Ažiotažą sukėlė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kai užsiminė, kad, „labai preliminariais vertinimais, geologinės struktūros Pietryčių Lietuvoje yra panašios į tas, kokios yra Lenkijoje – tęsiasi tas pats ruožas“. Specialistai patikslina: skalūnų dujų telkiniai turėtų glūdėti vakarinėje Lietuvos dalyje.
Skalūnų dujos sukėlė tikrą perversmą JAV, kur ištobulinusi jų gavybos technologiją šalis pernai 10 proc. savo poreikių patenkino būtent šiomis dujomis. Bendru išgautų dujų kiekiu šalis aplenkė gamtinių dujų milžinę Rusiją. Kadangi galingiausia pasaulio ekonomika beveik patenkino savo poreikius iš vidinių resursų, dėl atsiradusio tradicinių dujų pertekliaus žymiai sumažėjo jų kaina kitose rinkose.
Neseniai prabilta, kad milžiniški skalūnų dujų klodai gali būti Lenkijoje. Nors tai tik ateities perspektyvos, ekspertai ir apžvalgininkai būtent su šia žinia sieja sušvelnėjusią Rusijos laikyseną Lenkijos atžvilgiu. Premjeras Andrius Kubilius pasakojo apie skalūnų dujas kalbėjęsis su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: „Iš pokalbio dvasios supratau, kad šita situacija stebima su gana dideliu rūpesčiu.“
Pasaulyje pasigirdo nuomonių, kad skalūnų dujos apskritai pakeis geopolitinę padėtį, mat tradicinių dujų tiekėjai praras savo nevaržomą įtaką. A.Sekmoko užuomina apie skalūnų dujas Lietuvoje įkvėpė optimistinius energetinės nepriklausomybės stiprinimo scenarijus.
Gali būti išgaunamos po 10–15 metų
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius sako dėl naujovių energetikoje esąs nusiteikęs realistiškai: „Kad skalūnų dujas reikia tirti ir, jeigu tik galima, bandyti vartoti, klausimų man nekyla. Bet iš to daryti didelę politiką, kad, sakysim, lenkai taps antru „Gazprom“ ar Lietuva išspręs energetines problemas, nevertėtų.“
Teoriniais duomenimis, Lietuvoje yra 4 tūkst. km.m ploto uolienų, kuriose galėtų būti skalūnų dujų. Vieno kvadratinio kilometro plote turėtų glūdėti apie 39 mln. kub.m dujų. Tačiau dabartinės technologijomis geriausiu atveju galima išgauti tik dešimtadalį jų.Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje skalūninių dujų ištekliai specialiai tiriami niekada nebuvo – dabar turima informacija gauta darant kompleksinius geologinius tyrimus. Tikimasi tikslesnių duomenų gauti iš naujai rengiamos valstybinių geologinių tyrimų programos ir bendro 17 Europos valstybių ir JAV projekto, kuriuo ketinama per 3 metus sudaryti Europos skalūnų duomenų bazę, pabandyti įvertinti išteklių potencialą, technologines išgavimo galimybes.
Teoriniais duomenimis, Lietuvoje yra 4 tūkst. km.m ploto uolienų, kuriose galėtų būti skalūnų dujų. Vieno kvadratinio kilometro plote turėtų glūdėti apie 39 mln. kub.m dujų. Tačiau dabartinės technologijomis geriausiu atveju galima išgauti tik dešimtadalį jų. Lietuva per metus šiuo metu suvartoja apie 3 mlrd. kub.m gamtinių dujų.
„Ūkiškai kalbant, skalūnų dujos Lietuvos ekonomikai ir dujų sektoriui turėtų tiek pat įtakos, kiek lietuviška nafta turi Lietuvos naftos sektoriui: mes 20 metų ją išgauname, yra darbo vietos, mokami mokesčiai. Šiaip ar taip, tai yra tam tikras verslas, patirtis, geologiniai duomenys“, – dėstė J.Mockevičius.
Lenkijoje dujos iš skalūnų taip pat dar neišgaunamos, įvairios bendrovės tėra įgijusios teisę žvalgyti šias dujas 11–oje plotų, šiemet tikimasi pradėti gręžti pirmąjį bandomąjį gręžinį. J.Mockevičius prognozavo, kad vartoti lietuviškas skalūnines dujas realu jau po dešimtmečio, 20 metų būtų „superpesimistinis variantas“. Labai daug kas priklausys nuo rezultatų Lenkijoje: jei tyrimai pateisins lūkesčius, daugiau dėmesio naujam energijos šaltiniui bus galima tikėtis ir Lietuvoje.
