Teko (ir dar tenka) išgyventi nemažai streso, baimės, nerimo, tarpusavio santykių kaitą, žmonės sirgo, net alpo darbe. Šiandien medikės nori tik vieno – kad viskas kuo greičiau pasibaigtų.
Ruošėsi blogiausiam
Skyriaus vedėja anesteziologė-reanimatologė Rasa Bracaitė prisiminė pandemijos pradžią, kai visi galvojo apie pačius blogiausius scenarijus. Buvo visiems šokas, nes televizija kasdien rodė reportažus apie didžiules netektis Šiaurės Italijoje, Ispanijoje, kitose šalyse. Pasitvirtino posakis: „Ruoškis blogiausiam, bet tikėkis geriausio“, – sako skyriaus vadovė ir džiaugiasi, kad Respublikinėje Šiaulių ligoninėje tai ir įvyko. Tačiau įgyta patirtis bus naudinga, jei ateitų antroji banga, kurią medikai pasitiktų jau pasirengę ir žinodami, ko laukti ir ko tikėtis.
Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje – ne tik sergantieji COVID-19. Skyrius buvo padalintas į dvi dalis ir čia patenka didžiulis srautas ligonių. Priekinėje dalyje guldomi galimai užsikrėtę virusu. Tai karščiuojantys, turintys kvėpavimo nepakankamumo požymių. Jie visi testuojami, ir, jei testas neigiamas, keliami į kitus ligoninės skyrius, pagal nustatytą diagnozę. Medikai džiaugiasi, kad iki šiol dar nei vienam reanimacijos pacientui nebuvo nustatytas koronavirusas.
Nors sergančiųjų COVID-19 ir nebuvo daug, krūviai medikams teko dideli. Skyriaus slaugos administratorė Roma Devėnienė sako, kad krūvis didėja, nes personalui reikia dėvėti apsauginę aprangą, ne tik kaukes ar veido skydelius, kaip kituose skyriuose. Didžiausias krūvis tenka viduriniam personalui. Paciento stebėjimas, gydymas, slauga vyksta nenutrūkstamai visą parą, tad slaugytojos, slaugytojų padėjėjų pamainos keičiasi kas keturias valandas. Apranga sulėtina judėjimo, klausos galimybes, tenka garsiau nei įprasta kalbėti. Atliekant manipuliacijas dėvimos trejos pirštinės. Būnant su respiratoriais iš pradžių sunku kvėpuoti, trūksta deguonies, reikia laiko adaptacijai. Nesvarbu, ar medikės rengiasi chalatais, ar kombinezonais – apranga yra neperšlampama. Ramiai darbuojantis viskas būna gerai, tačiau intensyviai dirbant būna labai karšta. O atsigerti, nueiti į tualetą per tas keturias valandas negali, nes turi saugotis.
Teko sunkus išbandymas
Viskas prasidėjo nuo patalpų planavimo, naujos darbo tvarkos, nuo apmokymų apsirengti vienkartiniais asmens apsaugos rūbais. Viskas buvo nauja. Slaugos administratorė R.Devėnienė sako, kad iki šiol vienos kitoms draugiškai padeda, pataria ir prižiūri kad ne tik apsirengtų, bet ir nusirengtų teisingai, kad nesuklystų dėl nuovargio.
Nepamirštama ir iš pradžių persekiojusi baimė, ar užteks apsaugos priemonių, nes viskas buvo naudojama labai taupiai, o tokioje vietoje nepataupysi.
„Buvo nejauku, nežinojome ar viską teisingai darome. Tačiau merginos labai draugiškos labai viena kitą palaikė, viena dėl kitos stengėsi“, – pasakoja Roma.
Kolektyvas po truputį apsiprato ir labai mobilizavosi, dirbo tarsi darni komanda: nuo gydytojų, iki pagalbinių darbuotojų. Merginos tapo drąsios, įgavo pasitikėjimo savimi.
„Mums teko tarsi išbandymas, kuris ilgai nepasimirš“, – sako R.Bracaitė.
Iš daugelio baimių didžiausia buvo kaip po darbo grįžti į šeimą. Kelios medikės izoliavosi nuo šeimos ir gyveno atskirai. Jautėsi jos labai blogai, jautė net depresijos požymių, nes buvimas vienumoje – labai sudėtingas iššūkis, kai gyvenimas tampa tik tam, kad eiti į darbą. Vienatvė psichologiškai žmogų žlugdo ir tai jaučiasi medikių žvilgsniuose.
„Ką čia mes išgyvename, yra karas. Mes suprantame, kad esame karo prievolininkai ir privalome tai daryti“, – įsitikinusi anesteziologė-reanimatologė R.Bracaitė.
Iš daugelio baimių didžiausia buvo kaip po darbo grįžti į šeimą.
