Derėtų pradėti nuo to, kad pažymėti pastatus numeriu yra privaloma. Numeris ir gatvės pavadinimas turi būti gerai matomas. Šiauliuose šimtai tokių ženklų yra visiškai niekam tikę – su nusitrynusiais gatvių pavadinimais.
Teoriškai pažeidimo čia nėra – juk skaičius matosi, o gatvės pavadinimas vis tiek kažkur turėtų būti matomas? Gal.
Jokios problemos nejaučia tie, kurie naudojasi navigacija, tačiau tiems, kurie tokių privalumų neturi, o gal tiesiog nusėdo telefono baterija – rimta problema.
Užrašai – neįskaitomi
Sunkiausias darbas yra išsiaiškinti, kam yra privalu tuos ženklus pakabinti. Aišku yra tiek, kad tai tarsi privalėtų padaryti savivaldybė, tačiau tiesiogiai už tai atsakingos seniūnijos, kurios už savo pinigus to nepajėgtų padaryti. Vadinasi, dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir gyventojai, bendrijos.
Jei nesi vietinis, tai gatvės pavadinimo taip lengvai nesužinosi ne tik kur miesto pakraštyje, bet ir pačiame Pietiniame rajone ar miesto centre.
Panašu, kad užrašai ant lentelių atsirado mažiau patvariu būdu nei skaičiai.
Šiauliuose yra nustatytas gana griežtas pastatų, jų kompleksų ir korpusų numerių, spalvų ir formos nustatymo aprašas.
Jame nustatyta, kad lentelės pritvirtinamos, o padidinti numeriai užrašomi tokiame aukštyje, kad būtų gerai matomi ir jų neužstotų augalai ar šalia esantys objektai.
Visi reikalavimai yra vėjai, kai lentelėje šviečia tik skaičius, tačiau visa kita informacija apsinešusi rūdimis arba tiesiog nusiplovusi.
Panašu, kad užrašai ant lentelių atsirado mažiau patvariu būdu nei skaičiai. Niekas tiksliai nežino, kodėl Šiauliuose gatvių pavadinimai atrodo tarsi specialiai nutrinti.
Tokių nusitrynusių užrašų – devynios galybės. Neįmanoma pasakyti, kurioje gatvėje tokių yra daugiausia. Peršasi mintis, kad neinformatyvių ženklų Šiauliuose gali būti daugiau nei pusė.
Negali būti taip blogai?
Su tokia statistika nesutiktų administracijos direktorius Antanas Bartulis. Jo manymu, situacija negali būti tokia bloga, nes nepajuto jokio gyventojų skundų antplūdžio. Tiesa, pripažino, kad šiuolaikinės technologijos galėjo prisidėti prie tokios gyventojų ramybės – daugelis navigaciją turi telefonuose.
Taisyklėse yra rašoma, kad, kabinant lenteles ir numerius, svarbiausia yra matomumas ir informacija. Namą yra privalu žymėti, nes tai informacija paštui, specialiosioms tarnyboms – policijai, greitajai pagalbai ar gaisrinei.
Gyventojai dažnai pamiršta – pasikeisti ženklų patiems nėra draudžiama.
A.Bartulis patvirtino, kad pastatų ženklinimas yra privalomas, tačiau sunku pasakyti, kam tenka didžiausia atsakomybės dalis.
Jis pažadėjo pasidomėti, kiek šiam reikalui buvo skirta pinigų ir dėmesio pastaruoju metu: „Mano žiniomis, namų žymėjimą organizuoja seniūnijos.“
Miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė akcentavo, jog gyventojai dažnai pamiršta – pasikeisti ženklų patiems nėra draudžiama. Tereikia pasigaminti juos pagal visus patvirtintus reikalavimus. Tiesiog daugeliui įprasta, kad jų namų žymėjimu rūpinasi valdžia
Netvarka ne tik ant sienų
Paprastai netvarka su pastatų ir gatvių ženklinimu atsiranda po įvairių remontų ar renovacijos. Tuomet reikia viską daryti iš naujo, o pakitimus pranešti savivaldybei.
Panašių klaidų neišvengia ir savivaldybės užsakymų vykdytojai. Pavyzdžiui, neseniai Tilžės gatvėje, ties 44 numeriu pažymėta parduotuve, atsirado naujas dviračių takas.
Tiek tos problemos – reikia išsiaiškinti, kam priklauso aikštelė – miestui ar savivaldybei
Kai jis buvo nutiestas, neįgaliųjų stovėjimo vietos tapo fiziškai nepasiekiamos automobiliu.
Tiksliau, įmanoma tai padaryti, kertant automobiliu pėsčiųjų ir dviračių taką, su sąlyga, jei aikštelės priekyje nėra pastatyta automobilių.
A.Bartulis teigia, kad neįgaliųjų stovėjimo vietos prie kiekvienos parduotuvės yra privalomos ir turi būti tinkamai pasiekiamos: „Tiek tos problemos – reikia išsiaiškinti, kam priklauso aikštelė – miestui ar savivaldybei – ir viską sutvarkyti“, – tikino direktorius.
