Antanas Taškus su žmona Ina į Linkuvą gyventi persikėlė 1969-ųjų liepą su dviem mažais vaikais. Sūnui buvo trys mėnesiai, dukrai – pusantrų metukų.
Tuo metu Pakruojo rajono lygumose įsikūrusiame nedideliame mieste, Škapliernos atlaidais garsėjančioje bažnyčioje, neliko kam groti vargonais, todėl keltis į Linkuvą buvo pasiūlyta Antanui.
Su Antanu ir Ina susitinkame iš pačio ryto. Lyg ir sutarėme kalbėti apie Linkuvos vienuolių istoriją, bet paties Antano gyvenimas pasirodė daug įdomesnis.
Tėtį ištrėmė
Kai Antanui buvo kiek daugiau nei dveji, jo tėtis, tuo metu šaulys, sovietų buvo ištremtas į Norilską, amžinojo įžalo žemę. Ten jis praleido daugiau kaip dešimtmetį.
Nuo sovietų slapstytis teko ir mamai. Ji, įsiterpdama į pokalbį, papildo Ina, basomis bėgo per sniegą ir „per tris dienas pasimirė“.
Tada Antanui buvo aštuoneri, su seserimi likę našlaičiais vaikai gyveno tik su močiute.
„Palikau be tėvo ir motinos, su baba, motinos motina, augau ir mokiausi groti pas vargonininkus Jankauską ir Valentą“, – pasakoja vyras.
O pradėjo jis groti vargonais ne dėl to, kad pats taip sumanė, tiesiog taip susiklostė aplinkybės: „Šalia mūsų namo gyveno vargonininkas, aš pažiūrėdavau jo vaikus, o jis mane mokydavo groti.“
Pradėjęs rimčiau groti nuo keturiolikos, vėliau Antanas įsidarbino ūkinių prekių parduotuvėje, norėjo stoti į Kelmės prekybos mokyklą, bet ši, dėl ryšių su bažnyčia, nepriėmė.
„Tada jau nusprendžiau vargoninkauti“, – sako jis.
Įsimylėjo choristę
Vargonininko darbą Antanas pradėjo dar neturėdamas 18 metų, susikrovė lagaminą ir iš Akmenės persikėlė į Kyburių kaimą Pasvalio rajone.
Ten, pasakoja jis, kunigai bandė išvaduoti nuo ėmimo į kariuomenę, bet jos išvengti nepavyko. Tris metus teko tarnauti Kijeve.
Ji ėjo į chorą, aš jaunas atvažiavau, taip ir susipažinome, o po ketverių metų atvažiavome į Linkuvą su vaikais.
Grįžęs iš kariuomenės vargoninkauti Antanas buvo pasiųstas į Miežiškius, miestelį Panevėžio rajone. Čia gyvavo bažnyčios choras, kurį lankė choristė Ina, dabartinė Antano žmona.
„Ji ėjo į chorą, aš jaunas atvažiavau, taip ir susipažinome, o po ketverių metų atvažiavome į Linkuvą su vaikais“, – šypteli jis.
Ina Miežiškiuose gyveno su šeima. Tremtis šeimos nepalietė, bet kurį laiką namuose buvo slepiama žydų šeima, pasakoja Ina.
„Kaimynai labai netoli gyveno, vis klausdavo, ko tu, Grigoniene (Inos mama), vis eini į klojimą, ką tu ten neši. Tai vieną sykį naktį paprašė tėtės išvesti, truputį pavežė. Sakė žydai, jei išliksim, atsilyginsim“, – prisimena ji.
Išnykusios tradicijos
Pirmiausia į Linkuvą atsikėlusi šeima gyveno bute, vėliau gavo žemės sklypą, pasistatė namą. Antanas vargoninkavo, Ina – giedojo chore ir dirbo valgykloje.
Grafikas buvo intensyvus, ypač sekmadieniais, kai per dieną vykdavo ketverios mišios po pusantros valandos. Jei paprašydavo, Antanas mielai grodavo ir vestuvėse, esant reikalui – giedoti eidavo į laidotuves.
„Laidotuvėms žmonės paprašydavo, atverdavo mums alaus, vaišių, kad pagiedotume su choru. Tai mes pagiedam, paskui – pasivaišinam.
Visą laiką buvo tokia tradicija tarybiniais laikais, bačkomis alaus, maisto. Bet dabar jau panaikino tą tradiciją. Anksčiau laidotuvės vykdavo namuose, alų patys darydavo ir visi norėjo su choru“, – jau išnykusias tradicijas prisimena Antanas.
O ir į bažnyčią susirinkdavo gausiau žmonių.
Jį, sako Antanas, visi pažinojo, tik dažniau ne vardu šaukdavo, o „popu“. Ir dabar geriau žino kaip tiesiog vargonininką.
Iš viso, su pertraukomis, jis grojo 40 metų, iš Linkuvos kelis metus važiuodavo į Pamūšę, kitus aplinkinius kaimus ir miestelius, o paskutinius septynerius metus savo karjerą baigė ir vėl Linkuvos bažnyčioje.
„Dabar aš jau nebegirdžiu, atėjo jaunesnis klebonas, kitokie reikalavimai, aš atsisakiau. <...> Senų choristų jau beveik nė vieno nebėra“, – sako Antanas ir priduria, kad bažnyčioje negrojo jau daugiau kaip dvejus metus.
Slapta profesija
Tačiau vargoninkavimas, pasirodo, buvo ne vienintelis Antano užsiėmimas. Jis lyg tarp kitko užsiminė, kad atvažiavęs nusipirko mašiną ir ėmė vežiojo kunigus, kad šie galėtų netrukdomi aptarti įvairiausius reikalus.
