Interviu, kurio teko laukti keletą metų
Pasikalbėti su skinais iš dūšios man norėjosi jau gana seniai. Suprasti ir išklausyti jų, o ne teisėsaugos institucijų turimą nuomonę.
Tai nebuvo taip paprasta. Tokios kultūros ir judėjimai žmones iš pašalies sunkiai įsileidžia. Juolab žurnalistus. Norint užsitarnauti uždarų bendruomenių pasitikėjimą užtrunka ne vienerius metus. Aš nebuvau išimtis.
Norėdamas gauti interviu turėjau laukti keletą metų. Nebandydamas įtikti, pasirodyti, pateisinti ar patikti. Man tiesiog buvo įdomu šios (kaip ir kitų uždarų grupių) pasaulėžiūra ir kas daro įtaką jų gyvenimui ir elgesiui.
Prisipažinsiu, ši tema man tikrai sukėlė daug galvos skausmo. O pats priėjimas prie skinhedų bendruomenės turbūt buvo mažiausias iš jų.
Įteisinta cenzūra žiniasklaidoje
Lietuvoje ir pasaulyje einama įteisintos žiniasklaidos cenzūros link. Tiksliau – ji jau egzistuoja. Jau dabar nebeįmanoma rašyti apie daug dalykų, esančių ir gyvuojančių šalia mūsų. Rašyti galima, bet rizikuojama gauti baudą arba įsivelti į teisminius ginčus.
Kaime vykstantis kiaulių skerdimas negali būti rodomas, nes nuotraukose esantis kraujas ir žiaurus elgesys su gyvūnais gali traumuoti nepilnamečius. Iki šiol vykstančio naminės degtinės virimo proceso užfiksavimas ir paviešinimas gali būti pripažintas kaip alkoholio skatinimas.
Šiuo atveju, – interviu su dažnai už įstatymų ribų esančiu judėjimu gali būti traktuojamas kaip neapykantos ir tautinės nesantaikos kurstymas. Gal taip ir nutiks. Kaip ten bebūtų, mano manymu, žiniasklaida turi kalbėti ir parodyti visas šalia mūsų esančias socialines grupes, o žmonės turi teisę žinoti apie šalia jų vykstančius procesus.
Kas yra skinhedai?
Vienas iš nedaugelio žmonių, nagrinėjusių Lietuvos skinų bendruomenės ypatumus, yra Tadas Kavolis, parašęs disertaciją šia tema.
T. Kavolis savo darbo pradžioje iškart pažymi, kad „subkultūrinės grupės yra ypač uždaros ir sunkiai prieinamos tyrėjams“.
Savo darbe jis rašo, kad skinhedai yra XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje susiformavusi subkultūra. Jai pagrindus sukūrė darbininkų klasės jaunimas, kuris pasiūlė savitą stilių, išlikusį iki šiol.
Šio stiliaus pagrindiniai atributai: trumpai kirpta arba skusta galva, sunkūs kerziniai batai, užlenkti džinsai, petnešos. Skinhedų subkultūra išsiskiria pabrėžtinai vyriškumą demonstruojančiomis vertybėmis, pomėgiu gatvės kovoms.
Skinhedai skirstomi į kelias skirtingas grupes. Kai kurios šios grupės tarpusavyje ne tik konkuruoja, bet ir kovoja. Yra išskiriamos tokios skinų atšakos kaip, „oi! skinai“, red, sharp, rash, white-power, hooligans ir kt. skinhedų judėjimo kryptys.
Lietuvos skinai savęs nepriskiria konkrečiai krypčiai, nors dalis jų nešioja užrašus hooligan, white-power ir kt.
Skinhedams Lietuvoje – ketvirtis amžiaus
Pasak Valstybės saugumo departamento viešųjų ryšių atstovės Aurelijos Katkuvienės, neformalus dešiniųjų skinhedų judėjimas Lietuvoje susiformavo apie 1994 m. pagal kitose Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse veikusių tokio pobūdžio subkultūrų pavyzdį.
Jis vienija dešiniojo ekstremizmo ideologijų šalininkus, turinčius panašią pasaulėžiūrą, polinkį smurtauti. Nuo judėjimo susikūrimo jam priskiriami asmenys Lietuvoje vykdė neapykantą kurstančius nusikaltimus: smurto išpuoliai prieš etninių ir rasinių bendruomenių atstovus, vandalizmo aktai prieš žydų paveldo objektus ir pan.
