Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 04 02

Šimtus ukrainiečių išgelbėję vilniečiai – apie dezertyrus, jautrius momentus bei autobuso šturmą

Vairuotojas Rimantas Sadauskas iš karo zonos jau išgabeno apie 800 ukrainiečių, „Žalgirio“ futbolo klubo dalininkas Mindaugas Kasperūnas – šimtu mažiau. Per mėnesį šie du prie autobuso vairo susitikę drąsūs vyrai atliko jau daugiau nei 13 reisų Ukrainos link. Ir nežada sustoti. Pamiega Lietuvoje parą ar dvi ir, nekreipdami dėmesio į vis labiau juntamą nuovargį, – vėl kelyje.
Ukrainiečius gelbstintys Mindaugas Kasperūnas ir Rimantas Sadauskas
Ukrainiečius gelbstintys Mindaugas Kasperūnas ir Rimantas Sadauskas / M.Kasperūno ir K.Stažytės nuotr. koliažas

Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 6 mln. keleivių per metus pervežanti Kauno įmonė „Kautra“ nusprendė Ukrainos kariuomenei padovanoti 10 senų, nebeeksploatuojamų autobusų, kurių kiekvieno kaina siekė 8-10 tūkst. eurų. Jie buvo atgaivinti, beliko nutransportuoti į Ukrainą.

„Ryte sulaukiau užklausos: reikia žmonių, galinčių nuvairuoti autobusus į Lvivą. Galiu. Jau namie ir taip sėdėdamas mąsčiau, kaip prisidėti. Iš Kauno varėm 10 autobusų. Jie buvo paramos prikimšti iki pat lubų. Gedo, tad iš paskos važiavo „Kautros“ technikai. Autobusas, kurį vairavau, buvo 1998 metų. Kaip su irklu irkluoti reikėjo. Į priekį važiavome 25 valandas“, – prisiminė M.Kasperūnas.

Mindaugo Kasperūno nuotr./Mindaugas Kasperūnas
Mindaugo Kasperūno nuotr./Mindaugas Kasperūnas

Jis – visai ne vairuotojas, o Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ dalininkas bei Sekmadienio futbolo lygos prezidentas.

Autobusą Mindaugas pastarąjį kartą vairavo prieš 6-erius metus, kai laikėsi teises: „Nusprendžiau visas kategorijas susirinkti. Vėliau yra tekę valdyti kitą sunkią techniką, tad nemačiau problemų susitvarkyti su autobusu. Teko prisiminti įgūdžius ir tiek“.

Nuvairavę autobusus į Ukrainą, jie instruktavo vietinius vairuotojus, iškrovė paramą ir vienu, pačiu mažiausiu, visi grįžo į Lietuvą. Kaip ironizavo Mindaugas, nebuvo jokios iškilmingos dovanos perdavimo ceremonijos, garbūs svečiai, išsipūtusiais žandais, kalbų nesakė.

Mindaugo Kasperūno nuotr./Ukrainai padovanoti „Kautros“ autobusai
Mindaugo Kasperūno nuotr./Ukrainai padovanoti „Kautros“ autobusai

Grįždamas iš šios kelionės jis „Kautros“ vadovus informavo, kad, jei reiks, galės vykti ir vėl. Net buvo pasiruošęs tai daryti už dyką.

„Ilgai laukti nereikėjo. Pranešė, kad Lvive masė žmonių ieško būdų, kaip kirsti sieną. Trūksta transporto, o labiausiai trūksta jį vairuoti galinčių žmonių. Informavo, kad reikia iš Vilniaus nuvažiuoti į Lvivą, paimti grupę moterų su vaikais ir nuvežti į Lenkiją. Taip su Rimantu kovo 6 dieną išlėkėme į pirmąjį bendrą humanitarinį reisą. Iš viso jų dabar jau 13 atlikęs“, – paskaičiavo Mindaugas.

„Matėm, kad vienas iš tų autobusų, kuriuos Mindaugas su kolegomis atvarė, dabar po Ukrainos muitinę važinėja“, – patikino Rimantas.

Karolinos Stažytės nuotr./Vairuotojas Rimantas Sadauskas
Karolinos Stažytės nuotr./Vairuotojas Rimantas Sadauskas

Rimanto Sadausko istorija kiek kitokia – jis jau 6-erius metus dirba „Kautroje“, vežioja keleivius užsakomaisiais reisais. Būtent jis buvo tas pirmasis įmonės vairuotojas, kuris ėmėsi gelbėti ukrainiečius pabėgėlius. Į pirmąjį reisą Rimantas išvažiavo dar kovo 1 dieną, iš viso jų atlikęs jau 15, tad yra rekordininkas.

