Įsilieję į euroatlantinę erdvę, dairėmės naujų užsienio politikos krypčių. Bandymai tapti neapibrėžto regiono centru, pragmatiška šalimi (gerinti santykius su Rusija ir Baltarusija, stiprinti bendradarbiavimą su didžiosiomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis) nepavyko dėl menkos įtakos. Užuot stiprinę ryšius su lenkais, lietuviai jiems atsuko nugarą. Vizijos „Lietuva 2030“ kūrėjų orientyru tapo Šiaurės Europos–Baltijos jūros regionas.
Šiaurės šalių regioną sudaro skandinavai (Švedija, Norvegija, Danija, Islandija) ir Suomija. Visos penkios šalys patenka į turtingiausiųjų dvidešimtuką, trys priskiriamos konkurencingiausioms ekonomikoms, visos, išskyrus Islandiją, laikomos mažiausiai korumpuotomis. Šlietis prie šių valstybių būtų pravartu. Bet ar šiaurės kryptis yra geriausias pasirinkimas?
Toli iki gerovės ir tolerancijos
Vienas Lietuvos diplomatas „15min“ pasakojo Stokholmo autobuse matęs plakatą su Baltijos ir Šiaurės valstybių žemėlapiais. Visų sostinės buvo pažymėtos, tik Lietuvos – ne. Nustebęs išgirdo paaiškinimą: tik Vilnius įsikūręs ne prie vandens, o lietuviai – vieninteliai katalikai.
Tačiau nemažai politikų, diplomatų ir politologų įsitikinę, kad mūsų šaliai, o ir kitoms Baltijos valstybėms reikėtų judėti būtent šia kryptimi.
„Perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra „šiaurinis lankas“: dinamiškas suverenių Baltijos–Šiaurės šalių regionas, palaikantis glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais, Didžiąja Britanija ir kitomis ES valstybėmis“, – paaiškino užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.
Alvydas Nikžentaitis: „Su lenkais mus sieja emocinis ryšys. Jei žmonės kažką jaučia, tai yra paskata veikti kartu ar vienas prieš kitą.“
Vienydamiesi su skandinavais, stipriname Lietuvos patikimumą ir patrauklumą investuotojams, o ekonominę gerovę pasieksime tapę Šiaurės-Baltijos prekybos, tranzito ir inovacijų centru, įsitikinęs jis.
Seimo nario Petro Auštrevičiaus manymu, šios gerovės valstybės nėra prasčiausias orientyras. Šiaurės šalys gyventojų skaičiumi mus lenkia nedaug, taigi, nebūtų „vyresniojo brolio“ sindromo. Su jomis nebūta didesnių konfliktų, nelikę istorinių kompleksų, baimių ir nuoskaudų. Griuvus geležinei uždangai pirmieji į kitą Baltijos jūros pusę atsigręžė būtent šiauriečiai. Daugiau kaip pusė didžiųjų investuotojų Lietuvoje yra iš šio regiono.
Dėl pragmatinių, istorinių-kultūrinių priežasčių tapę jungtimi tarp Šiaurės ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių, galėtume nepalankią geografinę padėtį paversti privalumu. Kaip žurnale „VDU sesija“ pažymėjo Giedrius Česnakas iš Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto, iš šiauriečių galime pasimokyti politinės kultūros, santykiuose su partneriais būti pragmatiški ir apdairūs.
Kita vertus, istorijoje Lietuva dažniausiai judėjo bėgiais Vakarai–Rytai. Šiaurės valstybės – nauja kryptis. Skandinavų gyvenimo lygis ir visuomenės branda kur kas aukštesni. Lietuviams toli iki šiauriečių požiūrio į žmogaus teises, socialinius ir kultūrinius skirtumus. Ką Lietuvos gyventojai žino apie Suomiją ar Norvegiją, jų istoriją, ar kalba šių valstybių kalbomis? Žinoma, tą patį galima pasakyti apie švedus ar danus.
