Vaidas M.:
„Baigiau universitetą beveik prieš 2 metus ir bandau įsitvirtinti darbo rinkoje. Turiu draugę, planuojame vestuves, todėl nelabai džiaugiuosi visa šita situacija. Ne kiek kariuomene, kiek geopolitine situacija. Na, bent spėsim susituokt, tą patį mėnesį ir reiks išvykti į kariuomenę, tai bent neprarasim sumokėtų pinigų.
Viskas bus gerai, einam toliau.
Mano manymu, galbūt nereiktų šaukti tų, kurie baigę universitetus, galėtų būti šaukimo tvarka kaip anksčiau. Bet pakvietė tai pakvietė. Nesiruošiu bėgt ar slapstytis. Baugina ir neramina tik medicininė patikra. Niekad nemėgau daktarų. Tikiuosi praeisiu patikrą sėkmingai. Ir geriau atitarnausiu tuos 9 mėnesius, nei kad sužinosiu kokią nors blogą diagnozę, kuri iki šiol man nekenkė ir nedavė žinoti.
Visą laiką sportuoju, todėl krūvio nebijau. Nors šeimos ir draugų pasiilgsiu. Bet, kiek žinau, turėsim kažkokių atostogų. Viskas bus gerai, einam toliau.“
Martynas P.:
„Taigi, gavau numeriuką ir aš. Visų pirma, reikėtų paminėti kai ką svarbaus – tie, kas nesugeba priimti informacijos, daug rėkia (rašo įpsaudę SHIFT‘ą arba, jau labiau pažengę – įsijungia CAPS LOCK) ir yra linkę vartoti tokias frazes kaip „laido riteriai“, „bobos“, „myžalai“, „nevirai“ ir t.t. – mums ne pakeliui.
Visada sakiau – „reikės – eisiu“. Ir tikrai, eisiu atsiradus būtinybei, pažadu. Užtat dabar, dėl tinginystės ir menko domėjimosi taisyklėmis, per klaidą buvau įtrauktas į šauktinių sąrašus. Viskas tik dėl to, kad kažkam nepranešiau, jog mokausi. Jeigu kalbant nuoširdžiai – net nebuvau pagalvojęs, kad kažkam tai gali būti įdomu.
Jeigų kam smalsu, ką jaučia 1076-tas šauktinis, pasakysiu. Jaučiu šiokią tokią įtampa. Aš dvejoju, kad per dešimt dienų, per kurias būsiu Lietuvoje savo trumpoms atostogoms, spėsiu susitvarkyt ir praeiti visus tuos biurokratinius procesus. Jeigu nespėsiu – prarandu skrydį į JAV ir pavedu savo darbdavį neatvykdamas nustatytu laiku. Daugiau kaip ir nieko, bet manau to pakanka jausti lengvą susirūpinimą.
Taip pat šiek tiek nusivyliau, kad teks be reikalo gaišti laiką įrodinėjant kitiems, kad aš visgi mokaus. Kalbu apie nepatogumus važinėjant po miestą su dokumentais, ieškant reikalingo kabineto, stovėjimą eilėse ir taip toliau. Nežinau, ar yra tokių, kurie gali tai pakęst.
Aš nebijau kariuomenės, tiesiog dabar turiu kitų tikslų. Tikiuosi, niekas neįsižeis ir neužpyks. Tiesiog jūs negalite nesutikti, kad yra pakankamai jaunų žmonių ir be manęs, kuriems gyvenime išsikeltų tikslų pritrūksta. Ir, beje, nieko čia blogo. Jei man stigtų motyvacijos, noro, veiklos – aš tikrai nesupykčiau atitarnauti savo Tėvynei vienu primityviausiu būdu (tokia tiesa, aišku ir čia nieko blogo).
Todėl prašau, ne pirmą kartą, supraskit ir neteiskit – mano tikslas pateisina priemones. Net jei tos priemonės tokios nepilietiškos, kaip kad kariuomenės išvengimas. Užtat tikslas – kilnus. Viskas vardan tos Lietuvos.
Neplanuoju bastytis užsienyje visą gyvenimą – kažkada visvien grįšiu, o kai grįšiu, būsiu pamatęs daugiau pasaulio nei statistinis lietuvis. Tikriausiai per daug neklysčiau, jei pasakyčiau, kad tuo metu manasis žinių bagažas taip pat turėtų būti didesnis nei statistinio lietuvio. Tiems, kas vis dar neįsikerta apie ką aš, šiek tiek pasufleruosiu – ilgalaikėje perspektyvoje kuris yra naudingesnis Lietuvai ekonomine ir kultūrine prasme?
Net neabejoju, kad grižęs, vedamas vyriško susižavėjimo karine technika ir vis dažniau pastebimo patrioto savyje, aš tapsiu savanoriu. Manau, kad tokių kaip aš ateityje atsiras ne vienas, tiesiog dauguma dar nėra girdėję apie esamas galimybes ir tokias sąjungas kaip „Šauliai“. Remiuosi asmenine patirtimi.