Tai buvo aštuntasis dešimtmetis, kai nemažai kunigų užsiėmė neginkluota rezistencija.
O Linkuva sovietmečiu, sako Antanas, buvo neeilinių kunigų kraštas.
Jam atvažiavus, klebonavo kanauninkas Jurgis Danys, į Linkuvą sugrįžęs po septynerių metų tremties už sovietams neįtikusią veiklą.
Jį Antanui tekdavo vežioti pas vyskupą Julijoną Steponavičių, kuris taip pat buvo ištremtas, tik į Žagarę, pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.
„Būdavo tokių atvejų, aš visada dalyvaudavau pietuose, Steponavičius atvažiuodavo iš Žagarės, mes pavalgome pietus ir sako prelatas – pavežk vyskupą, bet nesako kur.
O vyskupas irgi apsidraudęs, nes tremtyje Žagarėje būdavo sekamas, įsėda į mano mašiną ir sako – važiuojam link Biržų, ten nuvažiuojam, tada – važiuojam į Pandelį. Išleidžiu, grįžtu“, – istorijomis iš tuometinės kasdienybės dalijasi Antanas.
Daugelis kunigų tuo metu buvo sekami, namuose būdavo įrengti pasiklausymo aparatai, tad mieliau šie kalbėdavosi tiesiog parke, prisimena jis.
Norėjo užverbuoti
„Manimi pasitikėjo“, – su džiugesiu balse taria linkuviškis. Bet ši veikla Antanui ir pačiam kainavo. Jis ne kartą buvo kviečiamas saugumo pasiaiškinti, kur vežiojęs kunigus.
„Saugumas pakviečia į Pakruojo rajono centrą, sako turėti su savimi pasą. Ateina inspektoriai, užveda į antrą aukštą, vienas sėdi iš Radviliškio, kitas vietinis saugumietis.
Ir pradeda: kaip gyveni? Kaip vaikus išlaikai? Pradeda trinti, kur važiuoji, ką veži, kur veži kunigus? O tas kitas – meluoji, meluoji, meluoji“, – pasakoja Antanas.
Buvo baisu. Bet ką padarysi, reikia aukotis.
O jis sako visada žinojęs, ką sakyti – „važiuojam į atlaidus melstis“.
Antanas mano, kad jį norėjo užverbuoti, mat siūlė visokiausių dalykų: važiuoti mokytis, pigių medžiagų namui statyti ir kitko.
Tačiau nepasidavus provokacijoms, Antanas sulaukė nemalonės. Buvo apkaltintas nesustojęs policijai, saugumiečiai grasino atimti automobilį ir vairavimo teises.
„O kai namą statėm ir pamatus liejom, saugumietis atvažiavo ir klausė, iš kur pinigų gavom, neleist statyti norėjo, bet jau buvom pradėję“, – papildo Ina.
Ji mano, kad vaikai už tokią tėtės veiklą ir prastesnius pažymius gaudavo. Kol šie buvo maži, juos mokykloje skriausdavo, priduria ji.
„Buvo baisu, – sako Antanas. – Bet ką padarysi, reikia aukotis.“
Paklaustas, ar ir pats turėjo pogrindinės informacijos, tik šypteli. Net ir šiandien visko išpasakoti negalima, sako jis ir palieka klausimą neatsakytą.
Ir vėl suskamba vargonai
Antanas sako, kad nebeliūdi, jog nebegroja bažnyčioje vargonais. Dabar reikia laiko rūpintis sveikata, tvarkyti aplinką nemažame sklype. Be to, laisvą laiką jis išnaudoja skaitymui, domisi politika, Lietuvos ir užsienio įvykiais.
„Žinau viską, – nusijuokia jis. – Domiuosi sportu, muzikos paklausau. Viskuo, Ukraina domiuosi, Lietuva, politikus maždaug visus žinau, kuom jie kvėpuoja.“
Bet muzika irgi visada šalia. Antanas mus nusiveda į mažą pastatėlį, kuriame stovi pianinas, kabo daug šventų paveikslų, ant stalų guli natų sąsiuviniai, įvairiausi lapai.
Prisėda prie pianino ir pradeda giedoti. Jam kukliai pritaria tarpduryje stovinti Ina.
Trejus metus negrojęs pačioje bažnyčioje Antanas vykti iš pradžių ten nenori, bet kalbinamas sutinka. Po kelių minučių automobiliu pasiekiame Linkuvos bažnyčią. Atstumai čia nedideli.
Įėjus Antanas pagarbiai priklaupia ir veda mus siaurais, besisukančiais laiptais į antrą aukštą, kur įrengti didingi vargonai.
„Anksčiau vargonų dumples mindavo su kojomis, – parodo senas dumples ir kaip špitolninkai jas mindavo. – Aš tuo metu ir atvažiavau. Ar atlaidai, ar kas, registrus garsiau paleidi, tai tie – čiut išmina dumples.
Dabar yra balaniniai, tokie seni, jiems virš 200 metų. Kas atvažiuodavo paremontuoti, sakė, kad tokie yra dar ir Žemaičių Kalvarijoje. O Lietuvoje iš viso tik dveji.“
O tuomet, Antanui užgiedojus „Kyrie eleison“, bažnyčia prisipildo garso.
Čia, atrodo, jis jaučiasi kaip namuose. Vėliau paklaustas, ar smagu vėl groti bažnyčioje, atsako kukliai, tik tiek – kad nesijaudo. Bet šypsena išduoda, kad bent trumpam sugrįžti miela širdžiai.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
