Jis pripažino, kad jam neramu, kad šias kolonas bandoma išjudinti ar griauti.
„Griauti vardan savaip suprastos laisvės. Kai kam atrodo, kad žmogus nebus visiškai laisvas, jei pripažins prigimtinę moralę, prigimtinę šeimą, jei jausis ne Europos, bet Lietuvos pilietis ir jei laikysis moralinių Dekalogo normų. Tokios rūšies liberalizmas bet kuriai tautai, tame tarpe ir Lietuvai yra ne mažiau pavojingas už priešo tankus, nes jis numarina žmogaus dvasią. O kai miršta žmogaus dvasia, tuomet miršta ir meilė Tėvynei; lieka tik meilė pinigui ir meilė sau pačiam“, – kalbėjo S.Tamkevičius.
S.Tamkevičius sako, kad 1991 metų sausio 13-ąją tūkstančius lietuvių suvienijo laisvės idėja, ir ji buvo tokia stipri, kad beginkliai žmonės galėjo stovėti prieš mirtį nešančius tankus. Jis priminė žuvusius partizanų vadus: Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską.
„Savo laiku jie nesuabejojo ginti Lietuvą ir už ją mirti. Turėjome Lietuvos ministrus, nesutikusius kolaboruoti su okupacine valdžia ir atsidūrusius Vladimiro kalėjime. Turėjome vyskupus: Vincentą Borisevičių, Mečislovą Reinį, palaimintąjį Teofilių Matulionį, išstovėjusius didelių labai išbandymų akivaizdoje. Turėjome Petrą Plumpą, Vladą Lapienį, sesę Nijolę Sadūnaitę ir daugelį kitų, kurie už tiesos žodį, ginantį pavergto žmogaus teises, nesuabejojo prisiimti nelaisvės kryžiaus“, – sakė S.Tamkevičius.
Jis sakė perskaitęs valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui sukurtoje programoje „Idėja Lietuvai“ pasiūlytas idėjas, dauguma idėjų – tai siūlymai, kaip sočiau gyventi ir naudotis neribojama laisve.
„Lietuva bus gyva, jei turėsime žmonių, mąstančių ne tik apie sotų gyvenimą ir ne tik apie save“, – mano S.Tamkevičius.
Jis pakvietė Lietuvos žmones saugoti keturias kolonas: Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę.
„Jei šios kolonos bus tvirtos, tuomet būsime pajėgūs atsiliepti į visus dabarties iššūkius, tame tarpe ir į emigracijos iššūkį. Jei šių kolonų nepaisysime, tuomet visos gražios idėjos ir liks idėjomis be laukiamų vaisių“, – sakė S.Tamkevičius.