„Dažniausiai vežiau iš Lvivo į Liubliną ar Varšuvą. Be išeiginių. Manau, šias misijas paskutinis ir baigsiu – važiuosiu iki galo“, – šyptelėjo Rimantas, kelyje į Ukrainą draugų ir pažįstamų lengvai surandantis, rodos, visur.

Kartais jis spėja nusnausti Lietuvoje vos pusdienį, kartais tenka išsimiegoti jam ir autobuso bagažinėje.

Dažnai Mindaugas su Rimantu autobuse sutalpina daugiau keleivių nei yra sėdimų vietų, būna, viršija greitį ar važiuoja Ukrainoje prieš eismą, tačiau vietinė policija tą puikiai supranta ir atlaidžiai žvelgia į humanitarinius autobusus iš Lenkijos ar Lietuvos. Ne kartą Mindaugui su Rimantu teko dirbti ir ištisą parą be poilsio.

Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas ir Mindaugas Kasperūnas
Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas ir Mindaugas Kasperūnas

Pasirinkimo tiesiog nėra

O kaip į tokį jų pasiryžimą vykti karo zonon sureagavo artimieji? Ir ar nebaisu, juk ir Lvive jau nugriaudėjo ne vienas sprogimas?

VIDEO: Rusija atakavo Lvivą – per sprogimus sužeisti 5 žmonės, danguje tvyro dūmų debesys

„Ko bijoti? Nebijau tokių dalykų. Draugė mano tik pasakė: „Tu durnas“. Vienas kolega važiavo, o žmonai vos ne infarktas, šeima visa prieš buvo. Reisą padarė, žmonai melavo, kad nuo sienos ims žmones ir kai grįžo į Lietuvą, daugiau nebevažiavo. Lvive karo nėra. Čia yra pabėgėliai, žmonės iš visų Ukrainos kampų suvažiavę“, – patikino Rimantas.

Mindaugas patikslino, kad šiandien karo Lvive nėra, o ar nebus rytoj – nežinia.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu

„Mes tikimės, kad ne. Puikiai suprantu rizikas, jos yra. O koks kitas pasirinkimas? Palikti pabėgėlius ten? Kažkas juk turi vežti, o mes galime vežti. Kodėl nevežti? Kad bijau, jog kažkas man nutiks? Juk gali bet kur nutikti. Štai žmona savanoriauja Vilniaus pabėgėlių centre. Kas labiausiai nervuoja, kad skambina vyrai ir klausia, kokios pas mus išmokos, galvoja, kur važiuoti. Mano žmona sako: „Žinai, mano vyras dabar Ukrainoje, o tu čia ir klausi, kokios išmokos. Tai gal dirbti pradėk““, – stebėjosi Mindaugas.

Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas
Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas

Tai kokie gi tie Lenkijos keliai, kai tenka šią kaimyninę šalį kirsti kone kasdien? Pasak Rimanto, jie labai pagerėję. Iš Berlyno į Lenkiją, anot jo, per 6 valandas nulėkti gali, kai anksčiau ši kelionė ir 16 valandų išsitęsdavo.

Karolinos Stažytės nuotr./Ukrainiečių maitinimo punktas prie Liublino
Karolinos Stažytės nuotr./Ukrainiečių maitinimo punktas prie Liublino

O ir pabėgėlių srautui Lenkijos organizacijos tinkamai pasiruošusios – nemokamų maitinimo ir aprūpinimu parama punktų pas lenkus yra ne vienas. Karštu maistu ir būtiniausiais daiktais ukrainiečiai aprūpinami vos tik spėjus kirsti sieną, dar Lenkijos muitinėje.

„Lenkai ne plakatais remia Ukrainą, kalbomis, o yra įkūrę punktus, maitina vežamus pabėgėlius. Priima jų begales“, – patikino Rimantas.

Drėko delnai

Labiausiai iš šių humanitarinių kelionių Mindaugui įsiminė pirmą kartą išgirstos pavojaus sirenos. Tuomet jis Lvivo geležinkelio stotyje, iš kur ir veža surinktas pabėgėlių grupeles, lankėsi gal trečią kartą.

VIDEO: Lvive gaudžia oro pavojaus sirenos – žmonės ramiai traukiasi į slėptuves

„Delnai, jaučiu, prakaituoja. Ką daryti? Bėgti ir slėptis slėptuvėje – knygutėje čia parašyta. 2 tūkst. žmonių stoty, kur bėgam? Pakėlei akis, pasižiūrėjai – nieko nėra, pažiūrėjai į žmones – ramu. Kažkas dairosi, kažkas iš viso nekreipia dėmesio. Taisyklė ten paprasta: greitai pasikrauni, kuo greičiau judi, tuo esi saugesnis. Varai prieš eismą, jei reikia“, – patikino Mindaugas.

