Vienas iš Klaipėdos rajono žvejų asociacijos įkūrėjų T.Navalinskas sako, kad dabartinis žvejys yra žmogus, kuris myli gamtą ir galvoja apie rytojų.
Kitas klaipėdietis Povilas Bekeris pastebi ir naują tendenciją – užsiėmę žmonės vis dažniau žvejybai samdosi gidus.
Klaipėdoje gyvenantis žvejys A.Uselis į atvirus vandenis plaukia nuosavu kateriu ir žvejybą vadina pomėgiu.
Žvejyba – nuo chemijos iki fizikos
„Aš labai norėčiau pagirti mūsų jaunąją kartą. Yra labai padidėjęs kultūros lygis kalbant apie pačią žvejybą, supratimas apie ją kaip apie pomėgį. Nėra taip, kad mes einame pasigauti žuvies maistui. Tai yra pomėgis, žvejyba juk neatsiperka, tai – didelis minusas finansine prasme. Bet tai yra poilsis, neatperkamas malonumas“, – kalbėjo T.Navalinskas.
Gimęs ir augęs Klaipėdoje Tomas pats jūroje nežvejoja, jis renkasi gėluosius vandens telkinius – upes, ežerus, užtvankas, o savo pagautos žuvies nevalgo.
„Mes propaguojame tai, kad iš gėlųjų vandenų žuvies – karšio, karpio, kuojos, lydekos, starkio, ešerio – nereikėtų valgyti. Mes šiai žuviai leidžiame gyventi tam, kad vėl atėję ją galėtume pagauti. Tai estetinė žvejyba. Yra specialios talpos, kur pagautos žuvys laikomos, o žvejybos pabaigoje – paleidžiamos.
Mes žuviai leidžiame gyventi tam, kad vėl atėję ją galėtume pagauti.
Nusifotografuojame, pasimėgaujame tuo, kaip pavyko apgauti didesnes žuvis.
Taip elgiamės todėl, kad gėluose vandenyse žuvys daug ilgiau auga. Pavyzdžiui, užaugti dviejų kilogramų lynui reikia 7–9 metų, karpis auga greičiau, o štai karšiui užaugti iki 1,5–2 kilogramų reikia net 10–12 metų, 12 kilogramų lydeka gali būti 10–15 metų amžiaus.
Mes pasigendame trofėjinių didesnių žuvų, pavyzdžiui, pagauti 2–3 kilogramų karšį jau yra iššūkis. Kuršių mariose ar Nemune dėl intensyvios verslinės žvejybos tokios žuvys nespėja užaugti. Tad kiek tokia žuvis gyvenime turi praeiti pavojų, kam nors nepapuolusi?“ – apie žvejybą kalbėjo T.Navalinskas.
Tomas pasakojo, kad jam teko pagauti ir maždaug savo amžiaus žuvį: „Šamą. O man 36 metai. Mes esame už tokių žuvų išsaugojimą. Juk yra daug smagiau palaikyti žuvį, nufilmuoti ir ją paleisti, palinkint kitiems žvejams su ja susikauti.“
Šiuolaikinis žvejys, pasakojo pašnekovas, investuoja į įrangą, į žinias, vyksta ir sportinės žūklės varžybos.
„Kai toje pat vietoje per dienas sėdintys žvejai per dieną ištraukia kelias žuvis, mes, surengę žvejybos treniruotę, po vieną ištraukiame kas minutę.
Tai – ir turima įranga, ir įgūdžiai, ir kvapai, kurie naudojami, išmanymas apie žuvies mitybos įpročius. Žvejyboje yra visko labai daug – nuo chemijos iki fizikos.
Žuvį perka arba vaišina kolegos
T.Navalinskas mėgsta žvejybą ne jūroje, o gėluose vandenyse, tačiau žuvį valgo tik jūrinę. Jos gauna iš kolegų arba važiuoja pirkti į turgų.
Negaudo jis ir Lietuvos žvejų taip mėgstamos stintos. Tai, juokauja Tomas, yra kvaila žuvis, todėl gaudyti ją – neįdomu.
Tiems, kurie mėgsta jūrinę žuvį, Tomas pataria ją rinktis atsakingai.
„Mes Lietuvoje turime labai skanios žuvies – jūros ešerių, menkių, lašišų, plekšnių, uotų, strimelių, tų pačių stintų. Yra labai daug įvairovės ir labai daug sveikos žuvies“, – kalbėjo T.Navalinskas.
Iš Baltijos jūros pagautų žuvų žvejys pataria valgyti lašišas, sveriančias ne daugiau nei šešis kilogramus, menkes iki dviejų kilogramų. Daugiau sverianti žuvis, pasak Tomo, yra pavojinga sveikatai, mat savyje kaupia sunkiuosius metalus.
