Karys, kareivis, karininkas, puskarininkis – tiems, kurie nežino Lietuvos kariuomenės struktūros, susigaudyti nėra lengva.
– Remigijau, jūs esate Lietuvos kariuomenės vyriausiasis puskarininkis. Skamba tarsi „pusė karininko“.
– Karininkai savo tarnybą pradeda nuo Karo akademijos. Čia baigia bakalauro studijas, tuo pačiu tampa karininkais. Į kariuomenę jie „atsineša“ teorines žinias ir karinį išsilavinimą.
Puskarininkiai savo tarnybą dažniausiai pradeda kitaip – nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Asmeniškai man kariuomenės gyvenimas taip ir prasidėjo, kai 1993 metais buvau pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą.
Taip prasidėjo ir mano karjera, mano kariškas gyvenimas – likau kariuomenėje. Tai nereiškia, kad puskarininkiai neturi įgyti karinio išsilavinimo. Tarnybos eigoje mes, puskarininkiai, siunčiami ne į Karo akademiją, o į Puskarininkių mokyklą, atskirų kariuomenės rūšių mokymo centrus ir tam tikrais etapais – pagal lygmenis – turime baigti karjeros ar specialybės kursus.
Taip pat turime galimybių kelti savo kvalifikaciją ir užsienio karo mokyklose, tarp jų – net aukščiausio lygmens puskarininkių akademijose JAV.
Taigi, jei karininkai yra tie, kuria dirba prie planavimo, tai kareiviai ir puskarininkiai yra tie, kurie įgyvendina tuos planus.
– Tad jei reiktų parašyti „puskarininkio apibrėžimą“, koks jis būtų? Kitaip tariant, kokia jūsų veikla?
– Kasdieninėje tarnyboje puskarininkiai yra karininkų patarėjai ir pagalbininkai organizuojant karinį rengimą vienetuose. Puskarininkiai kasdien tiesiogiai dirba su savo kariais. Į Lietuvos kariuomenę atėjusių naujokų pirma pažintis su tarnyba prasideda nuo bendravimo su savo tiesioginiais puskarininkiais. Jie ir moko naujokus pradinių kario įgūdžių, elgesio standartų, karių etikos kodekso laikymosi ir pagarbos.
Kai pradinis etapas baigiasi – iš civilio tampama kariškiu, puskarininkiai tampa tuo, kurie toliau kuria komandą, suburia atskirus individus į vienetą, galintį atlikti bet kokias užduotis. Puskarininkis yra jungiantis tiltas tarp kareivių ir karininkų, kurio stiprioji pusė yra praktinės žinios, įgytos tarnybos metu.
Aukštesnio lygmens puskarininkis yra pagalbininkas ir patarėjas vadui visais klausimais (personalo politikos – karjeros, tarnybos, sveikatos, bendrojo ir profesinio karinio švietimo ir rengimo, aprūpinimo, apginklavimo, fizinio parengtumo, drausmės, disciplinos ir pan.), susijusiais su kareiviais (jūreiviais) ir puskarininkiais.
– Kaip manote, kas skatina jauną žmogų rinktis kariuomenę?
– Kiekvienas karys turi savą priežastį. Vieni nusprendžia atlikti pilietinę pareigą ir ateina į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Po kurio laiko supranta, kad kariuomenės gyvenimo stilius jiems tinka.
Kiti savo tarnybą pradeda dar ankstyvoje jaunystėje, dalyvaudami skautų ar šaulių organizacijos veikloje ir saitai su kariuomene yra loginė seka.
Yra jaunuoliai, kurie baigia mokslus ir neturi aiškaus plano, kurį gyvenimo kelią rinktis. Jie renkasi kariuomenę ir dalis iš jų lieka ilgam, o kiti nusprendžia, kad kariuomenės jų gyvenime jau gana. Yra ir tokia kategorija karių, kurie savęs tiesiog nemato be uniformos, jiems patinka būti didelio kolektyvo dalimi, siekti bendrų tikslų.
– Kariuomenė yra struktūra su savo griežta tvarka, disciplina. Ar tai neužgožia žmogaus asmenybės, jo individualumo?
– Taip, kariuomenės veikla yra suvaržyta įvairiomis sistemomis, tvarkomis ir nurodymais. Kalbant konkrečiai apie privalomosios karo tarnybos karius, juk čia susirenka visų socialinių sluoksnių atstovai, kurie patekę po vienu stogu turi kartu praleisti gana ilgą laiko tarpą, vykdyti įvairias užduotis, kurios tikrai ne visiems patinka.
Tada visų pirma išaiškėja, kad čia tu turi būti tolerantiškas – kitai nuomonei, kitokiam mąstymui, išklausyti kitaip galvojančius, priimti tokį sprendimą, kuris leistų siekti bendro tikslo. Negali vienas pats nuspręsti, turi gyventi kaip šeimoje. Todėl lieka labai maža terpė pykčiams, asmeninėms ambicijoms.