Ir jautėsi kaip kare. Iki mėnesio visoms buvo didžiulis stresas, šokas. Kaip ir kiekvienu atveju, kai šeimoje kas patiria traumą ar kokia kita nelaimė įvyksta – pradžioje būna priešprieša, pyktis, tada žmonės pradeda susigyventi su tuo.
„Ir mus iš pradžių ištiko šokas, tarsi robotai darėme tai, ką reikia. Buvo ir pykčio, ir nuotaikų svyravimų. Veikė ir žiniasklaida, kurios pateikiama informacija prieštaringa. Vargino ir įsakymų keitimas, plūstantis iš valdžios namų. Vieną dieną – vienokia tvarka, kitą jau skambina – pasikeitė tvarka. Suprantama, kad visiems viskas nauja, visiems stresas, visam pasauliui stresas. Niekas nežino, kaip reikia elgtis. Parašo vieną ir staiga jau reikia kitaip daryti“, – svarsto skyriaus vadovė ir priduria, kad mintys dar nėra susigulėjusios, dar reikia laiko, kad galėtų teisingai įvertinti tai, kas vyko ir vyksta dėl šios pandemijos.
Nežinoma ir liga, ir gydymas
Skyriaus medikių gyvenimas keitėsi nuo pat pradžių, kai atėjo žinia, kad ligoninėje bus gydomi COVID-19 sergantys ligoniai ir kad juos gydys šiame, Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Skyriaus vedėja anesteziologė reanimatologė Rasa Bracaitė pamena, kad suglumino vien žinia, kad šešiasdešimtmečiai tampa rizikos grupės žmonės.
„Tokio amžiaus yra produktyvūs žmonės. Mano daktarės jau virš šešiasdešimt, bet dirba. Todėl buvo šokas, gydytojos jautėsi labai blogai vien nuo šios žinios“, – sakė skyriaus vedėja.
Ypač sunku buvo pradžioje, kai gydytojai nelabai žinojo ligos eigos, gydymo taktikos, o nurodymai keitėsi kasdien.
Pradžioje buvo nuomonė, kad kuo anksčiau pradėti dirbtinę plaučių ventiliacija (DPV) COVID-19 sergantiems ligoniams. Po poros savaičių užsienio šalių kolegų patirtis parodė, kad galima ligoniams deguonį leisti per kaukes, tik gulimoje ant pilvo padėtyje. Keitėsi požiūris ir į infuzoterapiją nuo visiško skysčių ribojimo iki pakankamo kiekio skysčių, kol ligonis gali pats gerti ir kol kvėpavimo funkcija yra pakankama.
Pasak gydytojos, dabar jau aiškiai suformuota žinia, kad COVID-19 sergantiems ligoniams medikai turi skirti medikamentų, skystinančių kraują, nes nustatyta, kad ligoniams vystosi trombozės ir tromboembolijos. Ir ne tik plaučių, bet ir skirtingų sričių smulkiųjų kraujagyslių.
Visos šios žinios yra įgytos per pastaruosius mėnesius. Pasaulyje ir toliau ieškoma geriausių gydymo būdų, vaistų. Medikai supranta, kad tai – teisingiausio gydymo paieškos.
Sunkiausia kai nepavyksta išgelbėti paciento. Pirmojo ligonio, sirgusio COVID-19, netektis buvo labai skausminga patirtis visam personalui. Aktyvų gyvenimo būdą gyvenusio žmogaus būklė jau gerėjo, bet įvyko trombembolija ir paciento išgelbėti nepavyko.
Reikalinga pagalba kvėpavimui
Tam, kad kuo mažiau infekuotą ligonį reiktų vežioti uždaromis patalpomis, nuspręsta šiuos ligonius gydyti šiame skyriuje, kuriame įrengtos reanimacinės vietos su dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, yra atskiras įvažiavimas, pro kurį ir įvežami sunkios būklės pacientai.
Skyrius yra padalintas į dvi dalis. Šešios lovos, skirtos COVID-19 sergantiems pacientams. Pastatyta sienelė, kuri ir skiria skyrių į dvi zonas: nešvarią ir į sąlyginai švarią zoną.
Švarioji zona įrengta priekyje, kad būtų galima atvežti galimai užsikrėtusius virusu pacientus, kuriems reikalinga reanimacinė pagalba.
Skyriuje iki šiol buvo gydyti penki labai sunkios būklės COVID-19 sirgę pacientai. Dviejų išgelbėti nepavyko, du pasveiko, trečias, būklei pagerėjus, iškeltas į Infekcinių ligų skyrių.
Visi jie iš tos pačios medikų pramintos Joniškio kompanijos, nes užsikrėtė toje pačioje šeimos šventėje, kurią surangė joniškiečiai.
