Metai. Tiek užtruko darbai, sako G.Piekuras, šaltose dirbtuvėse žiūrėdamas į savo kūrinį. J.Basanavičius čia jau stovi toks, koks iškeliaus į aikštę Vilniaus Senamiestyje, tik šiek tiek pakeis spalvą, kadangi beliko paskutinis etapas – patinavimas, po kurio skulptūra patamsės.
Veikė susidomėjimas
„Be abejo, sudėtingas, – paklaustas, ar tai buvęs sunkus darbas, sakė G.Piekuras. – Skulptūra didelė, reikalavimai aukšti. Kas yra labai sudėtinga, tai viso aplinkinio pasaulio susidomėjimas. Kartais būdavau tokiame vakuume visiškai suspaustas. O kartais būdavo, kad ir pamiršdavau apie jį, nes kitokių reikaliukų buvo. Man tai buvo labai įdomu, nes daug čia reikalų yra – ir skulptūra, ir drabužiai, ir psichologiniai dalykai, portretiniai. Geras egzaminas man.“
Vertinti skulptūrą galės kiekvienas pats asmeniškai, ją pamatęs jau aikštėje. Tačiau žiūrint iš arti negali neatkreipti dėmesio, kad bronzinis drabužis krenta taip, lyg tai būtų tiesiog medžiaginis apsiaustas, o nuo sagos link kišenėlės nueinanti grandinėlė žadina smalsumą – ar ten yra laikrodis? Skulptorius šypsosi, bet kišenės forma leidžia spėti, kad ten kažkas pūpso.
„Vizija šiek tiek keitėsi darymo eigoje, nežinau, ar tai vadinti kūryba, ar tiesiog darbu. Gal ne fundamentaliai, bet šiek tiek keitėsi, tas momentas yra. Be to neapsieinama, negali kitaip. Idėja tokia ir buvo, kad tai turi būti portretinė, figūrinė skulptūra. O visa kita buvo sprendimai. Skaičiavome, kad čia turbūt devintas variantas – nuo mažo, to pirmojo, iki 1,5 m paskutinio“, – kūrybinį procesą prisiminė G.Piekuras.
Pirmoji idėja – net nepanaši
Pati pirminė idėja, kurią turėjo G.Piekuras, visiškai skyrėsi nuo to, ką matome dabar. Skulptorius sako ją turėjęs dar iki konkurso, kai tik gandai sklandė, kad paminklas bus.
„Įkvėpimo pagautas vieną iš tų popiečių sukonstravau. Paskui Gediminas Sakalis (Gediminas Antanas Sakalis, aikštės sutvarkymo, kur stovės paminklas, idėjos autorius – red. past.) pamatęs manęs paklausė, ar aš noriu realizuoti J.Basanavičių, ar noriu skandalo“, – juokėsi skulptorius.
„Ne tiek skandalo, kiek ar nori būti spaudoje dėl tokio plastinio sprendimo, ar nori išlošti konkursą, – papildė G.Sakalis ir prisiminė tą idėją: – Įsivaizduokite – paimama daug daug kupiūrų į vieną saują ir paleidžiama šiek tiek į viršų, jos pradeda plastiškai kristi į apačią, truputį vėjukas atsiranda ir tam tikrame laike jos sustingsta. Būtent tokia plastinė figūrėlė ir buvo.“
J.Basanavičius buvo labai atpažįstamas, bet neturėjo absoliučiai jokių realistinių detalių. Įspūdis buvo, – sakė G.Piekuras.
„J.Basanavičius buvo labai atpažįstamas, bet neturėjo absoliučiai jokių realistinių detalių. Įspūdis buvo, bet... Gal ir reikėjo tokio, bet tada susiduri su ta problema, kur kūrybinis darbas ir kur užsakomasis. Šiuo atveju aš pasirinkau šitą variantą, tai mano sprendimas buvo tiesiog toks ir dėl to labai nesigailiu. Visai nesigailiu ir yra gal įdomiau, svarbiau, daugiau įdėjau į tokį sprendimą savo žinių, kūrybinių jėgų, dūšios, laiko ir energijos. O tie kūrybiniai dalykai, emocionalūs, tie pliūpsniai kaip vulkano yra įdomūs, jie visada žiūrovus labai traukia, bet aš tą pasilikau sau ateičiai, personalinėms parodoms, kai gali rodyti savo kūrybos atradimus“, – apie sklandžiusią pirminę idėją kalbėjo G.Piekuras.