Tačiau nežiūrint, kad kariuomenėje dominuoja komandinis darbas, mano manymu, kariuomenė asmenybės nežlugdo. Juolab, kad karių nuomonė čia yra išklausoma, skatinamas karių iniciatyvumas, kuris remia vadų iškeltų užduočių įvykdymą.
Kariuomenėje naudojami sprendimo priėmimo procesai leidžia kariams išsakyti savo asmeninę nuomonę, o kiekvieno kario individualios savybės yra išnaudojamos efektyviai.
– Paklausiu nelabai išmintingai, tad atleiskite. Kaip jūs galvojate, kas svarbiau pasirenkant gyvenimą kariuomenėje, tarnybą – ateiti mokant Lietuvos himną ar gebėti padaryti 30 atsispaudimų?
– Aš galvoju, kad himnas yra daugiau, nei tik žodžiai. Tai žmogaus pilietinė branda. Kariuomenėje nė vienas renginys, nė vienas paminėjimas neapsieina be himno, jis mums šventas.
Bet jei ateis karys, nemokėdamas himno, mes jį ne tik išmokysime himno žodžių, bet ir labai detaliai paaiškinsime kiekvieno žodžio reikšmę bei svarbą.
O kalbant apie 30 atsispaudimų... Ateina vaikinų ir merginų, kurie nepadaro. Bet fizinė ištvermė yra išugdoma. Jei žmogus yra sveikas, jis galės padaryti ne 30, o 100. Tik laiko klausimas, kada.
– Apsukime klausimą apie pasirinkimą atvirkščiai. Turbūt jums teko girdėti žodį „verktiniai“. Taip buvo kalbama apie vaikinus, vengiančius tarnybos. Kaip jūs manot, kodėl?
– Tikrai teko girdėti tokį žodį. Ir ne tik kalbant apie vengiančius tarnybos, bet ir apie jau atliekančius privalomąją pradinę karo tarnybą. Manau, tokią „etiketę“ priklijavo tikrai ne kariuomenės atstovai.
Mano nuomone, pagrindinė to priežastis dėl žiniasklaidoje pasirodančių kai kurių jaunuolių nuomonės, kur jie kalba, jog tarnyba Lietuvos kariuomenėje yra laiko švaistymas ir t.t. Labai norėtųsi, kad šiuolaikinis jaunimas dažniau užduotų klausimą ne kokia man iš to nauda, o ką aš galiu duoti naudingo savo šaliai.
Tie, kurie žengė žingsnį ir tapo kariais, susiduria su kitais laikinais sunkumais. Mes suprantame, kad kariams yra didelis iššūkis: pasikeisti per vieną ar dvi dienas yra sudėtinga. Jiems reikia atsisakyti komforto, įpročių.
Dar yra vadas – žmogus, kuris jam vadovauja, nors prieš penkiolika minučių vaikinas ar mergina jo dar nepažinojo. O jis dabar draudimus ir įsakymus dalina. Automatiškai atsiranda konflikto grėsmė.
Užėjus silpnumo akimirkai, karys nori palaikymo ir kiekvienas to palaikymo ieško skirtingai. Tačiau vėliau, kai jauni kariai perpranta rutiną, įvykdo vieną ar kitą sunkesnę užduotį, sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir morališkai, atsiranda pasitikėjimas savimi, savo bičiuliu šalia, nebelieka neįveikiamų problemų.
– Žinot, aš ne kartą pagalvojau, kad esu laiminga mama – mano vaikai gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Man nė karto nereikėjo galvoti, kad, atėjus šaukimo į kariuomenę laikui, juos – kaip sovietmečiu – išsiųs į Afganistaną, iš kur daug karių tiesiog negrįžo.
– Tokios grėsmės nėra, nes nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai yra ruošiami tik savo šalies ir jos nepriklausomybės gynybai. Taip, turime karių ir už Lietuvos ribų, tačiau ten siunčiami tik profesinės karo tarnybos kariai.
– Pats niekada nepasigailėjote savo pasirinkimo?
– Esu dėkingas likimui, kad radau savo gyvenimo kelią tapdamas kariu, kuriame atsivėrė daug galimybių tarnauti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, sutikti ir bendrauti su įvairių valstybių atstovais. Kelti kario kvalifikaciją tiek karinėse, tiek civilinėse mokymo įstaigose.
Niekada negalėjau pagalvoti, kad, pradėjęs savo tarnybą kaip eilinis karys, tapsiu aukščiausias pareigas Lietuvos kariuomenėje užimančiu puskarininkiu. Nors daugiau karjeros galimybių yra karininkams, tačiau jų pakankamai yra ir puskarininkiams. Tik reikia naudotis jomis: norėti, siekti ir pasiekti.