Nauji ekstremistinių pažiūrų asmenys prie judėjimo prisijungia apsilankę pogrindiniuose kraštutinių dešiniųjų idėjas propaguojančių muzikos grupių koncertuose, kituose renginiuose ar subkultūrų atstovų pamėgtuose baruose. Radikalizavimosi procesą palengvina ir pastaraisiais metais vykstanti socialinių tinklų plėtra.
Eitynės judėjimą išpopuliarino ir užgniaužė
Skinhedų judėjimas Lietuvoje bene labiausiai tapo žinomas po 2008 metais įvykusių eitynių. Keli šimtai jaunuolių, palaikančių skinhedų judėjimo ideologiją, pražygiavo sostinės Gedimino prospektu skanduodami šūkius „Lietuva lietuviams“ ir kt.
Po eitynių teisėsauga ir saugumo tarnybos buvo kritikuojami už tai, kad nesugebėjo užkirsti joms kelio ir greičiausiai apie jas nieko net nežinojo.
Po šio įvykio smarkiai išaugo susidomėjimas skinhedų ideologija. Prie judėjimo prisidėjo dešimtys sekėjų. Tačiau tuo pat metu teisėsaugos tarnybos pradėjo „spausti“ grupuotės narius. Policijos ir Valstybės saugumo departamento taktika pasiteisino. Netrukus skinhedų judėjimo branduolys buvo išsklaidytas ir kuriam laikui nurimo.
Valstybei grėsmės nekelia, bet ir nepadeda
Pastaraisiais metais bene vienas garsiausiai nuskambėjusių ir nacionalistiniams skinhedų išpuoliams priskiriamų yra ekvadoriečio Fabiano Sanchezo užpuolimas. Prieš dešimtmetį užpulta Lietuvoje gyvenusi juodaodė Berneen. Teismas nusikaltimą pripažino kaip kurstantį rasinę neapykantą.
Valstybės saugumo departamento atstovės A.Katkuvienės teigimu, „Dešiniųjų skinhedų judėjimui priskiriami asmenys nekelia realios grėsmės valstybės konstitucinei santvarkai, tačiau jų rengiami išpuoliai sukelia neigiamų pasekmių: tokie nusikaltimai mažina tautinių ir religinių mažumų atstovų saugumo jausmą ir pasitikėjimą valstybe.
Taip pat ekstremistų išpuoliai yra išnaudojami Rusijos propagandinės žiniasklaidos, savo informacinėse kampanijose kuriančios Lietuvos, kaip dešiniojo ekstremizmo ideologijos remiančios valstybės, įvaizdį.“
Policija: judėjimas aktyvesnės veiklos nevykdo, bet pasitarnauja propagandai
Pasak Kriminalinės policijos biuro viršininko Rolando Kiškio, šiuo metu realių grėsmių iš skinhedų pusės nėra. Ekstremistines ideologijas propaguojančios organizacijos ir judėjimai Lietuvoje yra susilpnėję, jų idėjų visuomenė nepalaiko. Judėjimai aktyvesnės veiklos nevykdo. Jie nekelia grėsmės valstybės konstitucinei santvarkai.
Tačiau, Rusijos žiniasklaidos priemonės Lietuvos kraštutinių dešiniųjų organizuojamus nedidelius renginius mėgina pristatyti kaip tokių ideologijų populiarumo Lietuvoje įrodymą.
Tai atspindi Rusijos taikomus dvejopus standartus, vertinant Europos ekstremistinių politinių judėjimų veiklą. Rusijos politikai nepritariantys dešinieji radikalai paprastai vaizduojami kaip keliantys grėsmę fašistai.
Tuo pat metu Kremlius plėtoja ryšius su Rusiją palaikančiomis Europos kraštutinėmis politinėmis jėgomis. Jos sulaukia Maskvos politinės ir informacinės paramos.
Kitoje ciklo dalyje šeštadienį pateiksime pirmąją interviu dalį su vienu iš aktyvių Lietuvos skinų judėjimo narių. Savo tapatybės jis nesutiko viešinti nenorėdamas sulaukti dar daugiau dėmesio iš teisėsaugos struktūrų ir tuo pačiu iš savo aplinkos žmonių. Joje bus pasakojama apie skinų judėjimo Lietuvoje veiklą iki šių dienų, naujų narių atranką ir kodėl krepšinio komandos „Rytas“ ultros dėl savo tautybės nepritapo prie skinhedų judėjimo.