Aikštėje J.Basanavičius bus 2,7 m aukščio, stovės ant pjedestalo, tad bendras paminklo aukštis sieks apie 3,1 m. Tad užlipti ir paspausti tautos patriarchui ranką, apkabinti koją ar įsikibti į lazdelę tikrai nebūsią sunku. Ir autorius tam neprieštaraus – kaip tik sako, džiaugsis: „Tai yra labai natūralus dalykas, nėra čia kažkokia šventenybė, tikrai laisvai.“
Bus pasiekiamas praeiviams
Nuolat važinėti į Senamiestį, kad įsivaizduotų paminklą aikštėje, nereikėję – ten G.Piekuras sako lankęsis tik tada, kai reikėdavę su architektais tartis dėl pačios aikštės sutvarkymo.
„Proceso metu daug kas keitėsi, pats postamentas keitėsi – jis pamažėjo“, – sakė G.A.Sakalis, kuris kartu su kolega architektu Algirdu Rasimavičiumi yra aikštės priešais Nacionalinę filharmoniją idėjos autoriai.
„Palyginti su pirmuoju eskizu mes tą postamentą priplojome, jis pasidarė mažesnis, platesnis, kad arčiau žmonių būtų“, – kolegai antrino G.Piekuras.
Postamento pirmoji dalis sieks apie 30 centimetrų aukščio, antroji, pjedestalas, ant kurio ir stovės J.Basanavičius, – apie 40 cm. Postamentas jau yra aikštėje.
„Viskas padaryta – pjedestalas, buvusių senų namų kontūrų, buvusių kiemų parodymas. Aikštė beveik paruošta, liko pora niuansų, šviestuvai, dar šis tas. Granitas truputį vėlavo, todėl dar likę darbų, bet bazė jau paruošta, pagrindas paruoštas, tai didelių problemų nebus iškloti medžiagą“, – iki lapkričio 23-osios galutinai sutvarkyti aikštę pažadėjo G.A.Sakalis.
Į Vilnių J.Basanavičius keliaus kitą savaitę – tikslaus laiko kol kas kūrėjai neatskleidžia. Bet tikina atsargiai paguldysią skulptūrą ir nuvešią, o aikštėje kranu užkels ant postamento. Sveria bronzinė skulptūra daugiau nei pusę tonos.
Nustebęs, bet ir nenuliūdęs
Manau, miestiečiams turėtų patikti būtent toks J.Basanavičius – ryžtingas, tvirtas, – sakė R.Šimašius.
„Čia labai aišku, kad paminklas statytas ne prieš 100 metų, o dabar, nors remiasi į tradicinę skulptūrą. Manau, miestiečiams turėtų patikti būtent toks J.Basanavičius – ryžtingas, tvirtas. Labai smagu, kad jis ne į padebesius iškeltas, bet ant didelio, nors garbingo postamento, kad bus galima ir ranką pačiupinėti vaikams ir ne tik vaikams, gal ir ryšį pajusti su žmogumi, kuris davė labai daug mūsų valstybei“, – apžiūrėjęs skulptūrą kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
„Aš ieškojau sprendimo ir toks, koks yra dabar, jis kristalizavosi iš to, kad nesinorėjo, jog atsirastų panašus atvaizdas kur nors nuotraukoje. Dėl to teko daug ieškoti medžiagos, nuotraukų, skaitinėti šį bei tą apie jį, tam, kad sukurtume tokį sprendimą, kai J.Basanavičius antrąsyk grįžta į Vilnių ir stabteli pasižvalgyti, pabendrauti, padiskutuoti. Šiek tiek nustebęs yra, bet ir nenuliūdęs“, – apie tai, ko žinią siunčia šia savo skulptūra, sakė G.Piekuras.
O kodėl bronza? Anot G.Piekuro, tai labai įdomių savybių turinti medžiaga: „Bronza yra tai patrankoms, tai menams. Vienąsyk tam perlydo, kitąsyk tą padaro. Tokia medžiaga, kuri savyje turi labai didelį krūvį.“
Skulptūra kainavo apie 100 tūkst. eurų, visos aikštės sutvarkymas – pusę milijono eurų.
