Mormonų bažnyčia buvo įkurta 1830 metais. Ją įkūrė Josephas Smithas. Ši bažnyčia susikūrė JAV, Jutos valstijoje. Bažnyčia turi 16 milijonų narių visame pasaulyje. Misionieriai tarnauja 160 valstybių. Ir visame pasaulyje yra daugiau nei 60 tūkst. žmonių, kurie tarnauja misijose. Šiuo metu Lietuvoje tarnauja 17 misionierių iš pačių įvairiausių pasaulio šalių.
Vilniuje mormonų maldos namai įsikūrę Ateities gatvėje, netoli prekybos centro „Mandarinas“.
15min apie savo tikėjimą sutiko papasakoti du buvę misionieriai – interneto tinklalapių dizaineris Mindaugas Kucinas ir amerikietis mokslininkas Brockas Mays, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute besidarbuojantis pagal „Fulbright“ kultūros mainų programą.
Ribojamas net bendravimas su šeima ir artimaisiais. Skambinti ar susirašinėti misionieriai gali kartą per savaitę.
Pasak Mindaugo, Lietuvoje mormonų bažnyčiai šiuo metu priklauso apie 900 narių, tačiau bendruomenė auga lėtai. Brockas paminėjo, kad nemažai bažnyčios narių emigravo į Angliją bei Airiją.
Skirtingi reikalavimai vyrams ir moterims
Pasak pašnekovų, mormonų misionierių rengimo centrai įsikūrę įvairiose šalyse. Štai Brockas sako pats mokęsis centre Provo mieste, Jutos valstijoje.
Įdomus aspektas, kad pageidaujantiems tapti misionieriais vyrams ir moterims taikomos skirtingos taisyklės. Vaikinai misijose tarnauti gali nuo 18 metų. O merginos, seniau galėjusios misionierėmis tapti tik nuo 21-erių, dabar tai gali daryti nuo 19 metų.
Prieš misiją privaloma pasitikrinti sveikatą.
Misionieriai gali lankytis istorinėse vietose, muziejuose, meno galerijose, tačiau jiems draudžiama žiūrėti televiziją, eiti į kiną ar naudotis internetu.
Dar viena griežta taisyklė – draudimas misijos metu bendrauti su žiniasklaida. Be to, privalu laikytis griežtos rutinos. Ši išdėstyta misionierių „vadovėlyje“ – „Missionary Handbook“.
Leidinyje nurodoma ne tik, kaip elgtis, bet ir kaip atrodyti. Misionieriams privalomas konservatyvus aprangos stilius. Dažniausiai misionieriai vilki baltus marškinius su kaklaraiščiu.
Be to, kiekvienas misionierius privalo nešioti juodos spalvos vardo kortelę, kurioje būna užrašytas misionieriaus statusas „elder“ (liet. vyresnysis) arba „sister“ (liet. sesuo) ir pavardė. Po ja būna pilnas bažnyčios pavadinimas.
Nori pažiūrėti filmą? Klausk vadovo
Misionieriams būna paskirtas misijos prezidentas, kuriam jie turi griežtai paklusti.
Ribojamas net bendravimas su šeima ir artimaisiais. Skambinti ar susirašinėti misionieriai gali kartą per savaitę.
Misionieriai gali lankytis istorinėse vietose, muziejuose, meno galerijose, tačiau jiems draudžiama žiūrėti televiziją, eiti į kiną ar naudotis internetu kitiems poreikiams nei komunikacijai su šeima.
Misionieriai negali klausyti šiuolaikinės muzikos – tik klasikinės, bažnytinės ir ramios, esą nuteikiančios dvasingai.
Bet kokio vaizdinio turinio žiūrėjimui būtina gauti misijos prezidento sutikimą. Dažniausiai misionieriai žiūri bažnytinius ir istorinius filmus.
Bažnyčios nariams draudžiama vartoti alkoholį, gerti kavą ir arbatžolių arbatą. Žinoma, draudžiama ir rūkyti.
Su šiuo „draugu“ misionierius niekada negali išsiskirti. Nebent eitų į vonią.
Kad taisykles pažeisti būtų sunkiau, kiekvienas misionierius turi kompanioną – kitą misionierių, kuris, pasak pagalbinio leidinio, turėtų padėti išvengti pavojaus, netikrų kaltinimų ir vilionių.
Su šiuo „draugu“ misionierius niekada negali išsiskirti. Nebent eitų į vonią.
Ir tokios misijos trunka nuo 18 iki 24 mėnesių.
Misionieriai negauna atlyginimo. Atvirkščiai – išlaidas savo misijoms padengia iš savo kišenės. Ir negana to, visų išlaidų ataskaitas privalo pateikti misijos prezidentui.
Mindaugas pasakojo, kad bažnyčios narys pats negali pasirinkti misijos vietos. Tai sprendžia bažnyčios vadovybė.
Kaip tapo misionieriais?
O kaip misionieriais tapo Mindaugas ir Brockas? Mindaugas pasakoja augęs krikščionių šeimoje – jo tėtis kilęs iš evangelikų liuteronų šeimos, o mama katalikė. Būtent ji vieną dieną 1993 m. dieną mielai įsileido į šeimos namus mormonų misionierius.
„Jie pasibeldė į mūsų šeimos namų duris. Aš nebūčiau tikriausiai jų įsileidęs“, – sakė Mindaugas ir pridūrė, kad siūlomą religinę knygą visgi būtų paėmęs ir perskaitęs.
Tačiau misionieriai jau buvo namuose. Jie pasakojo, kad „Mormono knygos“ metraščiai liudija, jog apie Jėzų Kristų žinojo ir kitos tautos, ne tik žydai. Žinoti norėjosi vis daugiau ir jis tapo bažnyčios nariu.