VIDEO: Lvivo geležinkelio stotyje ėmė kaukti pavojaus sirena

Dažnai jie ilsėtis nueina jau nakčiai įpusėjus, o keltis tenka vos po kelių valandų miego. Nuovargis jaučiasi, įtampa, nors vyrai ir bando jos neparodyti, taip pat.

„Miegant viešbutyje prie Lvivo užkaukė naktį sirenos, pakėlėm galvas su Rimantu ir... Ai, nusispjovėm. Negi dabar kelsiesi, kai miegui turi tik kelias valandas? Dviejų kartų užtenka, kad nebekreiptum dėmesio“, – šyptelėjo Mindaugas.

Rimantui labiausiai įsiminė pirmieji reisai į Lvivą, kuomet šio didžiausio Vakarų Ukrainos miesto geležinkelio stotyje per dieną rinkdavosi ir 70 tūkst. nuo karo siaubo bėgančių žmonių.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stotis
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stotis

„Pirmą dieną kai atvažiavau, buvo bardakas, baisu. Sirenos ūžia, kaukia, lėktuvai skraido, o stoty – minia žmonių, tūkstančiai. Pamatę autobusą, šturmuoja jį. Kokia 150 žmonių minia pareina link tavęs, vienas per kitą pinigus kiša. Dabar jau tvarkingiau viskas, to nebėra.

Yra autobusai, kurie paveža iki sienos ir daugybę mamų su vaikais kerta ją pėsčiomis. Eilė, žinokit, tęsdavosi pusę kilometro, būdavo trijų žmonių pločio. Vien mamos su vaikais. Dieną, naktį jie eidavo. Kai pamatai tokią minią žmonių – baisu. Mamos tempia vežimėlius ir dar krūvą vaikų už rankų pasiėmusios, krepšiai ant pečių. „Kautros“ atstovai tuomet skambino, klausė, ko labiausiai reikia. Autobusų ir kuo daugiau, atsakydavau. Dabar jau viskas susistygavę“, – pirmuosius įspūdžius prisiminė Rimantas.

Pasienyje praleido ir 12 valandų

Pasak Rimanto, iš pradžių situacija Lenkijos bei Ukrainos muitinėse buvo labai kritiška. 4 juostos buvo skiriamos lengviesiems automobiliams ir vos viena autobusams.

Pirmą dieną kai atvažiavau, buvo bardakas, baisu.

Autobuso patikra ne karo sąlygomis, anot jo, standartiškai trukdavo 20 minučių – tiek tikrindavo lenkai, tiek pat – ir ukrainiečiai. O dabar tas laikas yra mažiausiai dvigubai pailgėjęs.

„Esame prastovėję virš 12 valandų pasienyje, trumpiausiai stovėjimo 1 valandą ir 45 minutes, kai pirmi atvykome į muitinę“, – įvardijo Rimantas.

Mindaugas pridūrė, kad šiuo metu kirsdami sieną jie dažniausiai trunka 2-3 valandas. Pasieniečiai geranoriški: neturi kokio vaiko dokumento – važiuok, autobuse sėdi daugiau keleivių nei telpa, kai kurie net stovi – nieko tokio. Tačiau tobulėti dar yra kur.

Mindaugo Kasperūno nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos
Mindaugo Kasperūno nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos

„Buvo, kad 9 valandas stovėjome „ant sienos“ ir 4 valandas iš viso nejudėjome iš vietos. Kas vyksta? Juk karas, situacija neeilinė. Nebuvo juk iki tol tokių atvejų, kai 2 mln. iš Ukrainos panoro iškart išvažiuoti.

Su autobusais darbas sudėtingesnis – daug pasų vienu metu reikia tikrinti, tad reikėtų paleisti 2-3 eiles autobusų. Prispauskit lengvąsias, juk mes daugiau žmonių pervežam, daugiau jų kankinasi laukdami“, – pasiūlė Mindaugas.

Pasak jo, pasitaiko, kad ir įvažiavimas į Ukrainą užtrunka apie valandą, nors automobilių nėra, autobusai – tušti.

„Trukdo tau daryti gerą darbą, apsunkina jį lygioje vietoje. Nesupranti, kodėl“, – stebėjosi Mindaugas.

Bet ir muitininkams juk reikia papietauti, pamainomis pasikeisti.