Todėl prašau, ne pirmą kartą, supraskit ir neteiskit – mano tikslas pateisina priemones. Net jei tos priemonės tokios nepilietiškos, kaip kad kariuomenės išvengimas. Užtat tikslas – kilnus. Viskas vardan tos Lietuvos“.
Neprisistatęs skaitytojas:
„Visą gyvenima siekiau būti geriausiu. Nuo pat 8 klasės gerai mokiausi, daug mokiausi, kad tik galėčiau įstoti į universitetą ir ateity nereikėtų vergauti už minimalų atlyginimą. Tai tęsėsi iki 12 klasės. Mokslus pabaigiau gerai, mažiausias valstybinio egzamino balas buvo 92% iš istorijos.
Nebėgau kaip kiti į užsienį, likau Lietuvoje studijuoti, nes labai norėjau pabaigti būtent Vilniaus universitetą, įstojau į ekonomiką. Studijų metais daug mokiausi, atlikau 14 mėnesių neapmokamą praktiką. Baigiau studijas su pagyrimu.
Na ką – vėl nepridėjau į kelnes ir nemoviau nei į Anglijos braškynus, nei į Norvergijos silkynus. Taip sunkiai sekėsi rasti darbą, nes aš žmogus ne kvailas ir už minimalų nesutikau dirbti. Šiuo metu gaunu 750 eurų į rankas. Darbą radau po metai laiko po studijų.
Jeigu mane bandys imti į kariuomene, padarysiu viską, kad ten nepakliūčiau. Už Lietuvą savo galvos tikrai neguldysiu.
Niekas man gyvenime niekada nepadėjo, aš visko siekiau pats. Likau dirbti Lietuvoje ir mokėti Lietuvai mokesčius, o ne kitiems, ir aš ne patriotas??? O dabar kaip kokį durnių mane nori išbraukti iš darbo rinkos (savaime aišku, grįžti atgal po tarnybos – be šansų), iš galvos išmušt mano mokslus ir dar galiausiai sugadinti mano sveikatą.
Žinote ką. Jeigu mane bandys imti į kariuomene, padarysiu viską, kad ten nepakliūčiau. Už Lietuvą savo galvos tikrai neguldysiu.“
Vytautas iš Kauno:
„Šiuo metu studijuoju Nyderlanduose, esu naujai iškeptas paskutinio kurso studentas tarptautinio verslo ir vadybos srityje. Neslėpsiu, mano studijos kiek užsitęsė, nes kurį laiką negalėjau rasti tinkamos įmonės, kurioje galėčiau atlikti baigiamąją praktiką ir apie kurią galėčiau parašyti baigiamąjį darbą, kuris reprezentuotų mano visų metų indėlį.
Tačiau viskas pasikeitė daug žadančia linkme. Maždaug prieš mėnesį gavau pasiūlymą atlikti praktiką puikiai žinomoje tarptautinėje bendrovėje. Tiesa, mano džiaugsmas neilgai truko. Šiandien mano svajonės buvo palaidotos. Gavau džiaugsmingą numeriuką šauktinių sąraše. Pagal universiteto taisykles, akademinių atostogų imti negaliu. Vienintelė išeitis – nutraukti studijas.
Galima pagalvoti, kad išvykau ir niekas nieko nebežino apie mane gimtinėje, tačiau tai netiesa. Kasmet grįžtu susitvarkyti dokumentų, informuoti apie savo padėtį. Tad ar galima daryti prielaidą, kad mano gimtinei tiesiog nusispjauti, kiek aš praradau gavęs šaukimą. O praradau nei daug, nei mažai: 5 metus mokslo ir apie 10 000 eurų vien už mokslą. Pragyvenimo net neskaičiuoju. Jei atvirai, bijau skaičiuoti.
O kur tie jauni perspektyvūs vaikinai, vos baigę mokyklą?
Peržvelgiau visą sąrašą. Užkliuvo gimimo datos – dauguma jau baigę studijas vyriokai, veikiausiai su darbais ir gal net šeimomis. O kur tie jauni perspektyvūs vaikinai, vos baigę mokyklą? Ne, jų niekas nekviečia. Juk taip būtų nelinksma. Kam kviesti jaunus, kai daug linksmiau sugriauti kažkam gyvenimus. Taip... Tradicinis lietuvių ypatumas.“
Raimondas iš Vilniaus:
„Šiuo metu turiu darbą, dirbu sparčiai besivystančioje statybų bendrovėje ir net negalvojau, kad galiu tapti vienu iš šauktinių. Tiesą sakant, tuo net nesidomėjau.
Prisipažinsiu, žinia mane iš pradžių šokiravo – juo labiau kad apie tai perskaičiau ne pats, o pranešė man žmona. Be to, pamenu savo tėčio pasakojimą, kaip jis tris dienas su bičiuliais slapstėsi nuo sovietų karinio komisariato darbuotojų, kad tik nepatektų į armiją. Tad kariuomenė visuomet man kėlė ne pačius geriausius įspūdžius, įsivaizdavau tai kaip kliuvinį asmeniniams planams, darbui, tobulėjimui.