Brocko tėvai – bažnyčios nariai, todėl jis natūraliai neturėjo didelio pasirinkimo. Žinoma, jis galėjo pasirinkti ir kitą tikėjimą, tačiau esą greitai suprato, kad bažnyčia labai padeda gyvenime.
Brockas pasakojo, kad jis jau tarnavo keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šiauliuose buvo ilgiausiai – apie metus.
„Daugiausia, ką darėme, tai padėjome nariams bažnyčioje“, – sakė jis.
Mindaugas pasakojo, kad jam teko tarnauti Rusijoje – Maskvoje, Voroneže ir Nižnyj Novgorode.
Jo pagrindinė veikla būdavo bendravimas su žmonėmis – evangelijos mokymas. Dalyvavo ir tarnystės užsiėmimuose. Vieną iš misijos projektų Mindaugas vykdė kartu su baptistų bažnyčia. Teko aptarnauti žmones labdaros valgykloje.
Mindaugas užsiminė, kad ne visur misionieriams leidžiama skleisti tikėjimo tiesas. Pavyzdžiui, Baltarusijoje įstatymas tai draudžia. Tokiu atveju bažnyčios misionieriai užsiima tik labdaringa veikla.
Tikybą integravo į anglų kalbos mokymą
Nors misionierių „vadovėlis“ nurodo, kad jie turi stengtis išmokti vietinių kalbą, Mindaugas ir Brockas užsiminė, kad patys tarnaudami 1–2 kartus per savaitę vesdavo anglų kalbos pamokas
Paklaustas, ar daug jaunų žmonių ateidavo į pamokas, Brockas tai patvirtino ir pridūrė, kad ateidavo ir vyresni žmonės.
Jie pasibeldė į mūsų šeimos namų duris. Aš nebūčiau tikriausiai jų įsileidęs.
„Jie eidavo į pamokas dešimt metų. Man buvo gan įdomu, kad tiek laiko jie vaikščiodavo į pamokas“, – sakė Brockas.
Po anglų kalbos pamokų visada būdavo trumpa dvasinė diskusija. Buvo ir trumpa pamoka apie „Mormono knygą“, maldas ir tikėjimą.
„Paprastos religinės temos“, – dėstė jis.
Anot Brocko, kai kurie anglų kalbos mokiniai prisijungė prie bažnyčios. Arba tiesiog tapo misionierių draugais.
Sektos įvaizdžio kratosi
Dėl itin griežtų taisyklių Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia neretai prilyginama sektai. Tačiau Mindaugas tvirtina, kad tai – mitas.
Pasak jo, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad bet kuri maža religinė bendruomenė yra sekta.
Tačiau užsienyje – Brazilijoje, JAV – anot Mindaugo, mormonų bažnyčia turi milijonus narių ir vargu, ar gali būti laikoma maža.
Taip pat Mindaugas neigia mitą esą bažnyčios nariai – ne krikščionys.
Jo teigimu, žmonės taip galvoja, nes bažnyčios narius įprasta vadinti mormonais.
„Mus vadinant „mormonais“ visada kitiems kyla klausimas: kuo jie tiki?“ – kalbėjo jis.
Buvęs misionierius tikina, kad naudojant pilną pavadinimą ir bažnyčią vadinant Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia tampa daug aiškiau, kad kalbama apie šventuosius, kurie yra kaip Kristaus mokiniai. Ir kurie gyvena šiais laikais – pastarosiomis dienomis.
„Mes garbiname Jėzų Kristų ir mes turime sakramentą, kurį priimame. Mes meldžiamės Jam. Ir, kaip visose krikščioniškose bažnyčiose, Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo ašis“, – sakė jis.
Mindaugo teigimu, pasaulyje įprasta, kad mormonai bendradarbiauja su kitų religijų atstovais, tačiau Lietuvoje tai esą sudėtinga, nes pačių mormonų labai nedaug.
„Mes esame dar per maži Lietuvoje, kad katalikų bažnyčia mus pastebėtų ir kažką galėtume bendrai nuveikti“, – dėstė Mindaugas.
Visgi jis sakė, kad religinės priešpriešos nėra. Katalikų bažnyčia taikiai sugyvena su visais.
„Tarp bažnyčios narių giminaičių yra katalikų, tad reikia išmokti suprasti vieni kitus“, – apibendrino jis.
Kaltinami poligamijos propagavimu
Mindaugas pasakojo, kad dar vienas klaidingas mitas apie jo tikėjimą išnyra prabilus poligamijos tema.
„ׅJeigu Jutoje nuteisiamas kažkoks žmogus dėl poligamijos, tai būna pavadinamas mormonu“, – apgailestavo jis.
Mindaugas aiškino, kad bažnyčios narių nereikėtų painioti su nuteistaisiais dėl poligamijos – mormonais fundamentalistais. Šie žmonės – nuo Pastarųjų dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios atsiskyrę buvę nariai, kurie nesutinka su bažnyčios nuostata poligamiją drausti.
„Mormonai fundamentalistai yra nesusiję su bažnyčia. Jeigu bažnyčios narys taip elgtųsi, būtų pašalintas iš bažnyčios. Poligamija – griežtai draudžiama“, – pasakojo buvęs misionierius.
Mindaugo teigimu, poligamiją mormonai propagavo iki XIX a. pabaigos. Tačiau dabar ši santykių praktika bažnyčioje uždrausta. Ne visiems bažnyčios nariams tai patiko, todėl jie atsiskyrė į kitą tikėjimo atšaką.
2006 metais Solt Leik Sityje buvo surengtas propoligamiškų aktyvistų protestas. Tame proteste dalyvavo su mormonais fundamentalistais siejamų sektų, praktikuojančių poligamiją, tėvų vaikai.
