Šiaulietė Vidmantė Raustytė – aktyvi ir sumanymų kupina jauna moteris. Daugelis ją pamena iš dviejų didžiulių projektų. Vienas jų tradicinis kasmetinis – koncertas „Aš ir tu – tai mes!“. Taip pat ji buvo vienu iš pagrindinių variklių tarptautiniame projekte „Ypatingas grožis“. Pastarasis lyg ir senokai baigėsi, tačiau vis ritasi jautrios ir žavingos fotografijų parodos per Lietuvą.
Neseniai ji ir jos mama pasidalijo keliais pasakojimais ir keliomis nuotraukomis apie tai, ką jaunai moteriai su vaikštyne tenka patirti viešajame Šiaulių transporte.
Papasakojo apie ta, kad vaikštynė ir jai padėjusios moters rankos buvo prispaustos durimis. Taip pat vardijo konkrečius atvejus, kai autobusas sustoja toli nuo šaligatvio. Pasvirimo funkcijos nėra. Dažnai tokiais atvejais padeda ne vairuotojai, o kartu važiuojantys šiauliečiai.
Tokias ir panašias istorijas bei pastebėjimus Vidmantė stengiasi viešinti. Kitaip, sako, niekas nesikeis. Per ilgą laiką šis tas jau pagerėjo, tačiau neįgalusis viešajame transporte vis dar turi jaustis kažkam didžiule našta. Viešojo transporto atstovai, rodos, mielai priima kritiką ir stengiasi klaidas taisyti. Jei tylėsime – niekas nesikeis?
– Ar dėl jūsų viešinimo kas nors iš esmės pagerėjo, pasitaisė?
– Sunku pasakyti, ar kas smarkiai pagerėjo, pasitaisė. Žinoma, norisi tikėti, kad situacija eina geryn. Atrodo, sakai, netyli, viešini viską. Tiek geras patirtis, tiek blogas. Rodos, viskas tik gerėja ir staiga būni išvadinta skundike.
Viešuoju transportu naudojuosi jau nemažai metų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad esu daugiau patyrusi blogų situacijų, o ne gerų. Deja, bet taip yra.
Viešasis transportas yra pritaikytas. Didžiausias trūkumas – žmogiškumas.
– Girdėjau, kad ir vairuotojams būna specialūs mokymai?
– Taip. Mokymai vairuotojams vyksta dažnai. Juos veda asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas. Mokymų tikslas – padėti vairuotojams suprasti, išmokti, kaip reikia aptarnauti neįgaliuosius, senolius, mamas su vežimėliais.
Problema yra ta, kad daugelis keleivių, kurie išgyvena neigiamas situacijas viešajame transporte, dažniausiai tyli arba nedrįsta viešai prabilti. Viešumas būtų naudingas visiems.
– Ko dažniausiai žmonės keleiviai ir vairuotojai nesupranta?
– Mano nuomone, jie nesupranta, kad yra asmenų, kuriems reikalinga pagalba. Nesupranta, kad neįgalieji, senyvo amžiaus žmonės ar mamos su vežimėliais negali greitai prieiti prie durų patekti į transportą ar iš jo išlipti. Nesupranta, kad jiems reikia daugiau laiko pasižymėti bilietus ar juos nusipirkti. Nesupranta, kad reikia nuleisti tiltelį. Nesupranta, kad mes esame žmonės.
Vairuotojai dažnai neturi patirties, kaip aptarnauti šiuos keleivius, bet prisiminus, kad vairuotojams yra rengiami mokymai, kurių metu viskas rodoma praktiškai...
Dažnai žmonės apsimeta, kad mūsų nėra, nes taip yra patogiausia.
– Gal viešasis transportas ir tiesų nėra pritaikytas neįgaliesiems? Kokios klaidos ir trūkumai?
– Viešasis transportas yra pritaikytas. Didžiausias trūkumas – žmogiškumas. Ne visi vairuotojai privažiuoja prie bortuko, tiltelio nenuleidžia, neįgaliojo mygtukai neveikia, nors jį ir paspaudi. Aparatai, skirti pažymėti bilietams, yra per aukštai. Aš esu žemo ūgio. Spaudyti aparate mygtukus man yra sudėtinga.
Kartais nestoja visose stotelėse, prispaudžia durimis, nors tu dar nespėjai išlipti. Kartą mažai trūko, kad būčiau iškritusi iš autobuso. Aš praradau pusiausvyrą. Laimei, mama spėjo sugriebti mane už rankos.
Negaliu teigti, kad visi vairuotojai blogi. Tikrai taip nėra. Yra žmogiškų vairuotojų, kurie privažiuoja prie pat bortuko, išlipa iš autobuso padėti įlipti, išlipti, padeda pasižymėti bilietą, padeda atsisėsti, jei reikia.
Pamenu atvejį, kai vairuotojas išlipo iš autobuso, padėjo įkelti vaikštynę, man padėjo įlipti. Vėliau, kai reikėjo išlipti, tai paėmė mane ant rankų ir išnešė iš autobuso. Tokiais atvejais tikrai gali jaustis saugi. Man nereikia, kad mane nešiotų ant rankų – aš tiesiog noriu saugiai, oriai bei savarankiškai keliauti.
– Kaip manote, gal jums būtų kuo naudingas socialinis taksi?
– Šiauliuose socialinis taksi išspręstų daugelį mano problemų. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai būtų puiki galimybė išspręsti daugelį nepatogumų, kylančių dėl viešojo transporto.
Turėčiau galimybę oriai ir savarankiškai keliauti. Kelionės metu turėčiau ir asmeninį asistentą, kuris man pagelbėtų. Tikrai ketinu tokiu taksi naudotis, nes po neigiamų patirčių viešajame transporte, atvirai pasakius, kyla baimė važinėti autobusu.
Man ir taip yra sunku, kai reikia prašyti pagalbos, o čia dar sudaromos papildomos kliūtys, kam to reikia?
