Gyventojai ieško išeities – tik iš vietinės spaudos sužinojo, jog jų pastate planuojama įrengti nakvynės namus. Tiksliau – perkelti juos iš Pakruojo gatvės. Tai reikia padaryti, nes dabartinį pastatą netrukus perims kariškiai. Benamiams reikia naujų namų.
Pirmadienį Šiaulių administracijos direktorius Antanas Bartulis informavo, jog kreipėsi į Šiaulių universitetą su prašymu svarstyti galimybę perduoti Dubijos gatvėje esančio bendrabučio patalpas nakvynės namams rengti.
Pasklido žinia. Socialiniuose tinkluose užvirė diskusijos, jog universitetas palengva tampa benamių prieglauda. Kiti pokštavo, jog taip pritraukiami studentai, kurių labai trūksta.
Tokią idėją ginantys politikai aiškino, jog benamiai yra lygiai tokie pat šiauliečiai ir bendruomenės nariai, kurie turi teisę gyventi kartu su visuomene.
Tik niekas neužsiminė, jog teisės aktai siūlo kiek kitokias rekomendacijas. Idėjos šalininkai nenoriai kalbėjo ne tik apie teisės aktus, bet ir tai, kad daugiau kaip pusė šio pastato yra privatūs butai. Žinojo, tačiau vengė apie kalbėti visiškai atvirai.
Sukilo ir studentai, kurie gyvena gretimame ketvirtajame bendrabutyje – sukūrė peticiją. Tą pačią dieną privačių butų gyventojai ėmė garsiai priekaištauti savivaldybei, jog, paviešindami būsimų nakvynės namų adresą, jau pakenkė vaikams – iš jų mokykloje pradėjo tyčiotis.
Gyventojai: „Suprantame benamius, o kur mūsų teisės?“
Šis bendrabutis, esantis Dubijos gatvėje, vadinamas trečiuoju. Viena jo gyventoja teigia, kad su butų savininkais niekas nekalba ir atskirai apie galimus pasikeitimus neinformuoja.
„Mes sužinome tik iš spaudos. Taip išeina, kad nei miesto, nei universiteto valdžiai nesvarbu, kokie yra mūsų interesai. O juk esame šiauliečiai ir daugelis – universiteto bendruomenės nariai. Bent jau taip galvojome iki šiol.
Pirmas bendrabutis yra visiškai tuščias. Antras – pusiau tuščias, kita dalis išnuomota hosteliui, kuris daugiausiai priima nakvoti darbuotojus iš Ukrainos ir Baltarusijos. Kodėl ne ten – juk darbininkai atvyksta ir išvyksta? Stovi tuščias buvęs Socialinis fakultetas. Yra daugybė kitų tuščių pastatų, kurie priklauso miestui“, – kalbėjo moteris.
Koncentruota benamių bendruomenė perkeliama kone į miesto centrą – tarp geležinkelio ir autobusų stoties.
Gyventoja nemano, kad nakvynės namai ir benamiai turi būti atskirti nuo visuomenės, tačiau didelė jų koncentracija neabejotinai daro įtaką aplinkinių gyvenimo kokybei.
„Koncentruota bendruomenė perkeliama kone į miesto centrą – tarp geležinkelio ir autobusų stoties, kur nuolat zuja miesto svečiai. Šalia Saulės miesto, kur jie mėgsta pasišildyti jau ir dabar. Prie pat yra baras, kuriame ir taip benamių netrūksta“, – vardijo gyventoja.
Jei taip įvyktų, moters nuomone, jų būstai nupigtų iki nulio: „Keista ir tai, jog mūsų nuomonė niekam neįdomi. Kai kažkas nori kokią įmonę įkurti, turi gauti visų gyventojų sutikimą. O čia – universiteto ir savivaldybės atstovai sukirto rankomis – baigta? Manau, kad tuščių pastatų savivaldybė rastų ir miesto bulvare.“
Gyventojos nuomone, benamių gelbėtojus vaizduojantys valdininkai ir universiteto atstovai tiesiog skaičiuoja „kvadratus“, kilovatus ir radiatorius. Iš tiesų jiems nerūpi nei benamiai, nei šiame bendrabutyje butus įsirengusios šeimos.
„Mes nesakome, kad reikia pažeisti benamių teises. Jie taip pat turi gauti kokybišką nakvynę, paslaugas. Tiesiog norime, kad nebūtų pamintos mūsų teisės į saugesnę aplinką“, – teigė šiaulietė.
Universitetas nusiplauna rankas – ne jų turtas
Su Šiaulių universiteto rektoriumi Dariumi Šiaučiūnu susisiekti nepavyko – jis išskubėjo į komandiruotę, viską komentuoti palikęs atstovui komunikacijai Modestui Grigaliūnui.