„Kokie dar pamainų pasikeitimai, situacija juk ne ta. Ką žmonėms pasakyti, kad dėl kažko dabar reikia jiems kankintis? Įsivaizduojat 30 autobusų eilę ir visi pilni? Kaip turi išsėdėti maži vaikai? Surenka pasus, neskuba, neaišku, ką daro būdelėje“, – į mano provokaciją sureagavo Rimantas.

Mindaugo Kasperūno nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos
Mindaugo Kasperūno nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos

Pasak Mindaugo, gerai, jei su perpildytu autobusu trunki valandą ar dvi, kirsdamas sieną, o jei 8 valandas ar 12? Ilgiausiai Rimantui su Mindaugu muitinėje teko išlaukti 20 valandų. Suprantama, kad būtent tiek laiko mamai ant kelių turi išsėdėti ir vaikai ar net kūdikiai (jauniausias keleivis, kokį teko vilniečiams vežti – mėnesio naujagimis). Jie ima verkti choru.

„Ką mažam vaikui gali pasakyti? Pakentėk? Jei jam pusę metų, ką jis supras? Prie vairuotojo autobuse esantį langą tenka atidaryti ir uždaryti dažnai. Kai jį uždarinėji, cypia. Pastebėjau, kad kai kurie vaikai autobuse nuo to garso net krūpteli. Moterys taip pat. Tie, kuriems jau teko panašius garsus girdėti. Kiek supratau, kažkurios raketos skleidžia panašų garsą“, – įsimintiną detalę įvardijo Mindaugas.

Akylos patikros anksčiau vykdavo ir dar neprivažiavus Ukrainos–Lenkijos sienos. Vien iki Lvivo įrengti mažiausiai 6 blokpostai, kiekvienas kaimas turi gynybinius įtvirtinimus, paskirtus gynėjus.

Karolinos Stažytės nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos
Karolinos Stažytės nuotr./Humanitarinis reisas iš Lietuvos į Lvivą: kelionės akimirkos

Pasak Rimanto, patruliuojantys pareigūnai stabdydavo, tikrindavo, eilės nutįsdavo ir prie blokpostų, kelionė iš Lvivo geležinkelio stoties į saugų prieglobstį Lenkijoje išsitęsdavo.

Ką mažam vaikui gali pasakyti? Pakentėk?

„Į autobusą įlipę visad klausdavo, ar vyrų vežame, ar užsieniečių yra. Vėliau panaikino dalį tų blokpostų, dabar jau leidžia važiuoti nestabdę“, – paaiškino Rimantas.

Sprunkantys vyrai

Abu pašnekovai įvardijo, kad labiausiai nervinantis humanitarinių misijų akcentas – bandantys iš šalies sprukti vyrai. Būta, kad ukrainiečius autobusais išvežantys ukrainiečiai vairuotojai, kirtę Lenkijos sieną, numesdavo transporto priemones ir sprukdavo, į Ukrainą nebegrįždavo.

„Žmonės bando gudrauti, su rusų pasu lindo kartą į autobusą. Rumunai, turkai, tadžikai, uzbekai klausia: „Kaip jūs mūsų nevešite?“ Eikit velniop visi – mamos su vaikais lipa ir viskas. Buvo viena bobutė su dieduku, kurie teigė jau į trečią autobusą netelpantys, nes prioritetas – moterys su vaikais, o ima ir ateina koks vyrukas, siūlo jį vežti už pinigus. Kiti meta darbus ir važiuoja ginti šalies, o jie nori užimti vietą. Bet pažiūri į kūdikį su motina ir nebegalvoji apie tokius“, – prisiminė Rimantas.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stoty
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stoty

Anot jo, iš Ukrainos gali išvažiuoti tik paaugliai, pensininkai, daugiavaikiai tėvai, I ar II neįgalumo grupę turintys vyrai. Tačiau pastarieji turi turėti dokumentus iš karinio komisariato, kad nėra tinkami karinei tarnybai.

„Mes veždavome kartais tik tuos, kurie užgarantuodavo, kad turi teisę sieną kirsti. Kitaip turėsi problemą. Jei bus be klaustukų, išsives jį iš autobuso ir viskas, bet jei su klaustuku bus dokumentai, gaišim daug laiko, strigsim kelioms valandoms, o tai reikš, kad strigs ir besikankinančios mamos su vaikais“, – paaiškino Mindaugas.

