vadų, baigiau aukštąją akademiją. Po to buvau štabo viršininkas, pulko vadas. Teko tarnauti, teko kariauti, tad manau, kad esu normalus specialistas. Aš sugebu parengti savo vyrus ir jie tai ne kartą įrodė.
– Pone Madalovai, kaip jums per tiek metų pavyko išlaikyti puikius santykius su kai kuriais politikais, pavyzdžiui, Vytautu Landsbergiu. Žinau, kad nepraleisdavote nė vieno jo gimtadienio ir kitų progų, visada jį aplankydavote ir pasveikindavote.
– Sveikindavau ir Landsbergį, ir kitus politikus – gerus žmones. Landsbergį laikau ne politiku, o didvyriu. Jis sugebėjo 1990 m. padaryti tokius darbus, visi žinome, kaip jį vertina pasaulyje. Kokiu pagrindu aš galiu negerbti tokio žmogaus? Nors buvo labai daug problemų pradžioje. V.Landsbergis tylėjo, nors apie 1993 m. buvo planuojama panaikinti mūsų pulką ir prijungti prie kariuomenės.
– Jūs žinote, kad Valstybės apdovanojimą, Gedimino ordino karininko kryžių, kurį gavote, jums „parūpino“ Vytautas Landsbergis? Jis pats man patvirtino, kad apie tai kalbėjo su prezidente.
– Nesu apie tai girdėjęs.
– Pone Madalovai, papasakokite apie savo santykius su Jurijum Borisovu. Ar jis jūsų draugas?
– Ne, su J.Borisovu buvo taip: 1992 m. kareiviai gyveno tokios sąlygomis: lauko tualetas, karšto vandens nebuvo, dujiniai katilai tai veikė, tai neveikė. Buvau gavęs nurodymą tuos katilus nurašyti ir išmesti. Sakau, kad man nėra kaip maitinti savo vyrų, o jie man sako, kad tie katilai gali susprogti. Transporto neturėjom ginklų neturėjom, o jeigu kiltų riaušės kalėjime, reikėjo veikti taip, kad būtų ramu ir būtų taika Lietuvoje. Tuo metu mums reikėjo virš 2000 automatų, o mes turėjome tik 100. Būdavo taip, kad viename sargybos bokštelyje kariai turi automatą, o kitame – automato muliažas.
Aš žinojau, kad tai buvo sunkūs laikai, reikia palaukti ir bus geriau. Žinojau, kad reikia kažką daryti, norint morališkai ir fiziškai motyvuoti savo kareivius. Aš kreipiausi tada į ministeriją ir man skyrė malūnsparnį. Atvyko pilotai, įsisodino mano specialią grupę, pakilo ir nukrito tas malūnsparnis. Ačiū Dievui, visi buvo gyvi ir sveiki, bet smūgis buvo stiprus. Kreipiausi vėl dėl malūnsparnio, nes mano grupė turėjo galėti bet kuriuo metu atvykti ten, kur reikia. Tada paskaičiavo pinigus ir malūnsparnio kaina išaugo iki beveik pusės turimo biudžeto. Ir vienas man pasakė, kad mano kaimynas yra J.Borisovas, kad pakalbėčiau su juo.
Atvyko pilotai, įsisodino mano specialią grupę, pakilo ir nukrito tas malūnsparnis. Ačiū Dievui, visi buvo gyvi ir sveiki, bet smūgis buvo stiprus.
Aš pakalbėjau, o jis sakė, kad nors jam ir nepriklauso, bet, kaip pats buvęs karininkas, padės. Jo pagalba buvo tokia, kad kartą per mėnesį, ar kartą per ketvirtį, jis skirdavo mums savo malūnsparnį. Mano vyrai su juo dalyvavo pratybose: pilotavo, šokinėjo iš jo. Norėjosi parodyti, kad pirmas pulkas ne šiaip koks, o gerai paruoštas. Tai tokie buvo mūsų santykiai. Mes su juo bendravom iki tol, kol jis buvo apdovanotas. Tada, kai sužinojau visas tas su juo susijusias detales, mūsų bendravimas nutrūko. Tada sugebėjau surasti bendrą kalbą su kariuomenės vadovybe.
– Pone Madalovai, ar visus tuos metus, kol jūs vadovavote tarnybai, vieninteliu jūsų pajamų šaltiniu buvo tik jūsų atlyginimas?