„Mes jaučiame signalus, kad savivaldybė lyg ir norėtų kreipimosi į universiteto tarybą. Tokio kreipimosi lyg ir nėra“ , – teigė universiteto atstovas, nors administracijos direktorius jau prieš kelias dienas skelbė apie universitetui pateiktą raštą.
Tuomet priminė, kad universitetas savo turto kaip ir neturi. Jis visas priklauso valstybei. Tai reiškia, kad jau minėto bendrabučio dalies savivaldybė gali prašyti tiesiai iš valstybės, tačiau dabar renkasi paprastesnį kelią – kreipiasi į turto valdytoją universitetą.
Net jei universiteto taryba nuspręstų neigiamai, savivaldybė galėtų išsireikalauti šį turtą kitu keliu.
Apie ketinimą perkelti benamius į trečią bendrabutį žinojo net antrame bendrabutyje dirbantys ir ukrainiečius nakvindinantys darbuotojai.
Nežinomais panorę likti universiteto darbuotojai teigia jau dabar girdintys gandus, kad su savivaldybe viskas sutarta – tiesiog reikia, kad ŠU taryba oficialiai patvirtintų tokį sprendimą.
Taip pat pavyko sužinoti, jog apie tokį bendrabučio likimą kai kuriems asmenims jau buvo žinoma prieš metus. Būtent dėl šios priežasties keletas bendrabučio gyventojų savo butus skubiai ir tyliai pardavė. Apie tokį ketinimą žinojo net antrame bendrabutyje dirbantys ir ukrainiečius nakvindinantys darbuotojai.
O kodėl būtent šis bendrabutis benamiams, kodėl ne antras? M.Grigaliūnas tvirtina, kad tiesiog šio bendrabučio pageidauja savivaldybė – tai jos sprendimas. Atstovas tvirtina, kad pirmasis bendrabutis, esantis P.Višinskio gatvėje, – avarinės būklės ir tam netinkamas.
Dėl greta esančio Ukrainos ir Baltarusijos darbuotojams nuomojamo bendrabučio universitetas turi savų planų – gal pats ten kažką priims nakvynei, o gal ir išnuomos visą ukrainiečiams. Ketvirtasis apgyvendintas vietiniais ir mainų programų studentais. Lieka pusiau privatus trečiasis.
Pirma – moralas, paskui – komentaras
Administracijos direktorius Antanas Bartulis patvirtino, jog žino apie bendrabutyje esančius privačius butus ir pats patikslino – 46 butai yra privatūs. Ar svarbi yra šių žmonių nuomonė šiuo klausimu?
Tuoj pat išdėstė moralą: „Ką reiškia atsižvelgti į gyventojų nuomonę? O šitie jau nebe žmonės? Kas jums suteikė teisę skirstyti? Nebūkite tikras, gal ir jums prireiks mūsų šitos paslaugos.“
Po ilgų ginčų ir patikinimo, jog teko būti visose aptariamose įstaigose, direktorius atsakė į pateiktus klausimus kiek tiksliau ir be moralų.
Patikino, kad jokios taisyklės nedraudžia įkurdinti nakvynės namų būtent tokiame pastate. Jo žodžiais, erdvės bus visiškai atskirtos. Nakvynės namų klientai vaikščios pro kitą įėjimą.
„Šis pastatas yra tinkamiausias pagal investicijų poreikį, pritaikant tuos studentų namus nakvynės namams. Atsiklausti gyventojų – tokios taisyklės nėra“, – aiškino direktorius.
Domas Griškevičius prasitarė, kad nakvynės namai bus ne virš gyventojų galvų, o cokoliniame aukšte.
Taip pat pabrėžė, jog netoliese, Stoties gatvėje, yra socialinių paslaugų įstaiga, kurioje tie patys benamiai valgo ir gauna drabužių. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, jog šios įstaigos teritorija yra aptverta ir ji ribojasi su antruoju bendrabučiu, kuriame nakvoja užsienio šalių darbininkai. Kitaip tariant – ten benamiams būtų dar patogiau – iki valgyklos šaltą žiemą galėtų nubėgti be striukės.
Ginčuose su gyventojais ir politiniais oponentais aktyviai dalyvauja ir vicemeras Domas Griškevičius. Jis prasitarė, kad nakvynės namai bus ne virš gyventojų galvų, o cokoliniame aukšte. Reikia suprasti, kad – rūsyje. Ar tikrai pavyktų sukurti benamiams ne prastesnes sąlygas nei dabartiniuose nakvynės namuose?
Jis savo socialinio tinklo anketoje rašo, jog bendrabučio patalpų pritaikymas būtų pigesnis, ir klausia: „Jau dabar turime neveikiantį universiteto bendrabutį praktiškai pačioje miesto širdyje. Ar norime antro?“
Bus patogiau policijai ir medikams – nedirbs taksistais?