„Muitinėje vis matai, kaip kokį iš autobuso ištempia. Per visus važinėjimus tik kartą mačiau dokumentus, sutvarkytus kariniame komisariate. Vežėm vieną, kuris sakėsi esąs neįgalus, sergantis vėžiu – muitinėje jį sustabdė, liepė atvežti pažymą iš komisariato. Pas kolegas buvo kartą baltarusis su baltarusišku pasu. Pirmame blokposte jau sustabdė, išsikvietė kontražvalgybą. Atvažiavę tikrino, muitinėje vėl tikrino, lenkai vėl tikrino. Prarandi labai daug laiko“, – teigė Rimantas.

Nori vežti iš stoties

Ukrainoje gyvenę kitų tautybių vyrai dažniausiai šalį palieka mokamais autobusų reisais, tačiau sėkmingai išvykę iš Ukrainos, jie kaži ar bus įleisti Lenkijos muitininkų – į Europos Sąjungą.

„Jų pirštų antspaudus turi paimti, tai užtrunka, įranga muitinėje randasi velniai žino kur, kol nusiveda, pirštai nenusiskaito, įranga stringa. Viskas stringa. Kokio velnio jie veikė per karą užsienio šaly?“, – retorinį klausimą iškėlė Rimantas.

Klausimų, kai koks 35-erių metų, turintis azerbaidžaniečio pasą vyras važiuoja iš Ukrainos, kyla ir Mindaugui: kodėl būtent dabar važiuoja, kodėl nepaliko kariaujančios šalies iškart?

VIDEO: Ukrainos sieną kerta Lietuvos vairuotojai – kai kurie keleiviai gimę vos prieš mėnesį

„Stengiamės tokių ginčytinų atvejų autobuse neturėt, nes kentės visi. Būna klausimų ir dėl paauglių. Vizualiai nepasakysi, kad 17 ar 18 metų. Ne mūsų darbas dokumentus juk tikrinti. Sako mama, kad 17 metų, o paaiškėja muitinėje, kad 18 metų“, – teigė Mindaugas.

Būtent dėl šios priežastys jie abu nemėgsta vežti pabėgėlių, kurie užsiregistruoja Lietuvos garbės konsulate Lvive. Ten niekuomet nežinosi, kas ką užregistravo, tad gali kilti problemų.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu

„Jei konsulate registruojiesi iš anksto, kodėl tampi kažkuo geresnis už tuos žmones, kurie laukia stotyje? Nepatinka, kai kažkas yra geresnis už kažką, kai kalbame apie žmones, bėgančius nuo karo. O stotyje dauguma žmonių – tie, kuriuos realiai reikia kuo greičiau gelbėti ir išvežti. Žinoma, pasitaiko taip pat klaustukų: jaunos merginos be vaikų – kur jos bėga, dėl ko bėga?, – stebėjosi Mindaugas. – Įsivaizduok, ateitų stotyje dabar su rusišku pasu kas ir atsisėstų. Pyzdiec būtų. Ukrainiečiai negali išvykti iš savo šalies, o čia rusas važiuoja. O su ta išankstine registracija taip ir gali nutikti“.

Nuvykę į Lvivo geležinkelio stotį jie patys keleivių nerenka, juos – mamas su vaikais, atveda surinkę koordinatoriai, vietoje dirbantys savanoriai.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stoties savanorės: Nataša su kolege
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivo geležinkelio stoties savanorės: Nataša su kolege

„Tos savanorės kasdien nuoširdžiai džiaugiasi, kai mus pamato atvažiavusius. Po to truputį susigraudina, kai išvažiuojam. Ir visuomet klausia, ar atvažiuosim rytoj“, – teigė Mindaugas.

Mindaugo Kasperūno nuotr./Mindaugas su Lvivo stoties savanorėmis
Mindaugo Kasperūno nuotr./Mindaugas su Lvivo stoties savanorėmis

Anot Rimanto, stipresnė moteris visuomet nustums eilėje tą, kuri su trimis vaikais, tad neteisybės gali būti ir skirstant pabėgėlius stotyje.

Išankstinė registracija Rimantui nepatinka dar ir dėl to, kad kartais užsiregistruoja pilnas autobusas, o sutartą valandą pasirodo tik 17 keleivių, kitą kartą užregistruojami 84 ir ką tuomet daryti?

„Stotyje yra tikriau, realiau. Stovi žmogus, o tai reiškia, kad jis ir sėda. 68 esam daugiausiai vežę, kai 50 vietų autobuse. Kai kurie iki sienos veža už 50 eurų, tai nemaži pinigai Ukrainoje“, – nustebino Rimantas.

Būna ir žmonių be lagamino

Pirmieji vežti ukrainiečiai pabėgėliai, kaip prisiminė Rimantas, važiavo nosį nukabinę, liūdni. Dėl vienos močiutės jis vos savo vietos neatidavė, kad tik ji tilptų.

