Į signatarų ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų susibūrimą vėlyvą antradienio vakarą atvyko Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, jo pirmoji pavaduotoja parlamentarė Rima Baškienė, premjeras Saulius Skvernelis. Pastarasis pasakojo, kad 1990-aisiais, būdamas studentas, arba žmogus iš „anapus“, neįsivaizdavo, kad kada nors pateks į Kovo 11-osios Akto salę, kalbės iš šios salės tribūnos, o tuo labiau – eis ministro pirmininko pareigas.
„Tą vakarą prieš 30 metų pats pagrindinis informacijos šaltinis buvo televizija, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių laukėme, kada Tai įvyks. Ir nėra, nėra, procedūros... Vis tiek reikėjo įvykdyti tai, kas net ir tuo metu pagal teisės aktus buvo reikalinga. Ir buvo priimtas istorinis žingsnis, kurio turbūt tauta laukė. O jūs ir neturėjot kito pasirinkimo. Nes dauguma išrinktųjų buvote su laisvės ir Nepriklausomybės šūkiu, gavę milžinišką tautos mandatą kurti mūsų ateitį kitaip“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius kalbėjo S.Skvernelis.
Nuo tada, kai buvo atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė, prasidėjo valstybės kūrimas, teigė jis, pridurdamas, kad šis darbas nėra baigtas.
Turbūt daugumos iš mūsų, ir ypatingai tų anapus, įsivaizdavimas apie nepriklausomą valstybę buvo – ir lūkesčiai turbūt – kitokie.
„Jeigu galvojome, kad per tuos tris dešimtmečius viską jau padarėme, kad galėtume pasakyti „tokios Lietuvos aš norėjau, tokią įsivaizdavau, arba tokią Lietuvą palieku savo vaikams, anūkams“, tai būtų netiesa. Turbūt daugumos iš mūsų, ir ypatingai tų anapus, įsivaizdavimas apie nepriklausomą valstybę buvo – ir lūkesčiai turbūt – kitokie. Iš karto mes gyvensim kaip Švedijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Bet realybė buvo kitokia.
Ir tą realybę reikėjo įveikti daugeliui žmonių. Čia. Jums uždavus toną. Čia kuriant pagrindinius šalies įstatymus, kuriuos reikėjo įgyvendinti“, – toliau dėstė ministras pirmininkas.
Lietuva, jo įsitikinimu, per 30 metų pasiekė tiek, kiek per šimtmečius – senosios Vakarų demokratijos valstybės, ir tai jis vadino stebuklu.
„Ką mes sukūrėme? Tikrai stebuklą. Paprastą stebuklą“, – teigė S.Skvernelis, pridurdamas, kad to niekas neužgoš.
Jis linkėjo kiekvienam Lietuvos piliečiui išnaudoti galimybes, kurios esą lygios visiems nepriklausomai nuo kilmės, ryšių, užnugario. Taip pat – daryti viską, kad niekada daugiau nereikėtų atkūrinėti Lietuvos valstybingumo.
Apie tai, kaip Aktą įtvirtino tauta
Buvęs ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, ėjęs šias pareigas 1991–1992 metais, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir tai, kad buvo priimtas tai įtvirtinantis dokumentas, taip pat vadino stebuklu, kurį, gal ne tokį didelį, linkėjo pakartoti.
Tauta, pasak jo, šį aktą patvirtino sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – pasipriešinusi Sovietų sąjungos veiksmams.
„Būtent tada dešimtys tūkstančių, šimtas tūkstančių žmonių balsavo pačiu taikiausiu būdu – susikibę rankomis užtvėrė kelią tankams, kurie būtų užėmę šituos rūmus, būtų užėmę Lietuvos simbolius, ir kažin kaip ten būtų pasibaigę“, – iš tribūnos Seime kalbėjo G.Vagnorius, pažymėdamas, kad Lietuva tuomet padarė žygdarbį.
Buvęs premjeras pasidžiaugė turėjęs galimybę įgyvendinti Nepriklausomybės aktą. Tai esą buvo tuo pačiu ir sunku, ir lengva.
