Dūzgesys ir didžioji diskusija prasidėjo po to, kai liberalė, architektė ir laikinai administracijos direktorių kurį laiką vadavusi Giedrė Mendoza Herrera paskelbė savo nuomonę su jos ir jos artimųjų patirtimis.
Galima sakyti, kad ji kreipėsi į visų šiauliečių, ne tik politikų, sąžinę ir drąsą.
„Šiaulių miestui diagnozuokime Alzheimerio ligą. Bent jau selektyvinį atminties praradimą. Vieną dieną per metus, birželio 14 dieną, Šiaulių mieste dirbtinio kvėpavimo ir širdies masažo pagalba gaivinama kolektyvinė istorinė Lietuvos atmintis, o likusią metų dalį Šiauliai palaimingai nugrimzta į komforto ir pozityvo komą“, – rašė architektė.
Ji pabrėžė, kad ne vienas mažesnis miestelis pasistatė paminklus, liudijančius Lietuvos istoriją: „Šiauliuose tautinių ženklų beveik nėra. Skurdžios ir pavienių iniciatyvų dėka pakabintos atminimo lentos.“
Politikė akcentavo, kad Šiauliai beveik neturi jokių valstybingumo ženklų, tačiau mielai toleruoja kitos valstybės ženklus pačioje miesto širdyje. Ji turėjo omenyje sovietinių karių kapines centrinėje miesto aikštėje ir ant jų pastatytą granitinį obeliską.
Politikė sarkastiškai rašė: „Šiauliai renkasi nulenkti galvą. Tegu turi kiti savo ženklus, mums savų nereikia. Ir paprašyti susimokėsime 72 milijardus. Svarbiausia, kad karo nebus. Išties „drąsi“ šalis, ir miestas „drąsus“.
Visa močiutės šeima – politiniai kaliniai, broliai partizanai, pati ji ryšininkė. Visi išvežti ir kalinti daugiau nei dešimtmetį. Šeimos istorija nugulus į prozą ir eilėraščius. Močiutė ilgą gyvenimo tarpsnį net Dievui negalėjusi atleisti, ir vis klausdavo, kaip Dievas, jei toks yra, tokius baisumus galėjo leisti?“
Architektė rašė ne vien tremčių minėjimo proga. Artėja miesto aikštės rekonstrukcija – puiki proga iškelti karių, kad ir kas jie buvę, palaikus į deramo poilsio vietą. Galima ten jiems net amžinąją ugnį uždegti.
„Palaikų judinti nederėtų“
Žodžiai apie tokią „drąsą“ paskatino Šiaulių vicemerą Domą Griškevičių savo socialinio tinklo paskyroje parašyti atsiliepimą į politikės laišką. Pradėjo nuo futbolo: „Futbole yra posakis, kad geriausia gynyba – puolimas. Šiaulių liberalai šią tiesą įvaldę puikiausiai.
Kur buvo jos drąsa, teikiant Prisikėlimo aikštės projektą statybos leidimui gauti, dalį, kurioje yra minimas „Urbanistinis svetimkūnis“, neišimti aptariamos dalies iš Prisikėlimo aikštės projekto?“
Meras Artūras Visockas: „Žinant geopolitinį kontekstą, palaikų perkelti neketinama. Galima būtų keisti tai, kas yra virš žemės.“
Vicemeras laiške tvirtina, kad sovietų karių kapinės yra geopolitiškai jautrus dalykas, todėl išsakė savo nuomonę. Aiškiai ar ne – jums spręsti.
„Laikausi nuomonės, kad Savivaldybė ne tik turi, bet ir privalo tvarkant aikštę sutvarkyti ir minimą karių palaidojimo vietą, tačiau palaikų liesti neturėtume.
Kaltindami vieni kitus tariamos ar ne drąsos stoka mes, turbūt, to net nesuvokdami, susipriešiname, ir to net nenorėdami įgyvendiname „kažkieno“ tikslus ir siekius. Nesuplakime etikos ir estetikos. Ignoruokime, nes kalbėjimas ir priešinimas aktualizuoja, kas naudinga „kitiems“.“
Pasipylė visuomenės klausimai – kas tie „kiti“, kas tie „kažkas“, ką reiškia „palaikų liesti neturėtume“? Ar maža atvejų, kuomet palaikai buvo sėkmingai perkelti? Ar maža miestų ir miestelių, kurie net laisvoje Lietuvoje neribotam laikui pražudė savo veidą?
Vicemeras atsikirto, kad tai yra jo asmeninė nuomonė ir jokių „kitų“ neįvardijo. Gerų ir blogų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Joniškis jau kadaise karių memorialą perkėlė iš miesto centro, o Žagarė ir Pumpėnai – ne.
Tuo tarpu meras Artūras Visockas laikosi labai panašios pozicijos kaip ir D.Griškevičius. Paklaustas, ar reikia iškelti kapines ir perlaidoti kitoje vietoje, atsakė panašiai – vis kreipdamas mintį į sudėtingą geopolitinę situaciją.
„Prisikėlimo aikštei, išskyrus karių palaidojimo vietą, yra išduotas statybos leidimas. Žinant geopolitinį kontekstą, palaikų perkelti neketinama. Galima būtų keisti tai, kas yra virš žemės, šiuo metu ir ieškome tinkamiausių atminties įamžinimo formų“, – teigė meras.
Mero planas – kosmosas?
Po aukščiausių miesto politikų pasisakymų natūraliai norisi profesionalausir geopolitiškai ramaus žvilgsnio. Ar tikrai kapinių sklypo buvo galima ir neatskirti nuo aikštės, kaip kad teigia vicemeras? Ar tikrai ant palaidojimų galima tiesti taką, ar palaikus pastumti į šoną, kaip kad sako meras?
Išgirdusi šiuos klausimus, architektė G.Mendoza Herrera susiėmė už galvos ir ištarė: „Kosmosas“.
Jeigu nori gauti statybos leidimą, yra du keliai: iškelti palaidojimus arba atlikti archeologinius tyrimus nustatant tikslią palaikų vietą.
Ji atsakė į vicemero kaltinimą ir mero komentarą tokiais argumentais: „Turime visos aikštės techninį projektą su statybos leidimu. Palaidojimai yra paveldo teritorija, todėl jai rengiamas ne techninis projektas, o tvarkybos projektas.
Jis yra paruoštas pagal visos aikštės koncepciją – platus takas nuo sankryžos eina tiesiai į Aušros taką, ir suformuoja stiprų vizualinį ryšį. Galima daryti prielaidą, kad suprojektuotas takas eina per palaidojimus, o tai jau neetiška, nekrikščioniška.
Jeigu nori gauti statybos leidimą, yra du keliai: iškelti palaidojimus arba atlikti archeologinius tyrimus nustatant tikslią palaikų vietą.
Nustačius palaikų vietą reikia koreguoti projektinius sprendinius, kad takas neitų virš palaikų. Akivaizdu, kad suprojektuotas takas eina per palaikus ir ten juos ras.
Jeigu norima palikti tokius sprendinius, kaip dabar numatyta projekte, reikės iškelti palaikus. Mes ir pasiūlėme tai padaryti. Tuomet baigėsi mero drąsa.“
