Pirmoje vietoje – padėka Dievui
„Ar aš Dievui negiedosiu, / ar neduosiu Tam garbės, / Kurs visuose reikaluose / susimilsta ant manęs? (...) Šiaip daiktai patenk trumpai, /Dievo meilė – amžinai“, – mylimiausia senojo evangelikų reformatų giesmyno giesme pokalbį pradeda guvi šimtametė Marija.
Garsiai giedodama šiuos sakinius, ji pasveikina kiekvieną savo gyvenimo naują rytą. Tai – tradicija, einanti iš širdies gilumos nuo pat jaunystės. Tuoj pat ji priduria, jog iki šiol kasdien ne tik gieda, bet ir meldžiasi. Ilgaamžė tvirtina, jog maldos negelbės, jei jas „kalbėsi lyg „stoiką“ (pareigą – red. pastaba) atlikdamas. Ilgaamžė niekada neabejojo, jog „yra Dievas ant pasaulio“. Tačiau vien to žinojimo negana. Kiekvienas žmogus dar esą turi Dievą „susikurti“ savyje, kad ir pats, pasak senolės, pasidarytų dieviškas. Už visa, kas gyvenime atsitiko geriausio, Marija Korsakienė dėkoja Dievui ir „Jo siųstiems“ geriems žmonėms.
Šimtametė mintimis nuklysta į 1948-uosius. Tada vienas kaimynas jai buvo garsiai pasakęs, kad jos šeimą reikia „išrauti iš pašaknų“. Pasak senolės, jau ir mašina buvo paruošta į Sibirą ją bei visus namiškius išvežti.
Save stiprina ruginiais miltais, kiauliena ir trauktine
Tik „pabendravusi“ su pasaulio kūrėju, senolė traukia į virtuvę. Čia irgi ji laikosi tradicijų, kurias patikrino savo gyvenimu. „Valgau visa, kas Dievo sutverta“, – sako moteris. Bet pirmiausiai – „du pjūviai karšto rūkymo kiaulienos šoninės“. Be duonos. Taip, sako, sveikiau. Po to vaistas ir maistas – ruginių miltų ir vandenio plakinys. Juo moteris ir pati visada stiprindavosi, ir šeimyną gydydavo. Pasak senolės, šis receptas galvos skausmą ir nemigą pašalina, danties gėlimą kaip ranka nuima. Na, ir paskutinis pusryčių patiekalas – bananas.
M.Korsakienė išsyk paaiškina, jog kiaulė Dievo buvusi sukurta ne taip kaip kiti gyvuliai. Ja negalima nei arti, nei akėti, nei pasikinkius važiuoti. Ji skirta žmogaus maistui. Reikalingiausia dalis – riebalai. Jie esą stiprina stuburą, kurio „smegenimis nuo galvos iki kryžmens aukštyn ir žemyn cirkuliuoja kraujas“. Iš ten, pasak šimtametės, organizmas ima visa, kas reikalinga. Įsitikinusiems, jog taukai – netinkamas produktas, Marija paaiškina, jog be jų – nė iš vietos, nes tik jie gelbsti, kad stuburo smegenys „nepridžiūtų“ prie slankstelių ir sudarytų geras sąlygas organizmo darbui.
„Valgiau, valgau ir valgysiu“, – sako šimtametė. Ir dar prideda, kad kiekvieną rytą išgeria „gerą gurkšnelį“ trauktinės „Trejos devynerios“. Butelaitis visuomet stovi ant jos kabineto (taip vadina savo kambarį su dvigule lova) staliuko. Nei atminties stoka, nei kitokiomis problemomis nesiskundžianti močiutė tvirtina, kad viskas gerai, kas „su saiku“. „Baliuje ligi dainuškos išgerdavau“, – juokiasi ilgaamžė. Ir tuoj garsiai užtraukia: „Kodėl kodėl kodėl negerti, / Kodėl išgėrus linksmai nebūti.“
Sunkumus nugalėti padėjo daina ir juokas
Jubiliatė neslepia, kad gyvenime buvo akimirkų, kurias ištverti reikėjo daug jėgų. Tuomet šalia maldos jai gelbėjo daina ir juokas. Šimtametė mintimis nuklysta į 1948-uosius. Tada vienas kaimynas jai buvo garsiai pasakęs, kad jos šeimą reikia „išrauti iš pašaknų“. Pasak senolės, jau ir mašina buvo paruošta į Sibirą ją bei visus namiškius išvežti. „Bet Dievulis per gerus žmones padarė kitaip – aš ir šiandien kudakoju, ir visa mano šeima išsiplėtojusi“, – šimtmečio išvakarėse džiaugėsi Marija Korsakienė. Aukščiausiam ji dėkoja už gyvenime sutiktus du vyrus, išaugintas tris dukteris, devynis anūkus, septyniolika proanūkių bei vieną proproanūkį.
Liūdniausia akimirka – pirmojo vyro, rezistento Jono Plepio netektis. Pakirstas skrebų kulkos, jis krito už dviejų šimtų metrų nuo savo mylimos moters. Marija tuomet už rankutės laikė jųdviejų keturmetę dukrelę Aldutę, o po širdimi jau nerimavo už dešimties dienų gimsianti Danutė.
Liūdniausia akimirka – pirmojo vyro, rezistento Jono Plepio netektis. Pakirstas skrebų kulkos, jis krito už dviejų šimtų metrų nuo savo mylimos moters.
Vadinamieji liaudies gynėjai tada nėščios moters klausinėjo, kodėl vyras jos taip nemylėjo, kad išėjo partizanauti. Pasak Marijos, skrebai dar ketino sudeginti ir namus, ir ją su dukrelėmis, bet to padaryti jų „viršininkas nepazvalijo“. Savo mylimąjį žmona palaidojo padedama kaimynų ir anytos.
