Šiukšles nuo tako rinkusi savanorė: tai matydami žmonės nustoja šiukšlinti

„Savanorystė yra apie žmogaus brandą“

Žmogaus polinkis į neatlygintiną savanorišką veiklą grindžiamas tiek asmenybės bruožais, tiek vertybėmis. Pasak Andriaus Rusecko, kuris jau 7-erius metus yra įsitraukęs į įvairias savanoriškas veiklas, žmogus pradeda savanoriauti sulaukęs brandos.

„Anksčiau, kai buvau studentas, nesidomėjau savanoriškomis veiklomis, tačiau kai peržengiau tam tikrą brandos ribą, supratau, kad noriu dovanoti savo laiką, ir vėliau pamačiau, kad man grįžtanti nauda – kur kas vertingesnė nei investuotas laikas.

Manau, kad savanorystė yra apie žmogaus brandą ir tos brandos augimą savanoriaujant“, – tvirtino 37-ių metų A.Ruseckas, savanoriaujantis Vilniaus kalėjime.

Savanoriai ir jų veiklos

Savanorių amžius kinta

Paramos vaikams centre vykdomos programos „Big Brothers Big Sisters“ vadovė ir psichologė Vaida Gabė pasakoja, kad situacija keičiasi kiekvienais metais.

„Anksčiau programoje dalyvavo daugiau studentiško amžiaus savanorių, tačiau dabar didžioji dalis – jau baigę magistro studijas ir įsitvirtinę darbe. Pavyzdžiui, vyriausiai mūsų savanorei yra apie 60 metų“, – sakė ji.

Šioje iš Amerikos kilusioje savanoriškos mentorystės programoje gali savanoriauti visi norintys suaugusieji, kadangi jokių apribojimų nėra nei specialybei, nei išsilavinimui. Tačiau atrinkti savanoriai yra parengiami specialistų dėl to, kad norintiesiems savanoriauti tenka mažiausiai bendrauti su 7–14 metų amžiaus vaikais ir paaugliais, patiriančiais įvairių psichologinių sunkumų, ir padėti lengviau išgyventi krizes, jiems rodyti tinkamą pavyzdį.

„Savo laiku pats būčiau norėjęs turėti tokį vyresnį draugą ar pavyzdį, todėl iš dalies šita mintis ir paskatino mane savanoriauti“, – pasakojo Saulius Skuodas, 7-erius metus savanoriaujantis šioje organizacijoje.

Savanorystė – mūsų laikas

Ilgą laiką Airijoje gyvenusi, šiuo metu Kauno kalėjime savanoriaujanti 46-ių metų Lina Skurvydaitė pasakoja, kad nesvarbu, prie kokios veiklos prisidedama – kiekviena ką nors duoda.

„Gyvendama Airijoje, sugalvojau rinkti šiukšles ant takelio, kuriuo kiekvieną dieną vaikščiojau. Žmonės, tai matydami, nustojo taip šiukšlinti. Net tokie maži darbai, kaip šiukšlės pakėlimas, rankos ištiesimas kitam arba sunkaus krepšio panešimas, taip pat – savanorystė. Tai mūsų laikas, o šis – brangiausia, ką mes turime. Kai savo brangų laiką skiriame kažkam kitam – kažką gauname ir atgal“, – savo mintimis dalijosi savanorė.

Net tokie maži darbai, kaip šiukšlės pakėlimas, rankos ištiesimas kitam arba sunkaus krepšio panešimas, taip pat – savanorystė. Tai mūsų laikas, o šis – brangiausia, ką mes turime.

„Prirašytos rankos“ organizacijos įkūrėja Ieva Mackutė pasakojo, kad mokydamasi JAV tarptautinėje mokykloje „Jungtiniai pasaulio koledžai“ su bendraklasiais reguliariai lankydavosi nepilnamečių įkalinimo įstaigoje, kur vesdavo įvairias veiklas nuteistiesiems.

