Taigi, mano istorija prasideda linksmai, rutuliojasi ekstremaliai ir turi, kaip bebūtų keista, labai gerą pabaigą su puikiu moralu (geresniu nei bet kokios pasakėčios).
Viskas prasidėjo vieną saulėtą, puikų šio rugsėjo rytą. Ilgai laukta ir planuota kelionė, pabėgimas nuo apvalių sukakčių šventimo, startavo su puikia nuotaika, sočiais pusryčiais ir brangiais žmonėmis šalia.
Viskas vyksta kaip sulėtintam kine: trenksmai, oro pagalvės, keiksmai, daug tvaiko ore ir tvyranti degančios gumos smarvė, neišgerta draugės kava ant jos rūbų, drebančios rankos ir nuo adrenalino pulsuojantys smilkiniai.
Greitkelis Kaunas–Vilnius. Iš popierinio puodelio sklinda malonus kavos aromatas ir baigia išsklaidyti paskutinius miego likučius. Malonus pokalbis apie laukiančius nuotykius, įspūdžius ir neskubus važiavimas leidžia mėgautis prasidedančia kelione, nors trumpam pamiršti darbus ir rūpesčius. Žodžiu – tikra idilė. Ir tada...
Priekyje kita juosta važiuojantis automobilis ima staigiai stabdyti, jį sumėto ir mes, kartu su tuo, nelaimėlių ekipažu, atsiduriame griovyje... Viskas vyksta kaip sulėtintam kine: trenksmai, oro pagalvės, keiksmai, daug tvaiko ore ir tvyranti degančios gumos smarvė, neišgerta draugės kava ant jos rūbų, drebančios rankos ir nuo adrenalino pulsuojantys smilkiniai.
Sumėtytas automobilis parverstas ant šono. Ten niekas nejuda. Žiūriu į draugę – jai viskas gerai, neskaitant didelių akių ir išgąsčio. Puolu iš automobilio ir bėgu žiūrėti, kas nutiko anam ekipažui. Greitkelio šalikelėse stoja žmonės. Kas skambina pagalbos linija, o kas tiesiog teiraujasi, ar mums viskas gerai. Kažkur pasąmonėje suvokiu, kiek pas mus daug puikių, nelaimėje ranką pasiruošusių ištiesti žmonių. Nespėju visiems padėkoti, tik konstatuoju faktą, kad mums viskas gerai.
Ačiū Dievui, aname ekipaže tik vairuotojas, jis juda. Kiek matyti per iššaudžiusias oro pagalves – sveikas. Jis tai patvirtina iškeldamas nykštį į viršų. Na, atrodo šį kart nukentėjo tik „geležis“. Valio! Atrodo viskas baigėsi laimingai.
Tiesa, o kaip mūsų kelionė?! Matyt, teks grįžti ant tralo namo ir ilgai „švęsti“ tą apvalią datą minint nelemtas aplinkybes ir ekstremalius nuotykius.
Pagaliau pamatau švyturėlius ir atvykstantį pareigūnų ekipažą – išlipa neuniformuoti žmonės. Iš pradžių pagalvojau, kad visgi galvą būsiu susitrenkęs, tačiau pareigūnai viską paaiškina. Taip, jie tiesiog neuniformuoti – buvo teisme. Pasakoju situaciją, paaiškinu, kas nutiko ir kur važiuojam. Ir tada prasideda...
Pareigūnai manęs klausia, ar labai skubėjot? Atsakau, kad tikrai turim pusvalandžio atsargą ir tada jie mums sako, jog palauks, kol mes susitvarkysim dokumentus ir kitus formulamus bei nuveš mus į oro uostą. Ką?! Čia tikrai taip būna?! Pareigūnai?! Nuveš į oro uostą... Oho!
Nesitiki, kad tai visų koliojama Lietuvos policija. Nesitiki, kad pareigūnai gali būti tokie neformalūs ir tiesiog padėti.
Nušvinta viltis, kad viskas įvyks pagal planą su nedidelėmis korekcijomis. Čia pasirodo ir mano kolega – jis sulauks tralo ir pargabens „geležį“ namo. Liko pasitikrinti blaivumą, pabaigti pildyti autoįvykio deklaraciją. Žvilgčioju į laikrodį, o laiko vis mažiau. Atrodo, kad teks lėkti (o jau ir taip „prisilakstėm“) ir, jei spėsim, tai tik „ant ribos“.
Pagaliau paskutinis parašas padėtas, daiktai pareigūnų automobilio bagažinėje ir mes viduje. Valio! Kelionė tęsiasi ir netgi yra galimybė spėti į lėktuvą.
Keisčiausia yra sėdėti pareigūnų automobilyje ant galinės sėdynės, o adrenalino dar prideda pareigūnų įjungta sirena. Mes skriejam į oro uostą pareigūnų automobilyje, o jei kas nors mums pastoja kelią, jie įjungia sirenas ir švyturėlius. Nesitiki, kad tai vyksta su mumis! Nesitiki, kad tai visų koliojama Lietuvos policija. Nesitiki, kad pareigūnai gali būti tokie neformalūs ir tiesiog padėti.
Pakeliui diskutuojam apie jų darbą, apie autoįvykius, apie Lietuvą ir kitus svarbius dalykus, temos keičiasi ir jaučiu, kad jie tiesiog tampa mano, mūsų draugai, mūsų Angelai sargai. Pokalbis toks lengvas, kad jaučiu lyg kalbėtume su senais bičiuliais. Taip paprastai. Pauzėje tarp pokalbių, kai vėl įsijungė sirena, tyliai mąstau, juk, tikriausiai tik pas mus, Lietuvoje, tai įmanoma.
Taip privažiavome ir oro uostą. Pasiėmus daiktus, tiesiog pritrūko žodžių. Išsprūdo kažkoks, gerokai per kuklus, ačiū. Paspaudėme rankas ir palinkėjome sėkmės.
Ačiū pareigūnams, kurie kilstelėjo mano pasitikėjimą Lietuvos policija iki įmanomo maksimumo.
Vis dar transe, bėgte prabėgom oro uosto saugumo kontrolę, įpuolėm į lėktuvą ir vos spėjom atgauti kvapą, kai suskambėjo telefonas.
Prisistato: pareigūnai Andrius ir Artūras, ir užduoda vienintelį klausimą: „Ar tikrai suspėjote į lėktuvą?“ Mes vėl lengvai šokiruoti pareigūnų dėmesio, takto ir rūpesčio. Patikinu, kad viskas tvarkoje, dar kartą išsprūsta tas kuklus ačiū ir... Mūsų kelionė įvyko.
Ačiū pareigūnams, kurie kilstelėjo mano pasitikėjimą Lietuvos policija iki įmanomo maksimumo, kurie tiesiog vadovavosi Lietuvos policijos principu: „Ginti. Saugoti. Padėti.“, kurie leido pajusti neformaliąją savo tarnybos pusę ir kurie iki šiol leidžia džiaugtis ištįsusiais vaikų, draugų, kolegų ir artimųjų veidais, kai pasakoju šią istoriją.
O ar ištįso ir jūsų, gerbiamas skaitytojau, veidas? Paklausite apie moralą, kurį pažadėjau pradžioje. Manau, kad mums reiktų mažiau skųstis ir daugiau matyti pozityvių dalykų, mažiau verkti ir daugiau dirbti, įsižiūrėti, kokioje puikioje šalyje gyvename ir kaip galime padėti vieni kitiems paprastose situacijose.
Su jūsų profesine švente, Angelai sargai! Ačiū, kad padedat!
