Dar kartais pakibina, žnybtelį šoną. Po sunkios ligos jau dvejus metus jis sėdi ratukuose, nevaldo rankos, kojos ir su išorės pasauliu daugiausia bendrauja emocijomis. Jam atimta kalbos dovana, tačiau neatimtas noras domėtis viskuo, kas vyksta aplink jį. Todėl sunkiausia tampa nuvilti...
Ne taip seniai su giminaičiais vykome į Anykščius – džiaugėmės, kad lajų takas pritaikytas neįgaliesiems, šeimoms su mažais vaikais. Tačiau nuvykus paaiškėjo, kad keltuvas sugedęs (kaip paaiškėjo, nuo pat atidarymo iki dabar), nežinia, koks gedimas, nežinia, kada pataisys.
Ar įrengti takelį neįgaliesiems ežero link nepakako lėšų? Ar apie tai tiesiog nebuvo pagalvota? O gal numota ranka?
„Edmundai, palauksime apačioje“, – pasakau vyro tėčiui. – Kol visi apžiūrės, pasivažinėsime čia. Gal traukiam prie Puntuko?“
Tačiau prie Puntuko ne ką geriau – pranėrus tarp keliu skubančių automobilių, atsiduriame duobėtame ir akmenuotame pėsčiųjų take link lakūnų portretais išvagoto akmens. Mano pakeleivis neramiai pasimuisto vežimėlyje – suprantu, jog dardanti kelionė per akmenis yra prastas sumanymas. Apsisukame atgal.
Vėliau su lajų taką išbandžiusia kompanija patraukiame į poilsiavietę prie Rubikių ežero – ten matėme ne tik naujai įkurtas vietas piknikams ir ugniakurams, bet ir įrengtas stovėjimo vietas neįgaliųjų automobiliams, tualetus. Svarstėme, kad greičiausiai bus įrengtas ir takelis šlaitu neįgaliesiems, kuriuo jie galėtų nusigauti iki ežero. Tačiau atvykus paaiškėjo, kad čia atvykę neįgalieji geriausiu atveju ežeru gali grožėtis iš tolo – iš kitapus kelio esančios automobilių stovėjimo aikštelės.
Nusprendėme, kad būtų neteisinga daliai kompanijos laukti aikštelėje, kol kiti nusimaudys ir pastovyklaus, todėl sutarėme į poilsiavietę nusigauti visi. Betonuoti takeliai valtims nutempti pasirodė per siauri, slidūs ir statūs, todėl beliko kabarotis į pievelę ežero link vedančiais mediniais laiptais. Keturiese pūškuodami laiptais be turėklų šiaip ne taip nukėlėme, o grįždami atgal ir užkėlėme vežimėlį ir jame sėdintį keleivį.
Ar įrengti takelį neįgaliesiems ežero link nepakako lėšų? Ar apie tai tiesiog nebuvo pagalvota? O gal numota ranka?
Dauguma į vežimėlį ilgesniam laikui sėdusių žmonių turbūt laikui bėgant susitaiko, kad gyvenimas tampa pilkesnis. Ne tik dėl to, kad jie nebegali spardyti kamuolio, bėgioti, šokinėti ar šokti – bet ir dėl to, kad tiesiog negali patekti ten, kur anksčiau lankydavosi. Iššūkiu tampa kelionė į miesto centrą prie Kalėdų eglutės, į prekybos centrą ar kino teatrą. Neseniai į kiną susiruošęs Edmundas su žmona filmo taip ir neišvydo – neveikė viename prekybos centre į antrą aukštą, kuriame įsikūrusios kino salės, veikiantis liftas.
Ne taip seniai su giminaičiais vykome į Anykščius – džiaugėmės, kad lajų takas pritaikytas neįgaliesiems, šeimoms su mažais vaikais.
Aukšti šaligatvių borteliai, statūs laiptai, neveikiantys liftai – kasdienybė, su kuria susiduria savo tvirtovę (o kartais ir savanorišką kalėjimą) – namus – palikę neįgalieji. Laimei, jei šalia yra pulkas žmonių, kurie pasiryžę pagelbėti ir vežimėlį panešėti ten, kur reikia. O jei pakeliui namo paslaugių žmonių nepasitaikys?
Vežimėlyje sėdinčius žmones man norisi vadinti ratuotais riteriais. Kodėl? Manau, kad šį titulą jiems suteikia kasdienė kova su iššūkiais, kova su stačiais šaligatviais, laiptais, slidžiomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Ne ką mažiau kilnaus vardo nusipelno jų ginklanešiai – namiškiai, slaugės ir slaugytojai, kurie kasdien susidoroja su didžiuliu fiziniu ir emociniu krūviu.
Laimei, miestų ir miestelių veidai tampa vis svetingesni ratuotiems riteriams. Norisi tikėti, kad ir atokesniuose šalies kampeliuose kelionė vežimėliu ilgainiui taps nerūpestinga ir kasdieniška, o iškilusios problemos bus išspręstos greitai.
Kad pasivažinėjimas gryname ore ar kelionė į mėgstamą kavinę vežimėliu praeitų sklandžiai, galime prisidėti kiekvienas: patarimu kavinės vadovui, laišku valdininkui ar idėja mokyklos direktoriui – juk nežinia, ar vieną dieną ratuotais riteriais netapsime ir patys.
