Dažnas žinome savo artimųjų istorijas. O kokias saugo svetimi kapai? Kapinėse sutikti žmonės šiltai prisiminė savo artimųjų gyvenimus.
40 metų prižiūri vyro pirmosios žmonos kapą
Senos Šiaulių Donelaičio kapinės dar veikiančios. Čia kartais žmonės laidojami į senas kapavietes. Yra likę vietos ypatingiems Šiauliams nusipelniusiems žmonėms.
Prie vieno kapo triūsia dvi moterys – pagyvenusi ir jauna. Klausimas apie čia atgulusius artimuosius sekundei išmuša jaunesnę iš pusiausvyros, tačiau vyresnės moters akys ilgesingai sužiba.
Moteris ramiai teigia, kad jos vyras bus palaidotas šalia savo pirmosios žmonos, o pati – atguls gimtinėje.
„Reikia sakyti taip, koks gyvenimas yra iš tikrųjų. Tai mano vyro pirmosios žmonos kapas. Mirė būdama vos 45-erių. Vyras liko našlys.
Susitikome mes ir beveik po metų apsivedėme. Jam tuomet taip pat buvo 45-eri, o aš 12 metų jaunesnė“, – pasakoja septyniasdešimtmetė Jadvyga Laurinaitienė.
Dukra Laima, pajutusi motinos ramybę, taip pat jau šypsosi: „Žiūrėkite, koks sutapimas – mamos vardas toks pat, kaip ir tėčio pirmosios žmonos.“
O kur vyras? „Jam jau per 80-mt, sunkiai vaikšto. Per šventes būtinai visi kartu atvažiuosime“, – paaiškina J.Laurinaitienė.
Kitąmet bus 40 metų, kai moteris prižiūri savo vyro buvusios žmonos kapą. Užaugino ir jos vaikus. Jos lūpose – aiški kaip krištolas ir tvirta lyg deimantas tiesa: „Kai stovi prie kapo, supranti – nėra jokios prasmės pyktis ar kariauti. Vis tiek visus vienodai žemė pasiims.“
Moteris lygiai taip pat ramiai sako, kad jos vyras laikui atėjus bus palaidotas šiame kape – šalia savo pirmosios. O ji sugrįš į gimtojo Šedvyčių kaimo Kelmės rajone kapines.
Iš karo grįžo dviese
Ant seno kapo – pora kelerių metų senumo įrašų. Prie kapo darbuojasi brandaus amžiaus pora ryškiomis liemenėmis. Abu atvažiavo dviračiais. Prisipažino, kad visur taip keliauja – sąnariai gyvena tik tol, kol juda.
Čia kadaise palaidota sutiktos moters močiutė ir abu tėvai. Moteris apsidžiaugia, kad pokalbis bus ne apie ją, o čia atgulusius jos tėvus.
Daugiausia prisiminimų apie mamą – Valentiną Sverdlovą: „Ji iki devyniasdešimties buvo tokia guvi ir linksma, kad visi laukdavo jos bet kurioje šeimos šventėje. Puikiai dainuodavo. Uždegantis žmogus.“
Paskutinėmis karo dienomis tėvą sužeidė, ir jis lyg tyčia pateko į savo būsimos žmonos rankas.
Dukra pasakoja, kad net per jos laidotuves viskas buvo kitaip – ne giesmės, o dainininkai. Gėlės ne baltos, o raudonos. Viskas taip, kaip ji ir norėtų.
Gal ji buvo artistė? „Ne, prekybininkė. Jei būtų kitokie laikai, neabejoju – būtų tapusi tikra žvaigžde. Tačiau ir tokiu gyvenimu ji mokėjo džiaugtis“, – prisimena dukra.
Lyg netyčia prasitaria apie savo tėvų pažintį – ji verta knygos. Tėvas, kilęs iš Kelmės apylinkių, kariavo Antrajame pasauliniame kare. Tankistas, nuvažiavęs iki pat Potsdamo.
Mama – baltarusė. Kaip ir daugelis to meto jaunų moterų, keliavo kartu su frontu ir dirbo sužeistųjų slaugytoja. Paskutinėmis karo dienomis tėvą sužeidė, ir jis lyg tyčia pateko į savo būsimos žmonos rankas.
Iš fronto jie grįžo kartu. Apsistojo Šiauliuose. Galima užbaigti pasakos žodžiais – ilgai ir laimingai gyveno. Moteris sako, kad vyresni šiauliečiai daugelis pažinojo jos tėvelius – jie buvo charizmatiški, draugiški ir savotiški įžymybės.
Žvakelė ant mažos mergaitės kapo
Regina Navagrockienė yra moteris, kuri kone penkis dešimtmečius – nuo pat vaikystės – ateina čia, prie senelio iš motinos pusės kapo. Senelis čia palaidotas pirmas. Vėliau – dar keturi Remeikų giminės atstovai.
Senelis visada užkrėsdavo puikia nuotaika. Gal dėl to ir po jo mirties visa giminė per Vėlines sutardavo susitikti prie jo kapo.
Natūralaus dydžio mažos mergaitės su suknele paminklas stovi iki šiol. Vaikus čia traukė lyg magnetas.
„Sugužėdavo visa giminė. Dabar paprasta uždegti žvakelę, o anksčiau statydavome plėveles ir kitokias užuovėjas. Visi čia susirinkę kalbėdavo, bendraudavo, arbatą gerdavo“, – mena R.Navagrockienė.
Moteris pamena, kad ji, dar būdama vaikas, su kitais giminės vaikais pasileisdavo per kapines. Tėvai prisakydavo nepaklysti. Kur bėgdavo vaikai?
„Mes kiekvienais metais, kai tik šiek tiek pabūdavome prie senelio kapo, lėkdavome prie mažos mergaitės. Taip ir sakydavome – eime prie mergaitės – net negalvodavome, kad ten yra kapas konkrečiam žmogui.“
Natūralaus dydžio mažos mergaitės su suknele paminklas stovi iki šiol. Vaikus čia traukė lyg magnetas. Jie visada uždegdavo žvakę šalia šio paminklo. Čia būdavo paslaptinga ir jauku. Tik po kelių metų mažos mergaitės perskaitė užrašus ir suprato, kad čia iš tiesų palaidota maža mergaitė – galbūt buvusi tokia pat linksma kaip jie.