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko Jono Gylio, realu, jog mūsų šalyje skalūnų dujos bus naudojamos po 15 metų. Jo nuomone, „mūsų tempais mažai tikėtina, kad per tiek laiko atsiras atominė elektrinė“, todėl skalūnų dujos būtų alternatyva rusiškoms gamtinėms dujoms“.
Ekologinės problemos
Apie skalūnų dujas pasaulis žinojo jau seniai – idėjų jas naudoti girdėjosi prieš 30 metų, tačiau iki dabartinių laikų išgauti jas buvo ekonomiškai nenaudinga.
Pagrindinis skalūnų dujų skirtumas nuo įprastų gamtinių dujų tas, kad pastarųjų telkiniai yra susikaupę koncentruotai, palyginti nedidelėje teritorijoje – savotiškoje gamtos suformuotoje saugykloje, o vieną telkinį galima eksploatuoti 30–40 metų. Tuo tarpu skalūninės dujos paplitusios didžiulėje teritorijoje. Pavyzdžiui, jų telkiniu galima vadinti apie 1/15 Lietuvos teritorijos. Norint jas surinkti, reikia įrengti sudėtingą gavybos infrastruktūrą ir kone kasmet gręžti gręžinius vis naujose vietose.
Prognozuojama, kad naujai konkurencijai priešinsis tradicinių dujų rinkos žaidėjai, pavyzdžiui, „Nord Stream“ dujotiekio tiesėjai. Gali būti, jog jie akcentuos aplinkosaugos problemas. Pasak J.Mockevičiaus, JAV išgaunant skalūnų dujas jau kilo grėsmė, kad bus užterštas geriamasis vanduo, kurį naudoja 10 mln. gyventojų. Kai kur dujos veržiasi į žemės paviršių ir jų kvapas tapo ne mažesniu priešu nei daliai lietuvių – kiaulių fermos, jau nekalbant apie sprogimų pavojų.
Praverstų derantis
Anot J.Gylio, dujos iš skalūnų pasaulyje gana rimtai vertinamos kaip alternatyva tradicinėms dujoms, nors tarp kitų alternatyvių energetikos šaltinių minimi smiltainių dujų klodai Pietų ir Centrinėje Amerikoje, milžiniški nuosėdinių uolienų konglomeratų kiekiai vandenynų dugne. Tačiau kol kas esą pakankamai gausūs ir pigūs dabartiniai gamtinių dujų šaltiniai, be to, „gali pradėti žaisti tam tikri interesai“. „Panašiai kaip su nafta. Kol jos yra, ir yra tų, kurie nori parduodami ir tarpininkaudami iš to uždirbti, tol... “ – šypsojosi specialistas.
O kol kas, pasak J.Mockevičiaus, Lietuva gali girtis kita išteklių rūšimi – vandeniu.Politologas, informacinių karų specialistas Nerijus Maliukevičius, vertindamas tai, ką Lietuva išloštų iš žinios, jog jos gelmėse gali būti alternatyvių energetikos šaltinių, teigė, jog vien „potencialumo turėjimas“ suteikia tam tikrą svorį. Net neišgavusi nė lašo dujų, tačiau turinti tvirtus įrodymus, kad gali jų išgauti, Lietuva galėtų derėtis dėl kur kas palankesnių dujų tiekimo sąlygų su „Gazprom“. Tačiau prieš tai esą reikia atlikti rimtą darbą analizuojant, kokios realios Lietuvos galimybės.
„Bandymas įsitraukti į šitą diskusiją yra sveikintinas, nes tai, regis, turi didelį svorį Lenkijos ir Rusijos santykiams. Tai yra svarbu santykiams su Rusija, bet reikia atlikti namų darbus, nes mūsų šnekėjimą vertina ir lenkai, ir Europos Sąjungos partneriai, ir konkurentai“, – politikų kalbas apie skalūnines dujas komentavo politologas.
O kol kas, pasak J.Mockevičiaus, Lietuva gali girtis kita išteklių rūšimi – vandeniu. „Jungtinės Tautos XXI a. vadina vandens amžiumi, o ne naftos ar dujų. Prognozuojama, kad visos geopolitinės problemos ir konfliktai kils dėl geriamojo vandens. Lietuva galėtų tapti Kuveitu ir bokštus statyti Vilniuje“, – piešė šviesią ateitį geologas, mat šiandien šalyje žinoma telkinių, iš kurių per parą galima išgauti apie 2 mln. kub.m geriamojo vandens, o gyventojai suvartoja tik penktadalį šio kiekio. Likusią gamtos dovaną būtų galima pelningai eksportuoti.