„Gana greitai kilo noras susipažinti ir su Lietuvos įkalinimo įstaigų sistema. Dėl to pradėjau inicijuoti įvairius projektus Lietuvoje. Jų metu prie manęs prisijungę žmonės kartais pasidalindavo mintimi, jog nori, kad veiklos nenutrūktų, ir mums nustojus jas organizuoti.

Diskutuodavome apie šių veiklų svarbą ir didelę reikšmę kalinčiųjų gyvenime. O ir visada iš kalinčių žmonių susilaukdavome klausimo, kada rengsime kitas veiklas. Tad pavieniai projektai galiausiai pavirto į „Prirašytas rankas“ – organizaciją, kurios savanoriai reguliariai lankosi įkalinimo įstaigose ir veda įvairiausias užimtumo veiklas“, – sakė ji.

„Big Brothers Big Sisters“, Ieva Mackutė – kairėje

Tarpusavio ryšiai

Paklaustas, ar jautė jaudulį prieš pirmą kartą susitinkant su nuteistaisiais, A.Ruseckas atsakė, kad nerimavo tik dėl nuteistųjų požiūrio.

„Svarsčiau, ar jie į mane nežiūrės skeptiškai, tačiau man padėjo tokia nuostata: jei eisiu su atvira širdimi, be nuvertinimo – į mane žiūrės taip pat. Galiausiai taip ir įvyko – tapau laukiamas. Visai neseniai, eidamas, sutikau nuteistąjį, kuris iš tolo mane pamatė ir sveikinosi, mojavo, nors jau ilgą laiką su juo nesikalbėjome“, – pasakojo savanoris.

Savanorystės metu užmegzti ryšiai tampa ilgalaikėmis draugystėmis.

„Nepaisant to, kad oficialioji draugystė su pirmuoju vaiku, su kuriuo man teko dirbti, baigėsi jau prieš 4 metus, mes vis dar bendraujame ir palaikome ryšį“, – prisiminė S.Skuodas.

Asmeninio archyvo nuotr./„Big Brothers Big Sisters“ savanoriai

Lietuvoje neatlygintinomis veiklomis užsiimantys užsieniečiai patvirtina, jog naujos pažintys – didžiausia savanorystės dovana.

„Atvykau į Lietuvą iš Ukrainos beveik prieš 2 metus. Dar prieš išbandant savanorystę, šioje šalyje nieko nepažinojau. Tačiau viskas pasikeitė: sutikau ir susipažinau su žmonėmis, tapusiais mano artimais draugais, iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Net kartu Varšuvoje šventėme Naujus metus“, – pasakojo 26-erių metų savanorė Anastasija.
Išsilaisvinimas ir bendrystė

Anot pakalbintų savanorių, savanoriškos veiklos jiems padeda pajusti ne tik džiaugsmą, bet ir pilnatvės jausmą.

Atvykau į Lietuvą iš Ukrainos beveik prieš 2 metus. Dar prieš išbandant savanorystę, šioje šalyje nieko nepažinojau. Tačiau viskas pasikeitė.

„Galbūt, kartais bijome atsiverti ir savo gerumą parodyti kitam, tačiau tas gerumas, kuriuo dalinamės, mus išlaisvina. Esu linkusi manyti, kad žmonės pasiryžta savanoriauti ne tik dėl to, kad nori padaryti kažką gero, bet ir dėl to, kad, tai darant, kažkas vyksta ir mumyse. Kaskart grįžusi iš savanorystės įkalinimo įstaigoje, jaučiu, kad manyje kažkas keičiasi, todėl tame, ką darau, matau didelę prasmę“, – džiaugėsi L.Skurvydaitė.

I.Mackutė pritaria, kad savanorystė keičia ne tik žmonių (ar gyvūnų, augalijos), kuriems padedame, tačiau ir mūsų pačių gyvenimus.

Asmeninio archyvo nuotr./„Prirašytos rankos“ savanoriai

„Ji mažina atskirtį ir didina bendrystę, mažais žingsneliais puoselėja mūsų visų gerovę, leidžia gyvuoti kitoniškumui ir įprasmina mūsų būtį šiame pasaulyje“, – tikina ji.