Varšuvai gelia atvirai
Itin kreivai Lenkijos pusėn žiūri prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gegužę, bendraudama su JAV lietuviais, ji paatviravo: „Susidūrėme su sudėtinga situacija viešojoje erdvėje. Dėl kažkokių priežasčių kai kurie Lenkijos politikai nusprendė, kad artimiausiu metu geriau būtų, jog Rusija būtų draugas, o visos smulkesnės šalys – ne tokios svarbios ir laikinai galėtų tapti atpirkimo ožiais. Atrodo, kad toks vaidmuo mums ir suteiktas.“
Anot valstybės vadovės, mes per maži būti girdimi, bet esąs interesas informaciją „pateikti nekaip“, o Varšuva laukia Seimo rinkimų su viltimi, kad į valdžią ateis politinės jėgos, palankesnės „neva mažumoms, tiksliau – neaišku kam“.
Komentuodami šiuos žodžius, užsienio politikos ekspertai pabrėžė, kad aukščiausiems valstybės pareigūnams derėtų susilaikyti nuo aštrių pareiškimų Lenkijos atžvilgiu, antraip įsisuksime į sunkiai sustabdomą atvirų kivirčų ratą.
Lyg būtų per mažai šliūkštelėta žibalo į ugnį, netrukus D.Grybauskaitė paskelbė, jog kai kuriuose santykiuose geriau daryti pauzę. Ta pauzė tęsiasi iki šiol.
Emocijos sieja su lenkais
Lenkija ilgai buvo laikoma strategine Lietuvos partnere. Politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus žodžiais, jei būtų buvę daugiau realių pasiekimų, pavyzdžiui, susitarimas dėl vardų ir vietovardžių rašymo, galėjome turėti daugiau saugiklių nenusiristi į dabartinį lygį.
„Jėgos, suinteresuotos santykių aštrinimu, dabar neturėtų pagrindo krautis dividendus, – dėstė savo požiūrį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime V.Laučius. – Yra sakančiųjų, kad strateginė partnerystė su Lenkija pasiteisino. O dabar staigiai nusprendėme – esame partneriai su Skandinavijos šalimis. Kur draugystė nuvedė, nematyti, o laikas bėga.“
Mindaugas Jurkynas: „Istorija neapibrėžia ateities, tik turi įtakos.“
Pasak jo, be diskusijų smegenų centruose ar visuomenėje keista girdėti, kad Skandinavija tapo kelrode žvaigžde, o Lenkija – nebe draugė ir strateginė partnerė. „Kodėl? Ar tai yra vieno žmogaus sprendimas? – retoriškai klausė V.Laučius. – Jei visi su tuo sprendimu taikstosi, turime keistą demokratiją ir viešąją erdvę.“
Istorikas Alvydas Nikžentaitis neseniai tvirtino, kodėl Lietuvai netinka orientuotis į Šiaurės šalis: „Nepaisant bendros genetikos nėra emocijų. Su lenkais mus sieja emocinis ryšys. Jei žmonės kažką jaučia, tai yra paskata veikti kartu ar vienas prieš kitą.“
Save matome baltais, o ne šiauriečiais
„Ar istorija yra lemtis? – klausimu į klausimą apie bendrą praeitį ir dabarties santykius atsakė politologas Mindaugas Jurkynas. – Ji neapibrėžia ateities, tik turi įtakos. Negirdėjau kalbų, kad reikia mesti Lenkiją, tik ji gali mus mesti.“
Išnagrinėjęs maždaug tūkstantį prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų pareiškimų, prieš keletą metų jis padarė išvadą: Lietuva, Latvija ir Estija save identifikuoja kaip Baltijos, o ne Šiaurės šalis.
Nors Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, kalbėjo apie estų ir skandinavų panašumus, o Lietuva neretai priskiriama Vidurio Europai, visose šalyse vyrauja baltiškoji tapatybė. Nepaisant to, kad „Baltijos” terminas yra politinis, atsiradęs tik tarpukariu, kai buvome nepriklausomi. Beje, po šiuo skėčiu tarpukariu kartais glausdavosi ne tik Suomija, bet ir Lenkija.
Viešasis diskursas, Užsienio reikalų ministerijos ir prezidentės retorika rodo, kad lietuviai linksta prie Šiaurės valstybių, tačiau ši kryptis nepakankamai išnaudota. Pasak M.Jurkyno, tokiose srityse, kaip žmogaus teisės ir socialinė gerovė, reikia stipriau dirbti.
„Reikia gyventi savo gyvenimą, neatsisakyti savasties. Bet pasirinkimų turime nedaug, o ten yra artimų draugų, turime vystyti bendrus projektus, puoselėti bendrus interesus“, – dėstė M.Jurkynas, tačiau iškart pripažino, kad „jie mus aiškiai mato kaip kitokius“. Anot politologo, su šiauriečiais galime rasti sąlyčio taškų. Net ir trys Vazų dinastijos atstovai, valdę Žečpospolitą, rodo bendrą istoriją su Šiaurės šalimis.
