Iniciatyvos rengti pokalbių ciklus ir kalbėti apie miesto centrinės aikštės rekonstravimą imtasi siekiant išgirsti šiauliečių pastabas, pasiūlymus, pataisymus Prisikėlimo aikštės idėjos konkursui ir techniniam projektui parengti.
Juolab kad įvairios institucijos jau pareiškė savo nuomonę. Štai Šiaulių pramonininkų asociacijos taryba mano, kad architektams suteikus didesnę kūrybos laisvę, pasireikš daugiau aikštės išsivystymo idėjų ir bus pasiektas kardinaliai naujas sprendimas, tenkinantis visų poreikius.
O architektai sako, kad priimant sprendimus labai svarbu atsižvelgti ir į miestiečių nuomonę.
„Miestiečiai yra tikrieji šių erdvių šeimininkai. Būtent jie turėtų nuspręsti, kaip aikštė turėtų atrodyti. O profesionalai – surasti priemonių ir būdų, kaip tai įgyvendinti“, – pabrėžė V. Rudokas.
Pasiūlymai išsiskyrė
Diskusijoje šiauliečiai sutarė, kad Prisikėlimo aikštei reikia suteikti gyvybingumo. Šiaulių miesto gyventojai atnaujintoje aikštėje nori jaustis saugiai, grožėtis miestu ir maloniai leisti laiką. Miestiečiai mano, kad intensyvus eismas, nesutvarkyta danga, blogas apšvietimas yra pagrindinės aikštės nefunkcionalumo priežastys.
Ypač daug aršių diskusijų sukėlė siūlymas iškelti Katedros ir Miesto savivaldybės pašonėje esantį Amžinosios ugnies obeliską ir sovietinių karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapines. Vieni norėtų, kad paminklas su kapinėmis būtų iškeltos į tinkamesnę vietą už miesto ribos, kiti sakė, kad mirusius reikia palikti ramybėje.
Tačiau jaunuoliai labiau norėtų, kad centrinė miesto aikštė atliktų rekreacinę ir komercinę funkcijas, o vyresnio amžiaus žmonės – reprezentacinę. Pastarieji išskyrė, kad pagrindinė problema, kurią būtina išspręsti, yra nepatogus įvažiavimas automobiliu Vasario 16-osios gatvės ir Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedros teritorijos sankryžoje. Taip pat jie norėtų, kad būtų galima statyti automobilius 500 m spinduliu aplink aikštę. Buvo siūloma nugriauti fontaną ir padaryti taip, kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas aikštės ryšiui su katedra. O aikštėje turėtų būti paminklas ar skulptūra – kūrinys galėtų atspindėti miesto ar Lietuvos istorijos įvykius arba įamžinti šaliai nusipelniusį asmenį.
Ypač daug aršių diskusijų sukėlė siūlymas iškelti Katedros ir Miesto savivaldybės pašonėje esantį Amžinosios ugnies obeliską ir sovietinių karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapines. Vieni norėtų, kad paminklas su kapinėmis būtų iškeltos į tinkamesnę vietą už miesto ribos, kiti sakė, kad mirusius reikia palikti ramybėje.
Aktyviai savo nuomonę reiškė ir jauni žmonės. Jie tikisi, kad pagaliau bus sutvarkyta kelio danga, kuria jaunuoliai galėtų važinėtis dviračiu, riedlentėmis ar riedučiais. Taip pat siūlo aikštėje pastatyti daugiau suoliukų ir sudaryti galimybes plėtotis verslui. Jų nuomone, šiauliečiai ir miesto svečiai daugiau laiko praleistų aikštėje, jei ten vasarą veiktų lauko kavinė, o žiemą šurmuliuotų įvairios mugės, kuriose prekybininkai pardavinėtų bandeles ar įvairius suvenyrus.
Kiekvieno interesui
Po diskusijos architektas urbanistas V. Rudokas sakė, kad šiauliečių siūlymai buvo įdomūs: „Rezultatai nenuvylė. Nebuvome labai optimistiškai nusiteikę, kad išgirsime daug genialių minčių, bet 50 proc. pasiekėme tai, ko tikėjomės.“
Vis dėlto architektas pastebėjo, kad miestiečiai užuot išsakę savo idėjas, ko apskritai tikisi iš aikštės, daugiausiai kalbėjo tik apie patį projektavimą. Įdomiausio pasiūlymo architektas taip pat negalėjo išskirti, nes esą vienodai svarbūs tiek vyresnio amžiaus žmonių, tiek jaunuolių interesai.
„Centrinė aikštė nėra baigtinis produktas. Man tai gyvas daiktas, atspirties taškas. Nebe tie laikai, kai aikštės buvo ne žmonių, o valdžios rankose. Šiauliuose visos viešos erdvės demokratinamos, jos tampa laisvos, gali keistis pagal šiandieninius gyventojų poreikius. Mes centrinę miesto aikštę matome universalią, kurioje vienu metu gali gyvuoti, veikti ir atlikti savo paskirtį skirtingi objektai“, – sakėo V. Rudokas.
Architekto nuomone, tam, kad Prisikėlimo aikštė taptų gyva, pirmiausia reikia, jog patys miestiečiai norėtų gyventi Šiauliuose bei čia leisti laisvalaikį:
„Tik į atvirą erdvę atėjęs asmuo gali paskui save atsivesti verslą. Jeigu mes pastatysime kavines ar kitokius traukos centrus, kur kažkas prekiaus pyragėliais, alumi ar suvenyrais, žmonių aikštėje padaugės, bet mums svarbiausias ne kiekis, o intriga, kažkoks interesas.“
Anot specialisto, vienodų miestų nebūna. Viskas priklauso nuo pačios urbanistinės struktūros.
„Lengviausia iš kitų miestų išsiskirti savo centrine aikšte ir pagrindine gatve. Žinoma, yra ir kitas kelias. Galime miestą nugriauti ir pastatyti naują – tokį, kokio mums labiausiai norisi. Tačiau tai labai brangiai kainuoja, ir nemanau, ar tam mes subrendome. Nes tuomet prarastumėme bet kokį identitetą, bet kokią savastį su savo miestu. Žmogus, kuris anksčiau gyveno Šiauliuose, čia daugiau niekada nebeatvažiuotų, nes nerastų nieko atpažįstamo. Mes turime rasti tinkamiausią išeitį tarp urbanistinės struktūros ir tęstinumo“, – pabrėžė V. Rudokas.
Architektas, ieškant tinkamiausio sprendimo, siūlo atsigręžti į Europos šalių patirtį ir stebėti, kokius sprendimus tvarkydami aikštes priėmė europiečiai. Žinoma, aklai sekti tokiais pavyzdžiais nereikėtų. Šiaulių centrinėje aikštėje turėtų atsirasti kažkas išskirtinio, ko neturėtų joks kitas pasaulio miestas.