Tačiau įvykiai Ukrainoje, žinoma, viską pakeitė. Supratau, kad ir mums gali tekti imti ginklą į rankas, o juk apie tai daugelis mūsų neturi jokio supratimo. Bet tai tebuvo tik teorinis įsivaizdavimas. Kuris šį rytą virto realia žinia. Man gali tekti praleisti devynis mėnesius karinėse pratybose.
Ir galiu pasakyti, kad po pirmojo šoko visgi ėmiau galvoti, kad tai nieko blogo. Devyni mėnesiai praeis greitai. Darbas? Jis niekur nedings. Įmonės vadovai jau dabar pasakė, kad jeigu ir teks eiti į kariuomenę, mano vietą išsaugos. Kiek labiau nerimauja šeima, ir tai savaime suprantama, tačiau pareiga yra pareiga. Patiko kažkur skaityta mintis, kad jeigu nebūsi pasiryžęs ginti tėvynės, tai neginsi, kai ateis laikas, ir šeimos.
Todėl siūlau visiems baigti dejuoti apie sugriautus gyvenimus, o pagalvoti, ką per tuos devynis mėnesius galite gauti. Ir duoti. Manau, laukia visai įdomus iššūkis.
Jau gyvename ne tokioje šalyje, kurioje nuo kariuomenės slapstėsi mano tėtis. Todėl siūlau visiems baigti dejuoti apie sugriautus gyvenimus, o pagalvoti, ką per tuos devynis mėnesius galite gauti. Ir duoti. Manau, laukia visai įdomus iššūkis.“
Deimantas:
„Šiandien rytą sužinojau, kad esu pašauktas būti karo prievolininku, ir tai mane daugiau nei nuliūdino.
Manau, ne kiekvienas jaunuolis yra kilęs iš turtingos šeimos ir ne kiekvienas nori nuo pirmų pilnametystės metų tempti ant savęs paskolų naštą. Baigiau mokyklą ne itin gerais pažymiais, bet baigiau, įstojau, supratau, kad negaliu kol kas sau leisti mokėti už mokslą tokių pinigų, mečiau mokslus. Vystau savo verslą, sunkiai, bet vystau, be jokių investicijų sukuosi kaip sugebu, neprašydamas kitų pagalbos. Pagaliau po dvejų metų atsirado šiokios tokios perspektyvos, šiokie tokie finansai, kuriuos galiu atsidėti mokslams. Kodėl aš, nenorėdamas švaistyti savo gyvenimo, turiu dabar keisti savo gyvenimo planus, siekius ir tikslus dėl sugalvotos ir per porą mėnesių įgyvendintos idėjos grąžinti karinę prievolę?
Kodėl aš, nenorėdamas švaistyti savo gyvenimo, turiu dabar keisti savo gyvenimo planus, siekius ir tikslus dėl sugalvotos ir per porą mėnesių įgyvendintos idėjos grąžinti karinę prievolę?
Kur teisybė? Kodėl nebuvo klausta kitų nuomonės? Kodėl už mus nusprendžia kiti mūsų gyvenimą?“
Kitas neprisistatęs skaitytojas rašė:
„Visą gyvenimą siekiau būti geriausiu. Nuo pat 8 klasės daug mokiausi, kad tik galėčiau įstot į universitetą ir ateity nereiktų vergaut už minimalų atlyginimą. Tai tęsėsi iki 12 klasės.
Mokslus pabaigiau gerai, mažiausias valstybinio egzamino balas buvo 92 proc. iš istorijos. Nebėgau kaip kiti į užsienį, likau Lietuvoje studijuoti, nes labai norėjau pabaigti būtent Vilniaus universitetą, taip įstojau į ekonomiką. Studijų metais daug mokiausi, atlikau 14 mėnesių nemokamą praktiką.
Baigiau studijas su pagyrimu. Vėl nepridėjau į kelnes ir nemoviau nei į Anglijos braškynus, nei į Norvegijos silkynus. Taip sunkiai sekėsi rasti darbą, nes aš žmogus ne kvailas ir už minimalų nesutikau dirbti.
Šiuo metu gaunu 750 eurų į rankas. Darbą radau praėjus metams po studijų. Niekas man gyvenime niekada nepadėjo, aš visko siekiau pats. Likau dirbti Lietuvoje ir mokėti Lietuvai mokesčius, o ne kitiems, ir aš ne patriotas?
O dabar mane nori išbraukt iš darbo rinkos (savaime aišku, grįžt atgal po tarnybos – be šansų), iš galvos išmušt mano mokslus ir dar galiausiai sugadinti mano sveikatą. Žinote ką. Jeigu mane bandys imti į kariuomenę, padarysiu viską, kad ten nepakliūčiau. Už Lietuvą savo galvos tikrai neguldysiu.“