„Neturėjom nei realiai veikiančios policijos, nei realiai veikiančios mokesčių inspekcijos. Turėjom net dvi prokuratūras. Ir didžiausia bausmė mums visiems buvo žinia, paskleista per tuo metu radijo taškelius, kad kas nors iš mūsų nusižengė ir kažko nepadarė“, – sakė G.Vagnorius.
Jei tauta ir dabar būtų tokia reikli, tikriausiai Lietuva dabar gyventų dar geriau, darė prielaidą jis.
Pasidžiaugė signatarų drąsa
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kreipdamasis į susirinkusiuosius, pažymėjo, kad renginys Kovo 11-osios Akto salėje vyksta prieš Seimo valdybos valią.
Buvote drąsūs prieš 30 metų, esate drąsūs ir šiandien.
„Bet buvote drąsūs prieš 30 metų, esate drąsūs ir šiandien“, – pridūrė jis.
Kovo 11-ąją Seimo pirmininkas pavadino gimtadieniu. Šiandien, pasak jo, gimtadienį švenčia ne tik Lietuva, bet ir jo brolio dukra, kuriai 1990-aisiais buvo 10 metų.
„Šiandien aš jos paklausiau, ką tu prisimeni. Ji sako, mama įėjo į kambarį, kur mes su mergaitėm šventėm gimtadienį, ir pasakė, žinot, dabar jau mes laisvi“, – kalbėjo V.Pranckietis.
Nepriklausomybės Akto signatarai galbūt nebuvo pasiruošę kalbų, neplanavo tapti politikais, svarstė Seimo pirmininkas, bet jie, V.Pranckiečio matymu, priėmė patį svarbiausią Lietuvai sprendimą per paskutiniuosius 50 metų.
Akto reikšmė
Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius teigė, kad Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo buvo itin reikšmingas ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinei bendruomenei – Maskva nebegalėjo kvestionuoti mūsų šalies nepriklausomumo.
Kovo 11-osios Aktas įkūnijo Sibiro lagerių ir Sibiro tremtinių puoselėtas Lietuvos laisvės viltis.
„Kovo 11-osios Aktas įkūnijo Sibiro lagerių ir Sibiro tremtinių puoselėtas Lietuvos laisvės viltis. Jis įprasmino Lietuvos partizanų dešimtmečio kovą ir tūkstančius sovietų aukų mūšio laukuose, ir miškuose. Jis taip pat įprasmino rezistentų, pasiaukojančiai skleistą tiesos žodį, kai okupacinis režimas žiauriai persekiojo bet kokią laisvą mintį ir laisvą judesį“, – pasakojo Č.Stankevičius.
Kadaise veikusi Aukščiausioji Taryba, kaip prisiminė jis, ne tik priiminėjo teisės aktus, bet ir juos įgyvendino: „Ji turėjo tiesioginį tautos mandatą atkurti nepriklausomą valstybę, tai reiškia, ne tik juridiškai, bet ir faktiškai. Antras dalykas, valstybės vadovas tuo metu Vytautas Landsbergis, buvo šito parlamento, turinčio tokį mandatą, pirmininkas. Jis turėjo įgaliojimus vesti tarptautines derybas, pasirašyti sutartis.“
Derybose Aukščiausiajai Tarybai, anot Č.Stankevičiaus, pavyko atsisieti nuo Rusijos bei susitarti, kad iš Lietuvos teritorijos pasitrauktų svečios šalies kariuomenė.
„985 dienas veikusi Aukščiausioji Taryba iki 1992 metų lapkričio 19 dienos įsakymais įtvirtino demokratinės santvarkos pagrindą, atkūrė valstybės institucijas, kartu su Vyriausybe, žinoma, ir kartu su Vyriausybe ir visa tauta atlaikė Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą ir karinę agresiją. Ir parengusi, ir atidavusi piliečių referendumui, naujos Konstitucijos projektą lapkričio 19 dieną baigė tautos pavestą misiją“, – savo kalbą užbaigė jis.
Už tai, kad būtų atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė, 1990 kovo 11-ąją balsavo 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, susilaikė šeši. Po posėdžio signatarai pagal scenarijų patraukė į lauką, kur išsirikiavę ant scenos išklausė paskutinės šventinio koncerto dainos, sulaukė susirinkusiųjų ovacijų bei drauge su visais pasidžiaugė fejerverkais.