„Taip yra dėl Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos jūroje palaidoto cheminio ginklo, kurio pasekmes jaučiame ir šiandien“, – sakė žvejys.
T.Navalinskas dėl šios priežasties nevalgo ir populiariųjų nuo Palangos tilto gaudomų grundulų, nors ši invazinė žuvis – viena skaniausių.
„Visada pabrėžiu, kad tai – mano nuomonė, nors apie šias žuvis esu kalbėjęs ir su mokslininkais, kurie irgi taip pat galvoja. Tai yra viena iš nuodingiausių žuvų. Jos mitybos bazė yra jūros dugne esantys moliuskai“, – sakė T.Navalinskas.
Į jūrą – su nuosavu kateriu
Klaipėdoje gyvenantį Audrių Uselį žvejyba lydi nuo vaikystės. Tačiau rimčiau jūrine žvejyba jis susidomėjo maždaug daugiau nei prieš trejus metus.
Į atvirą jūrą nuosavu kateriu plaukiantis Audrius kartais į jūrą palydi ir kitus žvejus bei teikia žvejybos gido paslaugas.
A.Uselis sako, kad jūroje pavojų ir ekstremalių situacijų yra išvengęs. Vyras stebi ir domisi orų prognozėmis – koks vėjo stiprumas, bangų aukštis.
„Rizikuoti nei savo, nei juo labiau kitų žmonių sveikata nesinori“, – sakė pašnekovas.
Iš Baltijos jūros žvejys dažniausiai traukia menkes, šlakius ir lašišas.
„Labai didelių menkių nesu pagavęs, daugiausia – maždaug keturių kilogramų. O lašišų teko ir dešimties kilogramų. Beje, paskutinė pagauta lašiša (nuotraukoje) yra iš Švedijos, Suomijos arba Latvijos, nes šių šalių žuvivaisos tarnybos nupjauna riebalinį peleką“, – aiškino žvejys.
Į jūrą klaipėdietį traukia galimybė pasigalinėti ir su nepažabojamu vandeniu ir noras „rasti žuvies“.
Žvejodamas A.Uselis nuo kranto nuplaukia apie 20 kilometrų. Dažnai pagautą žuvį jis paleidžia, kartais parsigabena į namus savo reikmėms arba draugams, jei šie paprašo.
„Tačiau žuvimi neprekiauju“, – sakė žvejys.
Populiaru samdytis žvejybos gidus
Povilas Bekeris, klaipėdietis žvejys: „Šiuolaikinis žvejys, mano nuomone, į žvejybą žiūri kaip į pomėgį ar sportą, o ne kaip į pragyvenimo šaltinį. Kuo toliau, tuo daugiau tarp žvejų atsiranda supratingumo, kad nereikia prigrūsti žuvimi šaldiklių. Užtenka padaryti nuotrauką ir laimikį paleisti. Koks tikslas tempti viską namo? Kas nori, pasiima vakarienei ir to užtenka. Šiais laikais žvejai tobulėja, technologijos žengia į priekį, ir dėl to galime pasiekti vis geresnių rezultatų.
Žmonėms yra brangus laikas, tad šiais laikais populiaru būti žvejybos gidais – jie nuveža, kur reikia, parodo ir papasakoja, kaip žuvis elgiasi, padeda ją pagauti.
Pavyzdžiui, lašišinė žvejyba upėse reikalauja daug laiko vietoms, masalams, kitai informacijai ieškoti. Toks gidavimas yra populiari paslauga, nes pasamdžius tokį žmogų nereikia tris dienas ieškoti pačiam.
Kita žvejybos sfera – jūrinė žvejyba, kuri taip pat sparčiai populiarėja. Žmonės perkasi katerius ar laivelius, ir plaukia. Lietuvoje populiariausia menkių, lašišų, plekšnių žvejyba.
Žvejai iš visos Lietuvos važiuoja, gabenasi katerius ir bando pagauti stiprią jūrinę žuvį arba nusėda mūsų paplūdimius su jūriniais kotais ir mėgaujasi bangomis, o jei pasiseka, ir kimbančia žuvimi.
Yra žmonių, kurie neturi katerių, tada taip pat ieško gidų, kurie išplukdytų pažvejoti. Kai tik jūra pakankama, tokių norinčiųjų susidaro eilės. Beje, nors žvejybos gidų yra daug, bet jų visada trūksta. Daugelį traukia ta menkė ir romantiškas pasisiūbavimas jūroje.
Tie, kurie žvejybą vertina kaip sportą ar pomėgį, į ją investuoja daug. Meškerės, kurios kainuoja 300 eurų ir daugiau, žmonėms darosi vis mažiau svetimos.“
