Vien šiais metais viso pasaulio gyventojai sukaups apie 57,4 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų, o jų svoris bus didesnis negu Didžioji Kinijos siena, sunkiausias dirbtinis objektas žemėje. 2019-aisiais pasaulyje susidarė apie 53,6 mln. tonų elektronikos atliekų, arba 21 proc. daugiau ne prieš penkerius metus. Jungtinės Tautos (JT) prognozuoja, kad 2030 metais pasaulyje elektronikos atliekos pasieks 74,7 mln. tonų.
„Elektroninių atliekų kasmet pasaulyje padaugėja 2 mln. tonų, arba apie 3–4 proc. ir ši problema susijusi su didesniu elektronikos suvartojimu, trumpesniu gaminio gyvavimo ciklu ir ribotomis remonto galimybėmis. Lietuvoje stebime tas pačias tendencijas ir tai kelia daug rūpesčių, kaip užtikrinti, kad kuo daugiau senos buityje naudojamos EEĮ patektų pas atliekų tvarkytojus. Norėtume paskatinti visus visuomenės narius atsakingiau rūšiuoti ir nekaupti namuose ar įstaigoje senų įrenginių, kuriuose dažnai apstu ir baterijų bei akumuliatorių. Lietuvoje turime sukūrę tikrai patogią infrastruktūrą elektronikos atliekoms priduoti – seną įrenginį priima dauguma prekybos vietų net neperkant naujo gaminio. Visgi, vartotojų sąmoningumas yra pagrindinis įrankis, kurio dėka būtų galima sumažinti atliekų srautą“, – sako Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos, Gamintojų ir importuotojų asociacijos vadovė Asta Pakštaitė-Marcinkienė.
Skaičiuojama, kad vidutiniame Europos namų ūkyje 11 iš 72 elektroninių daiktų yra nebenaudojami arba sugedę. Vienas Europos gyventojas kasmet sukaupia vidutiniškai 4–5 kg nepanaudotų EEĮ gaminių, kurie vėliau būna išmetami kaip nereikalingi daiktai. O Prancūzijoje atliktas tyrimas parodė, kad nuo 54 iki 113 mln. mobiliųjų telefonų, sveriančių 10–20 tonų, tiesiog guli gyventojų namuose (stalčiuose ir kitose laikymo vietose).
JAV, nors daugelis mobiliųjų telefonų yra perdirbami, maždaug 151 mln. ar daugiau telefonų per metus (apie 416 tūkst. per dieną) yra išmetama į šiukšliadėžę ir galiausiai sudeginami arba pašalinami sąvartynuose. Tai reiškia, kad net 40 proc. sunkiųjų metalų į JAV sąvartynus patenka pašalinus elektronikos įrenginius.
Ne pelno siekiančios tarptautinės asociacijos „ WEEE Forum” teigimu, didžiausią elektroninių atliekų dalį pagal svorį sudaro stambūs prietaisai, tokie kaip viryklės ir šaldytuvai. Šiuose buityje naudojamuose įrenginiuose yra plieno, vario ir aliuminio, todėl jie tampa patrauklūs nelegaliems metalų supirkėjams ir, nepaisant daugelio vyriausybių bendrų pastangų, ši problema vis dar išlieka itin aktuali. Net ir Europos Sąjungoje (ES), kurioje beveik du dešimtmečius galioja išplėstinės gamintojų atsakomybės principas (atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas), oficialus elektroninių atliekų surinkimo lygis 2018 metais tebuvo 55 proc. ir ne visos Bendrijos narės pasiekė nustatytus tikslus.
„Daugelis veiksnių turi įtakos tam, kad elektros ir elektronikos sektorius taptų efektyvus ir žiedinis. Pavyzdžiui, mūsų nariai 2020 metais surinko ir užtikrino atsakingą 2,8 mln. tonų elektroninių atliekų perdirbimą. Tačiau išskirčiau vieną dalyką: tol, kol gyventojai negrąžina panaudotų, sugedusių įrankių, jų neparduoda ar nedovanoja, turėsime toliau kasti visiškai naujas medžiagas, darančias didelę žalą aplinkai“, – sako „WEEE Forum“, Tarptautinės elektroninių atliekų dienos iniciatorės, generalinis direktorius Paskalis Leroy.