„Vyriausia, kurią vežėme, gimusi 1945 metais. Be krepšių, be nieko. Pasisakė, kad nieko neuždirbo per gyvenimą, namus susprogdino, tad atvažiavo į Lvivą. Kitas žmogus iš Sumų iki Lvivo prasitarė laukais važiavęs 4 paras. Dauguma jų nebuvę užsienyje. Dar viena vežta mergina, pamenu, turėjo mažą krepšį ir tik 200 grivinų (apie 7 eurus). Sakė, davė raketa į namą ir viskas. Būna, stovi žmogus be lagamino, nežino, kur eiti“, – trumpam susimąstė Rimantas.

68 esam daugiausiai vežę, kai 50 vietų autobuse.

Pirmasis reisas, anot jo, buvo su žmonėmis, kuriems teko miegoti rūsiuose, stotyje. Jie važiavo tyloje, nekėlė jokių pretenzijų. Nesvarbu jiems buvo, važiuos sėdėdami ar stovėdami, kad tik būtų kuo greičiau išvežti, tik leiskit važiuoti.

„O antras reisas... Atvažiavo iš Charkivo traukinys, po trijų dienų juos pasodino į autobusą ir prasidėjo... Kodėl autobuso tualete nėra tualetinio popieriaus, vandens reikia, wifi neveikia, reikia pamaitinti vaiką – sustokite į parduotuvę. Kaip iš kito pasaulio. Priminė lepius turistus. Jie jau apie servizą galvojo.

Krito į širdį dar tai, kai kartą aplenkėm šeimą, kur vyras skyrėsi su vaiku. Vyras su žmona paleido vaiką vieną važiuoti. Jau sutarė, kad lips į autobusą, o motina verkia, nepaleidžia vaiko. Emocija stipri“, – prisiminė Rimantas.

Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu
Karolinos Stažytės nuotr./Lvivas karo metu

Būna, kad kažką įsodina į autobusą jau privažiavus pasienį, kol laukiama eilėje: atveža vyras ir įsodina žmoną su vaikais.

Mindaugas prisiminė vieną moterį, kurios daiktai užėmė ketvirtį bagažo, vežėsi ir 4 katinus dėžėse.

„Nesusilaikiau, pasakiau: „Įsivaizduojate, kad kiekvienas tiek daiktų turėtų“? Neadekvatumo kartais pasitaiko“, – reziumavo Mindaugas.

Pasak Rimanto, pabėgėliai nesiveržia važiuoti į Lietuvą, kuri iš tikrųjų daug padeda. Tiesa, tie, kurie registruojasi konsulate, vežami tik į mūsų šalį.

Mindaugas prasitarė, kad reisas iš Lvivo į Lietuvą yra fiziškai sunkus, nes grįžti tenka naktį, bet jis turi vieną privalumą – dieną gali išsimiegoti savoje lovoje.

Pašnekovai mano, kad ir latviai bei estai galėtų padėti išvežti pabėgėlius – autobusų iš šių valstybių jie dar nė karto Ukrainoje nesutiko.

Neseniai Rimantui su Mindaugu, nusibasčiusiems eilinį kartą ik Lenkijos–Ukrainos pasienio, teko grįžti ir vežti pabėgėlius iš Varšuvos net iki Estijos Parnu miesto.

„Dažnai atrodo kad jau atbukai: moterų ašaros, verkiantys vaikai ir baisios istorijos čia kasdienės ir prie to priprantama, prisitaikoma. Bet... Pastarąjį kartą autobuse turėjome du neįgalius keleivius. Vienam maždaug 20 metų. Tėvas žuvo 2014 metais Donbase. Tuomet vaikinui pakriko nervai ir jis tapo iš dalies neįgalus tiek fiziškai, tiek protiškai. O prieš mėnesį, prasidėjus karui, nuo įtampos kojos atsisakė visiškai. Vežimėlio neturi. Į autobusą įnešėm, pasodinom ir pasakiau, kad viskas bus gerai. O ką dar gali pasakyti?“, – prisiminė Mindaugas.

Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas ir Mindaugas Kasperūnas
Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas ir Mindaugas Kasperūnas

Važiuoja, nes reikia

Dažniausiai Rimantas su Mindaugu vyksta į pagrindinę Rava Ruska muitinę. Tačiau kartą jie netikėtai atrado žemėlapyje nepažymėtą sienos kirtimo punktą.

„Kartą nusprendėme kirsti kampą – atsibodo tuo pačiu keliu važiuoti. Atradome netyčia sienos perėjimo punktą. Nieko nebuvo, jokių autobusų. Nėra tas punktas pažymėtas. Šiaip nevažiuotum su autobusu tokiais keliais, nėra ženklų jokių“, – prisiminė Mindaugas.