Antrasis neišgyvenęs pacientas buvo atkeltas iš Infekcinių ligų skyriaus, pablogėjus būklei. Nuo pradžių pacientui buvo prijungtas dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas. Ilgiausiai šis joniškietis buvo gydomas skyriuje, bet nesėkmingai. Jam virusas suardė plaučius visiškai – tai, ką ir padaro koronavirusas. Plaučių audinys pasidaro fibrozinis, lieka tik jungiamasis audinys. Plaučio plotis, kuris aprūpina organizmą deguonimi, liko toks mažas, kad būklė tapo nebesuderinama su gyvybe.
Ypač sunku buvo pradžioje, kai gydytojai nelabai žinojo ligos eigos, gydymo taktikos, o nurodymai keitėsi kasdien.
Kai virusas pažeidžia apatinius kvėpavimo takus, pažeidžia alveoles, ir vystosi pneumonitas, kuris ir tampa sergančiųjų COVID-19 dažniausia mirties priežastimi.
COVID-19 sergantiems sunkios būklės pacientams taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Chirurginės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus pacientams skirti patys moderniausi DPV aparatai „Hamilton-S1“.
Rėmėjų dėmesys skatino nepasiduoti
Šiuo metu medikės jau nieko nebenori ir laukia, kada viskas pasibaigs. Savaitę, mėnesį, dar buvo galima kentėti, bet kuo toliau, tuo sunkiau. Ypač neviltis apima, kai pradeda vežti įtariamuosius užkratu. Buvę ir taip, kad nebėra kur jų guldyti.
„Pas mus nėra vienodo ritmo: gali ir nieko nebūti, o už valandos jau gali būti antplūdis. Tris dienas vos sukomės, šiandien – ramiau“, – sako Rasa Bracaitė.
Keičiasi situacija visoje ligoninėje. Kardiologinė reanimacija jau paima nekarščiuojančius ligonius, jiems įrengtos izoliacinės palatos. Visi, kuriems diagnozuojamas infarktas, insultas – jau guldomi ten. Anksčiau visi ligoniai, kuriems reikalinga intensyvi terapija iki COVID-19 neigiamo atsakymo, buvo gydomi Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Tik gavus neigiamą tyrimo atsakymą perkeliami į kitus skyrius. Medikės labiausiai džiaugiasi, kad per tą laiką nei vienam įtariamajam nepasitvirtino koronavirusas, kad neužsikrėtė nei vienas medikas ir nei vienas kitas skyriuje gydytas pacientas.
„Mus kažkas saugo, gal Dievulis. „Dievo laimintojo“ paveikslas kabo skyriuje, tai jis ir saugo. Kažkam gal nepatinka tas paveikslas, bet mes įtikėję ir jaučiam, kad esame saugomi. Kai jis yra, ir ligoniams geriau, ir namiškiai geriau jaučiasi“, – sako skyriaus vadovė.
Medikės neslepia, jog patirti teko ir savotišką atskirtį – visi ligoninėje jų šalinosi, nes bijojo, kad gali užsikrėsti. Tačiau visame tame katile buvo ir gerų dalykų. Labai didelė paskata buvo rėmėjų dėmesys. Priešakinėse COVID-19 linijoje besikaunančios medikės gaudavo ir vitaminų, sulčių, mineralinio vandens, giros, ledų, net karpių šv. Velykų proga, net kojinių atvežė. Ypač medikės dėkingos Šiaulių „Rotary“ klubui, kurio rūpesčiu restoranas „S Baras“ visą mėnesį vežė pietus medikėms. Medikės net juokavo, kad taip gerai dar niekad negyveno. Džiaugiasi ir administracijos rūpesčiu. Ir suprato, kad nieko nėra neįmanoma. Viskas įmanoma, tik viskam reikia žmonių. O jų skyriuje mažėja. Ypač tai pasijuto, kai sunkia liga susirgo viena gydytoja, dirbusi pusantro etato krūviu. Reikėjo atstovėti ir už ją. Ir skyriaus kolektyvas atlaikė – kaip ir visame pasaulyje, kur į medikus šiandien krypsta visų dėmesys, nes jie (ne kariškiai ir ne valdžios atstovai), stovi pirmose gretose karo lauke su nematomu priešu – koronavirusu.
Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus darbuotojos dar ilgai prisimins iššūkį, kurį patyrė gydydamos sergančiuosius COVID-19.
Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja anesteziologė reanimatologė Rasa Bracaitė neabejoja, kad tai, ką išgyveno medikės, ir yra karas.
Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugos administratorė Roma Devėnienė sako, kad šis laikotarpis kolektyvui buvo didelis išbandymas ir džiaugiasi, kad tapo vieningesnės, draugiškesnės.
Iš palatos išvežus COVID-19 ligonį, tuoj buvo dezinfekuojamos patalpos, kurias patikrino Infekcijų kontrolės skyriaus specialistės, skyriaus vedėja Laima Kupčinskienė ir gydytojo epidemiologo padėjėja Silva Mockienė.