Pasak jo, šiemet minima Tarptautinė elektroninių atliekų diena pagrindinį dėmesį skiria kiekvienam iš mūsų, kad naudojami elektronikos gaminiai taptų žiedinės ekonomikos dalis. Ir tai yra svarbiau nei bet kada, kai vyriausybės
imasi veiksmų anglies dvideginio (CO2) mažinimui. Kiekviena perdirbtų EEĮ atliekų tona leidžia išvengti maždaug 2 tonų išmetamo CO2.
Kaupia ir negrąžina įrangos
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad perdirbama 40–50 proc. visų elektroninių atliekų, tačiau realybėje jų apdorojama ir perdirbama tik 17,4 proc. (2019 metų duomenys).
Teigiama, kad mobiliuosius telefonus, nešiojamuosius ar planšetinius kompiuterius ir kitus smulkius informacinių technologijų produktus perdirbti trukdo ir tokie veiksniai, kaip duomenų saugumas, produkto vertė, sunkiai pasiekiamos vietos grąžinimui ar netikrumas dėl tinkamo perdirbimo. Tačiau tona išmestų mobiliųjų telefonų yra turtingesnė auksu nei tona aukso rūdos. Pavyzdžiui, 1 mln. mobiliųjų telefonų turi 24 kilogramų (kg) aukso, 16 tūkst. kg vario, 350 kg sidabro ir 14 kg paladžio – tai ištekliai, kuriuos būtų galima atgauti ir grąžinti į gamybos ciklą. Nepavykus šių medžiagų perdirbti, teks iškasti naujų medžiagų, kurios kenkia aplinkai. Svarbu ir tai, kad aukso ir kitų vertingų medžiagų panaudojimas iš atliekų sutaupo daug CO2, palyginti su gryno metalo gavyba.
Pasak JT universiteto atstovo Keeso Baldé, didelės vertės, regeneruojamos medžiagos, kurių vertė konservatyviu vertinimu siekia 57 mlrd. JAV dolerių ir yra didesnė už daugelio šalių bendrąjį vidaus produktą, daugiausia buvo išmestos arba sudegintos tose pasaulio šalyse, kuriose negalioja išplėstinės gamintojų atsakomybės principas.
Elektroninių atliekų srautą augina ir sparčiai didėjanti duomenų ir skaitmeninių paslaugų paklausa pasaulyje. Naujausia Europos ataskaita rodo, kad vaizdo įrašai pagal užsakymą, filmai, socialinės žiniasklaidos klipai ir žaidimų transliacija užima beveik 85 proc. duomenų centrų pralaidumo. Bendro JT ir „WEEE Forum“ tyrimo duomenimis, nuo 2010 metų interneto vartotojų skaičius padvigubėjo, srautas kasmet augo maždaug 30 proc., o iki 2023 metų visame pasaulyje bus 5,3 mlrd. vartotojų (66 proc. pasaulio gyventojų).
Prognozuojama, kad mobiliojo interneto vartotojų skaičius padidės nuo 3,8 mlrd. 2019 metais iki 5 mlrd. iki 2025-metų, o prie interneto prijungti įrenginiai tuo pačiu laikotarpiu padvigubės nuo 12 mlrd. iki 25 mlrd. vienetų. Profesionali interneto ryšio įranga (duomenų centrai ir kt.) sudaro daug mažiau elektroninių atliekų nei vartotojų prietaisai, kaip, pavyzdžiui, nuolat atsirandantys nauji išmanieji telefonai skatina senus įrenginius pakeisti naujais.
„Mobiliųjų telefonų poveikis aplinkai sumažėtų, jei jie būtų žiedinės ekonomikos, apimančios gamybą, prietaisų pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir dizainą, įskaitant komponentų medžiagų pasirinkimą, standartizavimą ir lengvesnį išmontavimą, dalis. Dėl to EK imasi vis daugiau žingsnių, kad elektronikos gaminiai būtų tvaresni“, – sako A.Pakštaitė-Marcinkienė.