Kartais jie darydavo 200 km ratą, kad nuvažiuotų į kitą pasienio punktą, nes ten – trumpesnė eilė.

„Kylam į viršų link Baltarusijos sienos, ten yra toks Luckas, 40 km atstumu pravažiuojam. O tą dieną, kai važiavom, raketos krito – susprogdino degalų bazę“, – pavojus įvardijo Mindaugas.

200 km distancijoje iš viso yra išsidėstę keturi sienos su Lenkija kirtimo punktai.

Paklausti, kodėl vis gi jie to imasi, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, kenčia didžiulį nuovargį, abu pašnekovai pabrėžė tai darantys dėl to, kad reikia.

„Idėja žaidžia. Vaikus reikia išvežti. Kritiška padėtis su vairuotojais ir autobusais“, – patikino sunkiausių darbų niekad nesibodėjęs imtis Rimantas.

Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas
Karolinos Stažytės nuotr./Rimantas Sadauskas

Kaip pats tikina, per durnumą kažkada ir nuosavą autobusą buvo nusipirkęs – vykdė privačius užsakymus, tačiau technika reikalauja daug pinigų.

„Žiaurus mano dviaukščio autobuso likimas: važiavo, važiavo, pinigų kaip nebuvo, taip nebuvo. Pradėjo byrėti. Kai pinigų neužtenka net ratams, turi priimti sprendimus“, – šyptelėjo Rimantas.

Mindaugas: „Žmonių už pinigus nevešiu niekada.“

O gal, pasibaigus iniciatyvai, Mindaugas nuspręs nuolat sėsti prie autobuso vairo ir taip užsidirbti?

„Netapsiu vairuotoju už pinigus, žmonių už pinigus nevešiu niekada. Darau tai, nes reikia gelbėti. Dabar atsiranda daugiau norinčių gabenti pabėgėlius, o tuo metu, kai pradėjome važinėt, trūko vairuotojų. Aprims ši situacija, baigsis mano važiavimai“, – paaiškino Mindaugas.

O kada gi aprims ši situacija? Rimantas įsitikinęs, ukrainiečiai niekad nepasiduos, kovos iki galo.

„Kartą įvažiuojant į Ukrainą priešais ėjo didžiulė minia moterų su vaikais. Ir kai tau maždaug keturmetė mergaitė moja ranka, o berniukas rodo iškeltą nykštį, supranti, kad ši diena turi prasmę“, – patikino Mindaugas.

Į vieną iš tokių reisų neseniai su Mindaugu bei Rimantu leidosi ir 15min žurnalistė. Tuomet iš Lvivo geležinkelio stoties į Varšuvą, Vilnių bei Kauną buvo parvežti 55 ukrainiečiai. Jauniausiam – 4,5 mėnesio, vyriausias gimęs 1942 metais.

Kelionės įspūdžius galite paskaityti čia:

Autobusu – į saugų prieglobstį: kaip lietuviai gelbsti ukrainiečius iš karo zonos (1)

Autobusu – į saugų prieglobstį: užtvindyta Lvivo stotis, sirenos ir 55 išgelbėtos gyvybės (2)

Lvive sumažėjo pabėgėlių

Kaip 15min teigė Karolis Kairaitis, „Kautros“ Vilniaus filialo bei autobusų nuomos vadovas, nuo kovo 19 dienos ženkliai sumažėjo pabėgėlių srautas iš Lvivo. Miesto valdžia patvirtino, kad vietoj įprastų 60 tūkst. pabėgėlių per dieną, kovo viduryje jų buvo likę apie 10 tūkst. Dauguma jų lieka Lvive ar savo jėgomis bando kirsti sieną.

Šiai dienai nuo sienos išvyksta po 2 „Kautros“ ar partnerių autobusus per dieną.

VIDEO: 15min žurnalistė: Lvive gyvenimas tęsiasi, bet karo ženklai matomi

Pasak K.Kairaičio, kaip tik šiuo metu Rimantas važiuoja į Moldovą, ten susisodins iš anksto suformuotą žmonių grupę.

Savaitgalį išvažiuoja 3 autobusai, kurie paims apie 150 žmonių, atvežamų iš Dnipro, ir veš juos į Austriją. Kaip paaiškino „Kautros“ atstovas, reisų dinamika keičiasi ne vien dėl sumažėjusių „reguliarių“ srautų, bet ir dėl priimančių šalių galimybių.

