D.Žukauską dažnai galima sutikti knygyne. Dar paauglystėje pamėgęs knygas, jas patyręs kriminalistas skaito iki šiol, kartais – ir miego sąskaita. Tiesa, pažintį su knygomis nuo indėnų nuotykių ir Jules'o Verne'o pasakojamų istorijų pradėjęs D.Žukauskas dabar labiausiai mėgsta gerus detektyvus.
Kartais D.Žukauską domina ir rimtesnė literatūra. Arba – filmai. Kriminalistas sako, kad tik pastaruoju metu Lietuvoje atsirado patriotiškumą skatinantys filmai.
„Mane labai žavi Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus asmenybė. Tai – dramatiška istorija, išskirtinė asmenybė“, – kalbėjo pareigūnas.
Knygas pareigūnas dažniausiai perka, tačiau ne internetu, o knygyne. „Man patinka eiti į knygyną. Nemėgstu pirkti internetu. Patinka gyvai pavartyti knygas, paskaityti anotacijas“, – sakė D.Žukauskas.
Kartais knygas D.Žukauskas skolina bičiuliams, tačiau ne visada jas pavysta atgauti – ne viena knyga yra prapuolusi.
Pastaruoju metu D.Žukausko mėgstami autoriai – norvegas Jo Nesbø ir amerikietis Harlanas Cobenas.
Tiems, kurie nepažįsta H.Cobeno kūrybos, D.Žukauskas siūlo pažintį su juo pradėti nuo knygos „Apgauk mane kartą“. Tai, pasak pareigūno, istorija su visiškai neįtikėtina pabaiga ir meistriškais siužeto vingiais.
„Man patinka Cobeno kūryba, patinka, kaip jis supina istorijas. Gali bandyti nuspėti, daryti prielaidas, tačiau pabaiga pasirodo netikėta.
Beje, tai praverčia ir darbe, nes moko, kad negali tikėti tuo, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo aišku. Arba kartais bylos tyrimas gali pasisukti visiškai netikėta linkme“, – sakė D.Žukauskas.
Kartą Ukmergėje buvo nužudytas garbaus amžiaus senolis. Tiriant bylą kriminalistai išsiaiškino, kad vakare jis buvo apvogtas – dingo jo piniginė.
Apklausus liudytojus, pavyko sulaikyti du įtariamuosius. Tačiau šie kriminalistams dievagojosi nežudę. Jie tvirtino į sodybą atėję slyvų, tačiau pamatę piniginę, ją pavogė.
„Kartais atrodo, kad kitaip būti negali, kad viskas jau aišku. Bet tą, kas atrodo aišku, privalai vertinti labai atsargiai. Taip buvo ir šį kartą. Pasirodė, kad tie jaunuoliai tikrai nežudė. Sutapimas, tačiau tą pačią naktį į senolio sodybą buvo atėjęs dar vienas vyras, kuris ir įvykdė nusikaltimą“, – pasakojo D.Žukauskas.
Už sėkmingai ištirtas bylas du kartus „Metų seklio“ apdovanojimus gavęs D.Žukauskas anksčiau dirbo Lietuvos kriminalinės policijos biure, o nusikaltimus jam teko tirti visoje Lietuvoje.
Kaip vieną iš netikėtų bylos baigčių D.Žukauskas prisimena Almos Jonaitienės, nužudžiusios du savo vaikus, istoriją.
„Kada pirmą kartą pasakiau apie tai, kad kalta gali būti ji, manimi netikėjo net prokurorai. Paskui, toliau tiriant bylą, ši prielaida pasirodė besanti teisinga.
Kodėl? Aplinkybių visuma. Kuo labiau aiškiniesi aplinkybes, tuo labiau akivaizdu, kad kitaip būti negalėjo. Yra ir tam tikri vadinamieji kontroliniai testai, klausimai, kuriuos užduodi žmogui. Stebi, kaip jis reaguoja“, – pasakojo D.Žukauskas.
Dar vienas atvejis – Klaipėdoje nužudytas advokatas Ruslanas Rožkovas. Dėl jo nužudymo buvo nuteistas advokato sūnus.
„Sunku pranešti artimiesiems, kad prie nusikaltimo prisidėjo jų artimas žmogus. Tai yra visiška beprasmybė“, – kalbėjo D.Žukauskas.
Dar viena pareigūną sukrėtusi istorija – brutalus Ievos Strazdauskaitės nužudymas. „Tada mes dirbome ir naktimis. Kartais taip būna – dingsta laiko nuovoka“, – prisiminė D.Žukauskas.
Apie tai, kad mergina buvo nužudyta, artimiesiems pranešė ne tik pareigūnai.
„Tada buvome visi kartu. Ir psichologas, ir aš, ir kriminalistai. Pasikvietėme ir kapelioną Tomą, uždegėme žvakę ir kartu su jos artimaisiais sukalbėjome maldą“, – visą Lietuvą sukrėtusį nusikaltimą prisiminė D.Žukauskas.
Kalbėdamas apie darbą pareigūnas, regis, taip pat praranda laiko nuovoką – lyg skaitytų knygą, ir žodžiais vis grįžta prie įvairių tirtų bylų: „Nežinau, gal ateityje knygą norėčiau parašyti ir aš. Papasakoti juk turiu ką.“