„Džiaugiausi, kad išsirinkau gerą vyrą, Lietuvos kareivį. Visada sakydavau ir dabar manau, kad, jei netinkamas kariuomenei, tai netinkamas ir ženatvei, ir gyvenimui“, – nuomonės iki šiol nepakeitė ilgaamžė. Prisimindama pirmąją meilę, ji sako, kad buvo išsirinkusi patį geriausią, patį gražiausią mėlynakį, su kuriuo iki vestuvių draugavo daugiau nei penkerius metus. Tačiau dvidešimt septynerių metų nuotaka greitai tapo jauna našle. „Kas praėjo – nebegrįš, laiko nesulaikysi. Po laiko – šaukštai popiet. Vien Dievas visko nepadarys, tam jis žmogui yra davęs ne tik širdį, bet ir protą, kad žmogus pats galėtų save tvarkyti“, – taip mąstė Marija.
Verkti nebuvo kada, reikėjo rūpintis dukromis, galvoti, kas padės įveikti žemės ūkio darbus. Dvidešimt hektarų – ne moteriai su vaikais ant rankų. „Ir Dievas davė man vėl“, – sako M.Korsakienė. „Atėjo frontovikas“, jaunesnis septyneriais metais. Jį Marija sutiko, ieškodama, ką būtų galima pasamdyti darbams. Pirmąsyk tik pasikalbėjo jo namuose. Antrą kartą medaliuotą vyriškį ji sutiko Biržuose. „Ir prikibo“, – juokiasi Marija. Tuomet abu parėjo namo į Beržinius. Priėmė samdinį pirmojo vyro mama. Šis Marijos anytai gerinosi kaip sugebėdamas. Ir ne veltui – vėliau sulaukė užtarimo ir palaikymo. Kai jauna moteris jau norėjo atsisakyti Juozo Korsako paslaugų ūkyje, J.Plepio motina ėmė barti marčią. Ji tvirtino nebeturinti jėgų rūpintis anūkėmis ir teigė greitai pas sūnų keliausianti. Mama ragino marčią rūpestingą vyrą palikti namuose, už jo ištekėti ir kartu užauginti tėvo netekusias našlaites.
Trisdešimt ketverių metų nuotaka antrą kartą sumainė žiedus Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje. Ji sako, kad taip suorganizavęs pats jos antrasis vyras. Tikėjimo skirtumas (jis buvo katalikas) visai netrukdė nei eiti į reformatų bažnyčią, nei ten krikštyti vaikus. Porai gimė dukra Birutė.
„Ir už jaunesnio išėjau, ir vis tiek jau dvidešimt penkerius metus našlauju“, – sako šimtametė.
Vyriausiajai dukrai Aldutei, pas kurią Panevėžyje jau senokai įsikūrusi, motina nurodžiusi po mirties iš santaupų tūkstantį litų paaukoti bažnyčiai.
„Kų miegi, tų negyveni“
„Nuobodu tik tiek, kad per daug sena esu, gal kitos tokios nėra“, – juokdamasi svarsto jubiliatė, – neinu nei pirkti, nei parduoti, tik kitiems dovanoju nuo savo santaupų“. Vyriausiajai dukrai Aldutei, pas kurią Panevėžyje jau senokai įsikūrusi, motina nurodžiusi po mirties iš santaupų tūkstantį litų paaukoti bažnyčiai. Ji labai myli kunigus Raimondą Stankevičių bei Tomą Šerną ir džiaugiasi su jais palaikanti ryšius.
Vienas moterį namuose kasmet aplanko, o knygą apie kitą dvasininką („Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“) Marija kasdien vis pavarto.
M.Korsakienė sako jau nebeturinti nei brolių, nei seserų, su kuriais vaikystę leido gimtajame Žvirblių kaime. Seniai kapeliuose daugybė kitų artimų žmonių.
Senolės širdį džiugina vis dar jos nepamirštantis Anglininkų kaimo folkloro ansamblio kolektyvas. Moteris jame dainavo ir šoko nuo pat jo susikūrimo pradžios. Jos laisvalaikis būdavo tiksliai padalytas dainoms ir bažnyčios chorui. Marija pasakoja negalinti suskaičiuoti, kiek giedota laidotuvėse – tiek reformatų, tiek katalikų.
Šimtametės mėgstamas posakis iki šiol išliko tas pats: „Kų miegi, tų negyveni.“ Todėl ir dabar ji mėgsta judėti. Kiekvieną dieną išeina viena pasivaikščioti į kiemą ir gatvę, o ten mėgsta pasišnekučiuoti su draugėmis bei draugais. Moteris džiaugiasi turinti bičiulį kaip sūnų, su kuriuo įdomu kalbėtis. Apie ligas plepėti ji nelinkusi. Pamena, vieną kartą buvo ranką sugipsavę. Po pusės dienos namuose ji gipsą nulupo ir pasveiko pati. Prieš trejus metus buvo nugabenę į Panevėžio ligoninę be sąmonės – plaučių uždegimas užklupo. Gydytojai dukrai siūlė Mišioms pinigus rinkti. Bet Dievulis kitaip norėjo – dar tą pačią parą M.Korsakienė atsigavo ir atsisėdusi ant kėdės palatoje ėmė giesmes ir dainas traukti.
„Kartais pažadu mirt, bet vėl Dievo prašau gyvenimo. Nenoriu Dievui rūgoti, noriu gyventi ir juoktis. Gal ir mirdama juoksiuos. Man nieko netrūksta. Skrandys dirba. Dukra juoktis ir dainuoti nedraudžia. Galva be myslių nebūna. Nėra pričynos mirti“, – šypsosi šimtametė.
