Juk mąstantys žmonės greitai supras, kad gyvena mele. O tikintys savo moraliniais autoritetais ir bendruomenės lyderiais pirmiau laikys dvasininkus, o ne komunistų partijos veikėjus.
Vejami baimės, sovietai ėmė persekioti Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkus. Katalikų bažnyčia, nuo pirmųjų okupacijų, vaidino svarbų vaidmenį lietuvybės puoselėjime, skatino neprarasti vilčių į nepriklausomybę.
Sovietams uždraudus kunigystę, dvasininkai ėmė burtis į pogrindinę seminariją ir toliau rengė bei mokė kunigus.
Dėl to daugelis kunigų tapo politiniais kaliniais ir buvo išvežti į Sibiro platybes. Sovietams uždraudus kunigystę, dvasininkai ėmė burtis į pogrindinę seminariją ir toliau rengė bei mokė kunigus.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pats buvo persekiotas sovietų saugumo struktūrų, apribotas nuo dvasininkavimo, tačiau toliau tęsęs veiklą pogrindyje, vėliau suimtas ir tardytas KGB, 1983-1988 metais už savo veiklą ištremtas į lagerius, šiandien pasakoja apie Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai sunkius laikus.
– Papasakokite apie pogrindžio kunigų seminariją. Kokia tai organizacija? Kodėl ji susikūrė?
– Pogrindžio seminarijos veiklą lėmė sovietų valdžios elgesys: tuometės seminarijos arba buvo uždarytos, arba intensyviai „apkarpytos“, perpus ar net daugiau sumažintos.
Buvo pasmerkta, jog per metus kunigais tebus įšventinti du ar trys klierikai.
Dargi turima omenyje, jog nemažai kunigų mirdavo. Matėme, kad kuo greičiau reikia ieškoti išeities. Kunigus imta ruošti privačiai, privačiuose butuose, padedant ir vadovaujant jėzuitų bei marijonų vienuolijoms. Mokslo medžiaga buvo nesunkiai pasiekiama, pagelbėjantys lektoriai tiesiog skolindavo savo rankraščius, knygas, savo užrašus tiekdavo neseniai seminarijas baigę kunigai.
Kunigus imta ruošti privačiai, privačiuose butuose, padedant ir vadovaujant jėzuitų bei marijonų vienuolijoms.
Būsimojo kunigo mokymasis būdavo labai individualus, užtrukdavo nevienodą metų skaičių. Jeigu klierikas apsigyvendavo parapijoje, šalia jį lavinančio kunigo, dirbdavo zakristijonu, – šventimai galėdavo būti suteikiami ir po ketverių metų. Būdavo atvejų, jog klierikai šalia pogrindžio seminarijos dirbdavo ir kitus darbus, tad ugdymas užtrukdavo netgi iki dešimties metų.
Intelektualinis pasiruošimas – viena, visai kita – dvasinis pasiruošimas, tad vietinė vienuolija turėdavo teisę nuspręsti, ar kandidatas yra pakankamai pasiruošęs. Tokia ugdymo metodika tęsėsi bemaž iki Nepriklausomybės. Vienok, valdžia pastebėjo, jog lyg iš niekur atsirasdavo nauji kunigai, tad buvo pasiekta to, jog seminarijoms leista priimti daugiau kandidatų. Vienu metu leista pogrindžio kunigus įdarbinti su sąlyga, jog jie bus pasimokę oficialiojoje kunigų seminarijoje, šiuo būdu atsirado daugiau galimybių.
– Jei apeigos bažnyčiose buvo apribotos, o dvasininkai persekiojami, kaip vyko įšventinimas į kunigus pogrindžio sąlygomis?
– Pamenu atvejį, kai, sykį apsilankęs pas tėvą kun. Joną Danylą, sulaukiau jo prašymo nuvežti vieną ruošiamą klieriką pas vyskupą Julijoną Steponavičių su rekomendacija jaunuolį įšventinti kunigu.
Taigi savu automobiliu vyskupą nusivežiau į mišką, kadangi telefonu ar namuose tokia tema kalbėtis pavojinga, ten sutarėme, jog po savaitės gretimoje parapijoje šių dienų vyskupui Jonui Borutai bus suteikiami kunigystės šventimai.
Šventimų procedūra tuo metu nebuvo sudėtinga: jeigu vienuolija prisiima atsakomybę ir rekomenduoja kandidatą šventinti kunigu, – nieko nelaukiama ir kuo paprasčiausia eiga suteikiamas kunigystės sakramentas.
– Kaip savo pareigas turėdavo atlikti tokiomis aplinkybėmis į kunigus įšventinti dvasininkai?
– Naujojo kunigo nebuvo įmanoma paskirti tarnystei į parapiją, kadangi kunigo registracijos dokumentų ir paskyrimo valdžia pogrindyje veikiantiems kunigams nesuteikdavo.
Kunigus įdarbinti būdavo galima tik nelegaliai, su tam tikra rizika. Būdavo atvejų, kai parapijiečiams pažįstamas zakristijonas vieną gražią dieną tiesiog stodavo prie altoriaus aukoti šv. Mišių.
Kunigus įdarbinti būdavo galima tik nelegaliai, su tam tikra rizika.
Kildavo triukšmas, būdavo konfliktų su valdžia, prisistatydavo rajono valdžia, klausdavo, kokiam apsišaukėliui suteikiamos tokios pareigos, tad tegalėdavau jiems atsakyti: „džiaukitės, jei jums jis atrodo apsišaukėlis, tai jis Bažnyčios nestatys, o ją tik griaus“. Tokiais atvejais irgi rasdavome išeitį, pogrindžio kunigai būdavo tik trumpam atvykstantys – į atlaidus, vesti rekolekcijų ar kitaip trumpam patarnauti parapijai. Niekam nepažįstamas žmogus ne taip sklandžiai būdavo įtarinėjamas.