Visa ši košė užvirė dėl to, kad senuosius nakvynės namus ir 8 hektarus žemės uzurpuoja kariškiai. Jei tik galėtų, paimtų viską tuojau pat, tačiau negali – nakvynės namai yra suremontuoti už ES lėšas. Šis finansavimas įpareigoja vykdyti nakvynės namų veiklą penkerius metus – dar iki kitų metų rudens.
Jau sutarta, kad pasibaigus šiam terminui, per pusmetį – iki 2021-ųjų pavasario – turi įvykti mainai. Benamiai iškeliami, o čia atsikelia kariškiai. Tiesa, visai tikėtina, kad neseniai suremontuotas pastatas bus sulygintas su žeme.
Neplanuotas vizitas į nakvynės namus baigėsi vaisingai – lyg tyčia čia svečiavosi paprastai kitame miesto gale dirbanti Socialinių paslaugų centro direktorė Vida Šalnienė ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vincas Urbonavičius.
V.Šalnienė tikino, jog miesto centre atsidūrę nakvynės namai išeis tik į gerą visiems. Medikams ir policijai bus lengviau surinkti ant suoliukų užmigusius asmenis ir juos čia pristatyti nakvynei.
Arčiau visuomenės būdami benamiai, tikėtina, labiau socializuosis ir, galbūt, daugiau jų išsikapstys iš gyvenimo liūno?
O kaip vietiniams gyventojams? Direktorė tik patraukia pečiais – kur problema, juk tie benamiai ir taip ten netoliese vaikšto. Be to, niekas jiems negali uždrausti vaikščioti gatvėmis – jie yra tokie pat šiauliečiai.
V.Urbonavičius, visai neseniai palikęs tarnybą policijoje, pareiškė, kad tokios permainos gal net išeitų į gerą – benamiai būtų labiau kontroliuojami aplinkos. Gal kai kurie būtų pastūmėti sugrįžti į sociumą?
Nors V.Urbonavičius teigė čia atvykęs visai kitais reikalais, tačiau prasitarė, kad jau birželio 6 dieną taryba turi kažką nuspręsti dėl nakvynės namų perkėlimo: „Terminai spaudžia“.
Vietiniai ir „naktinukai“
Teisybės dėlei reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad benamiai dabar gyvena gana izoliuotoje teritorijoje, iki kurios pėsčias nuo centro ilgai eisi. Tačiau netoliese pravažiuoja miesto autobusas.
Iš J.Basanavičiaus gatvės pasukame siauru takeliu, apaugusiu krūmynais ir medžiais. Siauras keliukas veda pro metalo laužo supirktuvę, gyvūnų prieglaudą, mažai kam žinomą bažnyčią.
Galiausiai tankmėje išnyra plytinis daugiabutis. Čia ir yra nakvynės namai. Kaip jie veikia? Čia nuolat gyvena apie 120 likimo nuskriaustųjų. Su jais dirba specialistai. Taip pat sukurtos neblogos sąlygos pasigaminti maisto, nusiprausti, išsiskalbti drabužius.
Dar papildomi 40 ar daugiau asmenų čia atvyksta tik nakvynei. Jie ir vadinami „naktinukais“. Vakare jie įleidžiami į nakvynės patalpas, o ryte turi pasišalinti.
Nakvynės namų vadovai tvirtina, kad naktimis atvykstantys benamiai miega gražiose lovose ir švarioje patalynėje. Nesena patirtis kužda ką kita. Prieš keletą metų čia užsukus naktį buvo kitoks vaizdas – kambariuose ant vatinių čiužinių miegojo po tuziną ir daugiau benamių.
Lovos būdavo taupomos prašmatnesniems netikėtiems svečiams. Pažanga – gal 40 benamių staiga išmoko švariai rengtis, reguliariai praustis ir dailiai pasikloti lovą. Tiesa, vasarą jų čia miega apie 25.
Ar tikrai dabar yra kitaip? Neremontuoti kambariai, kuriuose teko matyti miegančius benamius, užrakinti. Vienas – atrakintas. Ten smarkiai prirūkyta. Gal čia apgyvendintas toks žmogus, kurio širdis neleidžia išvaryti, tačiau jis dar nėra vertas geresnių sąlygų?
Dar ne viskas. Jau išvažiuojant iš nakvynės namų teritorijos pamoja vienas gyventojas. Dar gana anksti, bet jis jau gerokai įkaušęs. Skundžiasi, kad jam tragedija čia gyventi.