V.Adamkus: „Man ir šiandien gėda“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Valdas Adamkus |
Ankstesnis valstybės vadovas Valdas Adamkus gūžčioja pečiais dėl Lietuvos užsienio politikos pokyčių.
„Santykiai su Skandinavija visada buvo puikūs. Per 10 metų su jų aukščiausiais pareigūnais kalbėjausi visomis temomis, kurios staiga šiandien atrastos lyg nauja žemė. Antai su Švedijos premjeru per pusantros valandos Stokholme sutarėme, kad Lietuva jungiama elektros kabeliu su Švedija. Gal mes dviratį šiandien išradinėjame? Praradome dvejus-ketverius metus“, – „15min“ sakė kadenciją baigęs prezidentas.
Su Varšuva irgi kalbėta įvairiais klausimais. V.Adamkui apmaudu, kad neįgyvendinta daugelis dalykų, kuriuos dar jis žadėjo. Pasiekta situacija, kai Varšuva ima diktuoti savo sąlygas, o sėkmingai besiklosčiusius, bet atvėsusius dvišalius santykius tenka megzti iš naujo.
„Dešimt metų vyko derybos, dalyti pažadai. Ne kartą man buvo be galo sunku žiūrėti į Lenkijos prezidentų veidus. Pavyzdžiui, savo gero draugo Aleksanderio Kwasniewskio, kuriam žadėjau: baigtas reikalas Seime (dėl pavardžių rašybos, – aut. past.), jau sutvarkytas, balsuojame, išlyginame tuos nesusipratimus su Lenkija, dirbame bendrai toliau. Lenkija, kaip strateginė partnerė, visur garsiai šaukė, kad Lietuva turi būti ES, NATO narė, tai yra neišvengiama, kartu dirbome.
Lygiai tas pats su amžinatilsį Lechu Kaczynskiu – kiek kartų jam žadėjau, kad galų gale nesusipratimai Vilnijoje bus baigti, kad radikalūs pareiškimai griauna mūsų bendrus reikalus. Pavardžių rašymas – kaip nors susitvarkysime, reikės tik atiduoti Seimui nubalsuoti. L.Kaczynskio nebėra, o man ir šiandien gėda, kad šituo klausimu negalėjau padaryti tų reikalų.“
Anksčiau sėkmingai besiklosčiusius santykius apkartino naujas žodžių karas. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad jo šalis pasirengusi naujam atsivėrimui santykiuose su Lietuva, jei įvykdysime įsipareigojimus, nurodytus dvišalėje sutartyje dėl draugiškų santykių. „O mūsų atsakingi vadovai sako: mums nieko nediktuosite. Ir vėl įtampa. Tai apie ką šiandien kalbame?“ – apmaudo neslėpė V.Adamkus.
Skandinaviški puslapiai Lietuvos istorijoje
Žečpospolitą XVI–XVII a. valdė Švedijos Vazų dinastijos atstovai: Zigmantas Vaza (1587–1632 m.), Vladislovas Vaza (1632–1648 m.) ir Jonas II Kazimieras (1648–1668 m.), kuris dėl valstybės nuosmukio, karų su Rusija bei Švedija atsisakė sosto, išvyko į Prancūziją ir prisijungė prie jėzuitų. Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės sūnui Zigmantui Vazai ir jo palikuonims pretenduojant į Švedijos sostą, buvo kilę nemažai konfliktų su Lietuvos-Lenkijos valstybe.
Per šiuos karus Lietuvos kariuomenės didysis etmonas buvo kunigaikštis reformatas Jonušas Radvila, viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žinomas politikas ir karvedys, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas.
Įsivėlęs į konfliktą su įtakingais Sapiegomis, jis su daugiau nei tūkstančiu didikų ir bajorų 1655 m. Kėdainiuose nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują su protestantiška Švedija. Lietuviai tikėjosi, kad Švedija geriau apgins jų interesus, parems kare su Rusija. Švedijos karalius tam nepritarė ir sutartis lauktos naudos neatnešė. J.Radvila ne tik užsitraukė daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą, bet ir pelnė išdaviko vardą.
