„Vienas, du, trys, keturi...“ – šeštokė Salomėja Paulauskaitė ryškia Vidurio Norvegijos tarme skaičiuoja savo bendraklasius lietuvius, lankančius pagrindinę mokyklą.
Čia daugiau laisvės, mes žaidžiame ir vaikštome po mišką.
Ji suskaičiuoja iki aštuonių, o visoje mokykloje mokosi 25 vaikai, kurių gimtoji kalba yra lietuvių. Tai reiškia, jog kone pusė naujutėlės mokyklos mokinių šneka kalba, kurią supranta vos vienas kitas norvegas.
Iteriojus (Ytterøy) priklauso Levangerio savivaldybei. Ten galima atvykti keltu, ką ir padarė daug čia darbo ieškojusių lietuvių. Gyventojų skaičius saloje išaugo nuo 500 iki 600.
„Man čia gražu ir saugu. Sala maža, tačiau dydžio pakanka. Lietuvoje man dažnai būdavo nedrąsu kur nors išeiti. Aš gyvenau gan dideliame mieste, kuriame buvo bauginančių žmonių. Čia daugiau laisvės, mes žaidžiame ir vaikštome po mišką“, – sako vienuolikmetė.
Iš lietuvių išmoksta naujų dalykų
Runaras Nøstas, kaip ir Salomėja, mokosi šeštoje klasėje. Jam atrodo šaunu, kad klasėje pusė mokinių yra lietuviai, o kita pusė – vietiniai Triondelago gyventojai.
„Įdomu sužinoti, kaip pamokos vyksta jų gimtinėje. Be to, truputį pramokau lietuvių kalbos, ir tai labai įdomu“, – sako Runaras.
Šeštokas pamini ir naujas kulinarines žinias.
„Mes susipažinome su nemažai patiekalų iš jų šalies. Šiaip ar taip, mano mėgstamiausias pyragas yra lietuviškas“, – šypsosi Runaras.
Iteriojaus mokyklos direktorė Oddrun Laugsand sako, kad į ryšį su lietuviais ir jų kultūrą žiūrima rimtai.
„Keletas jų dirba mokykloje, ir kalbiniams iššūkiams skiriame deramą dėmesį. Be to, kai vištienos perdirbimo įmonės veikla sėkminga, laimi visi salos gyventojai“, – teigia direktorė O.Laugsand.
Tačiau mes norime dar geriau pažinti lietuvių kultūrą, tad gegužę visas mokyklos kolektyvas vyksta į Lietuvą.
„Tačiau mes norime dar geriau pažinti lietuvių kultūrą, tad gegužę visas mokyklos kolektyvas vyksta į Lietuvą. Ten, be kita ko, išsamiau susipažinsime su Lietuvos švietimo sistema“, – sako mokyklos direktorė.
Priklausomi nuo vištienos perdirbimo įmonės
„Ytterøykylling AS“ – didžiausias darbdavys saloje. Iš 100 fabriko darbuotojų 80 yra lietuviai.
„Tai neabejotinai didžiausia salos verslo įmonė, tad iš to kyla ir atsakomybė“, – teigia įmonės direktorius Lasse Kjønstadas.
„Mes suprantame, kad be „Ytterøykylling AS“ saloje būtų gan nyku, ir į tai negalime neatsižvelgti.“
Būtina darbo imigracija
Iteriojaus lietuviai į salą atvyko per pastaruosius dešimt metų. Darbo jėgos poreikis fabrike priviliojo žmonių, dirbančių darbus, kurių norvegai imasi nebe taip noriai kaip anksčiau. Reidaras Almåsas yra Kaimo ir regionų tyrimų instituto „Ruralis“, buvusio Norvegijos kaimo tyrimų centro, vyresnysis mokslo darbuotojas bei Trondheimo mokslo ir technologijų universiteto profesorius emeritas. Jis mano, kad darbo imigracija bent laikinai gelbsti kaimus.
„Ne visi kaimai gali pasigirti turį didelį fabriką, kuris įdarbina daug žmonių. Nenoriu daryti bendros išvados, tačiau manau, kad Iteriojuje buvo priimti protingi sprendimai įdarbinant ir integruojant žmones. Iteriojus ir kitos vietovės, kuriose veikia vištienos perdirbimo ar žuvininkystės įmonės, išsilaiko būtent dėl darbo imigracijos“, – sako Reidaras Almåsas.
Belieka stebėti, ar lietuviai ir toliau kraustysis gyventi į Iteriojų. Norvegijos statistikos biuro duomenimis, tokio mažo procentinio imigrantų augimo kaip 2017 metais nebuvo jau 20 metų. Be kita ko, tai lėmė ekonomikos nuosmukis ir sumažėjęs prieglobsčio prašytojų skaičius.
Iš norvegų kalbos išvertė VU Skandinavistikos centro studentai
Šaltinis: „NRK Trøndelag“