Kontroliuoja, neleidžia parsivesti „bobų“ – o juk dar kartais reikia. Niekaip niekas neduoda 17 eurų rankos operacijai. Paklaustas, ar jam centre gyventi būtų geriau, atsako, jog jam vienodai šviečia, tačiau gerti, turbūt, laisvai mestų. Turi 14 metų darbo stažo, bet pensijos sulaukti nesitiki.
Kitas čia gyvenantis ir ant suoliuko rūkantis vyras vartojo labai daug tarptautinių žodžių ir dėstė pamokslus, jog didžiausias gyvenimo universitetas yra kalėjimas. Čia jis kambariu dalijasi su dar dviem likimo broliais. Ar būtų būtų geriau gyventi miesto centre?
„Psichologiškai ir asmenybiškai iš kitos pusės pažiūrėjus – čia geriau“, – atsakė pašnekovas, čia „laikinai“ gyvenantis jau trejus metus, negaunantis nė cento pensijos, neturėjęs darbo stažo.
Ką sako dokumentai?
Ką sako nakvynės namus reglamentuojantys teisės aktai? Panašu, kad administracijos direktorius kiek prašovė su „geriausiu variantu“, o tokia įstaiga toli gražu nėra gėlyčių pilna pieva.
Ar tikrai kalbame apie tokius pat šiauliečius kaip ir visi kiti, kai darbuotojams yra rekomenduojama išmokti apsiginti fiziškai, pasiskiepyti nuo visų įmanomų ligų? Ar kautis turės išmokti ir dabartiniai bendrabučio gyventojai?
Tai keletas rekomendacijų nakvynės namams – darbuotojus derėtų aprūpinti asmeninės apsaugos priemonėmis, pirštinėmis, apsauginėmis kaukėmis, dezinfekciniais skysčiais.
Atsižvelgiant į darbo su socialinės rizikos asmenimis specifiką, rekomenduojama visiems nakvynės namų darbuotojams organizuoti savigynos užsiėmimus.
Rekomenduojama visiems nakvynės namų darbuotojams organizuoti savigynos užsiėmimus.
Reikalavimai patalpoms taip pat griežtoki, tačiau keletas akcentų patraukia dėmesį labiau: nakvynės namų vieta turi būti nesunkiai pasiekiama visuomeniniu transportu, o teritorija turi būti saugi, apsaugota nuo pašalinių asmenų, galinčių daryti nakvynės namų gyventojams žalą ar neigiamą įtaką.
Teikiant apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas turi būti: atskira asmenų priėmimo į įstaigą patalpa, individualiai bendrauti su asmeniu skirtos patalpos.
Rekomenduojama nakvynės namus steigti atskirame pastate, kuriame nėra teikiama socialinė priežiūra ar socialinė globa kitų socialinių grupių asmenims – vaikams, senyvo amžiaus asmenims, neįgaliesiems, asmenims, patyrusiems psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą.
Rekomenduojama turėti atskiras patalpas, kuriose būtų teikiamos laikinos nakvynės paslaugos neblaiviems asmenims.
Rekomenduojama laikino apnakvindinimo paslaugas ir apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas teikti atskirose patalpose.
Rodos, apie tiesiog čia gyvenančias šeimas su vaikais ir seneliai nieko nepasakyta? Vadinasi – galima? Pastatas neaptvertas. Į vidų galima lengvai patekti per atvirą langą. Galima tiesiog ką nors įmesti į patalpas arba išmesti pro langą į gatvę.
ŠU gyvena iš nuomos?
Vienas ŠU tarybos narių Sigitas Besagirskas, paklaustas, ką mano apie tokią situaciją, išsakė savo nusivylimą ir negailėjo kritikos: „Visi suprantame esamą situaciją. Deja, taip ir neatsirado lyderio, kuris norėtų universitetą prikelti iš numirusiųjų. ŠU turi dar potencialo, bet jis su kiekviena diena tirpsta. O įvairūs viešai ir ne viešai išlendantys faktai įkala dar po vieną vinį į karstą.
Kalbėjau su Šiaulių vicemeru su pasiūlymu surasti daug pasiekusį šiaulietį-vadybininką, mokėti jam konkurencingą atlyginimą – tarkim, 5000 eurų atlyginimą – kad išspręstų egzistuojančias bėdas ir paverstų Šiaulių akademiją stipriu ir pakankamai nepriklausomu VU padaliniu.
Universitetui nepavyksta uždirbti iš mokamų studijų, tai bent uždirba nuomos. Nemažai žemoko lygio britų universitetų daro nuotolinius kursus, kur reikia prisijungus pamiegoti dvi dienas prie ekrano, sumokėti apie 500 svarų ir pasiimti diplomą.
Tokias studijas mėgsta Azijos ir Afrikos studentai. ŠU pasakė, kas jis rimtas universitetas. Rimtas, tai rimtas – rimtiems gyventojams rimtas patalpas nuomoja.“