– Mano pajamos buvo tik mano alga.
– O bendrovė „Medūza“? Valstybės institucijos, kaip suprantu, turi informacijos, kad per šią įmonę jūsų tarnybos darbuotojai teikdavo apsaugos paslaugas. Tai, esą, vykdavo su jūsų žinia.
– Neteko girdėti tokio dalyko ir nežinau kas ta „Medūza“. Gal mano vyrai ir buvo ten. Pasakysiu, kodėl: atlyginimai maži ir tuo metu buvo Vyriausybės sprendimas leisti laisvu nuo tarnybos metu pareigūnams papildomai dirbti. Mano vyrai ir dirbo.
– Yra informacijos, kad jūs į tarnybą priėmėte asmenį su dviguba Lietuvos ir Rusijos pilietybe, nes jis yra jūsų draugo iš Maskvos sūnus.
– Kas toks? Nepažįstu tokio. Iš Maskvos nėra nė vieno.
– Jūsų draugo, kuris gyvena Maskvoje, sūnus.
– Mes neturime teisės priimti žmogaus su dviguba pilietybe ir tai yra melas.
– Kita informacija, kad esate priėmęs asmenį, kuris buvo teistas už dvigubą žmogžudystę ir jis iki šiol dirba civiliniu darbuotoju.
– Jis yra sportininkas. Žinau, apie ką jūs kalbate. Jis prieš tai dirbo savivaldybėje Kaune, po to kažkur Vilniuje ir vėliau atėjo pas mane prašyti trenerio darbo. Taip, jis dirbo kaip sporto treneris.
– Apskritai yra duomenų, kad jūs įdarbindavote sportininkus. Pavyzdžiui, dziudo imtynininkus, kad jie gautų atlyginimus, turėtų už ką gyventi, bet iš tikrųjų jie netarnavo.
– Tai irgi yra netiesa. Jie visi tarnavo, tik ne visų tarnyba vienoda. Pavyzdžiui, jeigu apsaugos kuopoje tarnauja kas 3–4 parą, tokiems žmonėms buvo leista tarnauti kas penktą parą. Bet visi būdavo pratybose, visi buvo rezerve. Buvo ir sportininkų, taip. Jie dirbdavo, mums jų reikėjo. Jie dirbo su mūsų pareigūnais ir tuo pačiu buvo rezerve. Jei kokios riaušės – jie stodavo į rikiuotę.
– Pakalbėkime apie tą įdomią formuluotę „nelojalūs pareigūnai“, apie kurią kalba dabartinis vadovas, pulkininkas R.Pocius. Jūs matydavote, ar jums pranešdavo, kad kai kurie jūsų pareigūnai mėgsta pozuoti su Georgijaus juostelėmis, sovietinėmis desantininkų uniformomis. Jau neverta net kalbėti apie kvailus įrašus socialiniuose tinkluose. Jūs apie tai žinojote?
Kiekvienas turi tarnauti sąžiningai. Aš atitarnavau sąžiningai.
– Aš žinau vieną atvejį. Po įvykių Ukrainoje buvo gauta informacija, kad internete mūsų žmogus „užsidėjo“ Berkuto ženklą. Buvo pradėtas tyrimas, išsiaiškinome, kas jis. Jam mažai nepasirodė, patikėkit manim. Aš priėmiau sprendimą išmesti jį iš darbo, bet profsąjunga užprotestavo: jaunas dar, nelabai protingas, pasitaisys. Jis pats verkė, įrodinėjo, kad yra lojalus, bet padarė nesąmonę. Jis buvo paliktas tarnyboje. Daugiau jokios informacijos apie tai mes neturėjome.
– Pone Madalovai, kaip jūs pats vertinate visą dabar kilusį triukšmą, kuris jus pasivijo praėjus beveik pusmečiui po to, kai išėjote į pensiją?
– Aš vertinu kaip karininkas. Kiekvienas turi tarnauti sąžiningai. Aš atitarnavau sąžiningai. Pasakiau, kur mano minusai – tai mano aplaidumas. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad mūsų tarnybos vyrai yra elitas, kuris pasiruošęs ginti Tėvynę. Po 2012 m. prezidentės sprendimo, mes pirmieji subūrėme mobilizacijos tarnybą ir buvome pasiruošę kariauti. Aš dėkingas savo vyrams.