„Šiuo metu pagrinde dirbame su „Stiprūs kartu“, vežame pabėgėlius nuo sienos ir tuos, kurie užsiregistruoja išvykimui iš Lvivo. Iš dalies džiugina faktas, kad sieną kerta kur kas mažiau pabėgėlių nei anksčiau, bet tuo pačiu suprantame, kad jų yra be galo daug nutolusiuose taškuose, iš kurių arba labai sunku, arba neįmanoma ištrūkti. Kalbu apie žmones, kurie gyvena slėptuvėse ar rūsiuose ir neturi jokių humanitarinių koridorių palikti šalį.

Taigi dabar labiausiai reikia padėti žmonėms bėgti iš karo nusiaubtų miestų, tokių kaip Mariupolis ar Charkivas. Lvivą matome tik kaip tarpinį punktą, kuriame keleiviai bus perlaipinami iš Ukrainos viduje dirbančių autobusų į autobusus, kurie juos nuveš į Lietuvą“, – paaiškino K.Kairaitis.

„Kautros“ nuotr./Karolis Kairaitis
„Kautros“ nuotr./Karolis Kairaitis

Atliko jau 173 reisus

Rekordas buvo fiksuotas, kai vienu metu humanitarinę misiją vykdė net 20 „Kautros“ ir įmonės partnerių (dirbama su „Toks“ kompanija ir Klaipėdos autobusų parku) autobusų.

„Iki šios dienos esam padarę 173 reisus. Sieną kirtome 98 kartus, visais atvejais važiavome iki Lvivo. Nuo kovo 1 dienos iš viso dirbo 128 skirtingi vairuotojai. Rimantas pats pirmasis išvažiavo. Pirmosiomis dienomis tempas buvo nežmogiškas, poilsiui laiko likdavo labai nedaug. Iš viso jis padarė jau 15 reisų ir dabar išvyko į 16-ąjį. Jis bus pervežęs jau apie 800 ukrainiečių. Kažin ar Rimantą kažkas aplenks, nes neplanuoja sustoti“, – šyptelėjo K.Kairaitis.

Iki šios dienos „Kautra“ yra atlikusi 173 humanitarinius reisus.

Lietuvoj darbdaviams, anot K.Kairaičio, trūksta darbuotojų, tad ukrainiečių pabėgėliai, mažų mažiausiai, – puiki proga prisitraukti taip reikalingos darbo jėgos.

„Mes į situaciją žvelgiame taip: kiekvienas išvežtas žmogus potencialiai nežus dėl karo, tad savaip gelbėjame gyvybes. Į Lietuvą vežami tik užsiregistravę ukrainiečiai. Į Lenkiją buvo vežami ukrainiečiai iš Lvivo geležinkelio stoties. Koordinatoriai išvakarėse sulaukdavo informacijos, kiek mūsų autobusų atvažiuos, fiziškai eidavo ir stotyje surinkdavo norinčius vykti, pačius silpniausius žmones, kuriems reikėjo greičiausiai išvykti.

Į Lenkiją kartą išvežėm 80 žmonių, nors autobuse telpa tik 50. Ant žemės, po tris sėdo ant dviejų kėdžių. Dėl to iš pasieniečių esame gavę perspėjimų, bet galiausiai suveikia žmoniškumas. 40 proc. keleivių yra vaikai. Jie gali susėsti ir po 4. Nebesvarbūs tokiais atvejais nei poilsis, nei reglamentai“, – patikino „Kautros“ atstovas.

Vienas maršrutas įmonei atsieina apie 2,5 tūkst. eurų.

Karolinos Stažytės nuotr./Kelionė humanitariniu autobusu, vežančiu pabėgėlius iš Lvivo
Karolinos Stažytės nuotr./Kelionė humanitariniu autobusu, vežančiu pabėgėlius iš Lvivo

„Turime beveik 84 tūkst. eurų deficitą, tai yra suma, kurią išleidome gelbėdami žmones, kuomet Lvivas buvo apgultas karo pabėgėliais. Patys įkainiai nekito, nors kuro kaina nuo misijos pradžios ženkliai išaugo. Iš pradžių iniciatyvą finansiškai parėmė „Blue/Yellow“ organizacija. Nuo sienos žmonių parvežimą į Lietuvą finansuoja „Stiprūs kartu“. Visai neseniai Susisiekimo ministerija patvirtino Lvivas–Lietuva reiso finansavimą vienam autobusui, visas kitas darbas atliktas įmonės ir partnerių lėšomis“, – paaiškino K.Kairaitis.

Vairuotojai už tai gauna didesnį atlyginimą. Atsirado net tokių, kurie metė turimus darbus ir prisijungė prie „Kautros“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?