„Jauna ir jau pensininkė“, – šypsosi V.Jankienė, daugiau nei 17 metų paskyrusi karo medicinos tarnybai.
Prieš išeidama į ankstyvą pensiją du vaikus viena auginusi moteris svarstė, ką daryti toliau. Iš pradžių domėjosi galimybe grįžti dirbti į Šiaulių respublikinę ligoninę, kur kadaise žengė pirmuosius profesinius žingsnius.
Skaičiuojant darbo valandas, ligoninėje dirbti būtų reikėję labai daug, o iš pinigų, kuriuos uždirbčiau, tik egzistuotume.
„Tačiau aplinkybės tam buvo nepalankios: vaikai augo, mūsų poreikiai didėjo, be to, susirgo tėvukas. Skaičiuojant darbo valandas, ligoninėje dirbti būtų reikėję labai daug, o iš pinigų, kuriuos uždirbčiau, tik egzistuotume. Niekaip negalėjau sau to leisti“, – prisimena V.Jankienė.
Tarp Lietuvos ir Norvegijos
Svarstydama darbo pasiūlymus užsienyje, V.Jankienė pasirinko Norvegiją. Nutarė bendradarbiauti su slaugytojas iš Lietuvos į Skandinaviją siuntusia bendrove „Orange Group Baltic“, siūliusia visą paslaugų paketą: išmoko kalbą, randa darbą, sudaro lankstų darbo grafiką, apmoka keliones namo.
„Darbo vieta, į kurią patekau, buvo fantastiška, bet darbdavys – siaubingas. Jo reputacija nuo pradžių buvo prasta, tačiau anuomet nebuvo iš ko rinktis. Dabar jau yra nuostabių firmų“, – pažymi V.Jankienė.
Dvejus metus ji gyveno pagal griežtą grafiką: tris savaites dirbo Norvegijoje, tris ilsėdavosi Lietuvoje.
Įmonei „Orange Group Baltic“ įsipareigojimų slaugytoja turėjo pusantrų metų. Bendradarbiavimą, jei taip galima pavadinti, nutraukė tą pačią dieną, kai tik baigėsi sutartis: „Susirasti darbą pačiam, mokant kalbą ir turint darbo praktikos, labai paprasta. Aš likau dirbti toje pačioje ligoninėje, tik reikalų turėjau su kita įmone.“
Nuo aktualijų neatsijungė
Sprendimo išvykti V.Jankienė niekada nesigailėjo: „Turėjau ir laiko šeimai, ir finansinių galimybių užtikrinti gerą gyvenimo kokybę vaikams.“
Nors duona svetur pasirodė skalsesnė, o darbo krūviai – adekvatūs, su Lietuva V.Jankienė nenutraukė nei asmeninių, nei profesinių ryšių.
Ji padeda administruoti šalies slaugytojus vienijančią paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Palaikyti kolegų atvyko ir į mitingą, ketvirtadienį vykusį prie Seimo.
„Vakar parskridau, pernakvojau pas draugę, kad šiandien atvykčiau į mitingą“, – pasakoja.
Kodėl jai, Norvegijoje dirbančiai ir gerai užsidirbančiai, vis dar rūpi kolegų vargai Lietuvoje?
„Jei nebūčiau susidūrusi su Lietuvos sveikatos sistema, nekiščiau trigrašio. Bet dėl tėvo sveikatos kelerius metus teko minti įvairių gydymo įstaigų slenksčius, todėl asmeniškai mačiau sveikatos apsaugos sistemos grimasas. Aš suprantu medikus, bet esu paciento pusėje. Medikų padėtis labai prasta, bet lygiai tokia pati ir pacientų, kurie šiame santykyje yra silpnesnioji pusė“, – įsitikinusi V.Jankienė.
Žmogus – niekam neįdomus?
Nuo gegužės 1-osios vidutinis gydytojų atlyginimas turėtų didėti 20 proc. Didinimas labiausiai nukreiptas į mažiausias pajamas gaunančius medikus: šeimos gydytojus ir slaugytojus. Jų atlyginimai atitinkamai turėtų didėti 300 ir 150 eurų.
Dabar slaugytojo alga nesiekia ir 500 eurų. V.Jankienė sako, kad Norvegijoje slaugytojai uždirba apie 6–8 kartus daugiau.
Tačiau, V.Jankienės įsitikinimu, pinigai – dar ne viskas. Ne mažiau svarbus ir požiūris į žmogų. „Ne tai, kad Lietuvoje jis blogas. Jo tiesiog nėra. Tiesiog niekam neįdomu. Tai nėra konkrečiai slaugytojų ar medikų problema. Tai įsismelkę visur“, – svarsto V.Jankienė.
Darbo krūviai – neprotingi
Slaugytojų darbo krūviai Lietuvoje, anot V.Jankienės, neracionalūs.
„Mano darbo diena Norvegijoje, jei rytinis ar vakarinis budėjimas, trunka 7,5 val., jei naktinė pamaina – beveik 10 valandų. Paros budėjimų nėra: sunku suvokti, kaip gali slaugytoja ar gydytojas dirbti 24 valandas. Dėl nuovargio nukenčia darbo kokybė, reakcija, dėmesio koncentracija. Be to, tiesiog fiziškai neįmanoma 24 val. išbūti ant kojų. Ne paslaptis, kad einama prigulti, pailsėti. Vadinasi, valstybė moka ne tik už darbą, bet ir už miegą“, – svarsto V.Jankienė.
Bremangerio slaugos namuose dirbanti slaugė lietuvė džiaugiasi, kad čia niekada netrūksta personalo.
„Galiu vertinti realią situaciją ir, jei matau, kad trūksta pajėgų, skambinu kolegoms, dirbantiems pagal lankstų darbo grafiką. Jie atvyksta, kai reikia. Lietuvoje skyriuje dirba tiek žmonių, kiek numatyta etatų, nepriklausomai nuo to, kiek pacientų guli. Suprantu, didelėse ligoninėse, kur nuolat daug pacientų, darbuotojų net trūksta. Tačiau rajono ligoninėse būna dienų, kai pusę skyriaus būna tuščias, o darbuotojų dirba kaip įprasta. Ši problema kyla dėl nelankstaus darbo kodekso“, – lygina V.Jankienė.
Šaltos, be empatijos
V.Jankienė sako, kad Lietuvoje stinga susikalbėjimo ne tik tarp medicinos darbuotojų ir pacientų, bet ir tarp kolegų.
„Reikia rasti daug sąlyčio taškų tiek medikams tarpusavyje, tiek su pacientais. Sistemos viduje vis dar veikiama pagal tam tikrą hierarchiją“, – įspūdžiais dalijasi V.Jankienė.
Be to, jos įsitikinimu, senosios kartos slaugytojams trūksta žinių apie slaugą: „Atsimenu, kad slaugos vadovėlis buvo mažytė žalia plona knygelė, kurioje realiai nebuvo nieko. Tėvui sergant, mane labiausiai skaudindavo tai, kad slaugytojoms svarbūs tik techniniai dalykai: suleisti vaistus, pažymėti kažką žurnale, atnešti tabletę. Tai – labai šaltas techninis bendravimas, kurio nelydi empatija“, – sako V.Jankienė.
Tai – labai šaltas techninis bendravimas, kurio nelydi empatija.
Ji pažymi, kad pacientas visada yra silpnesnė pusė, jam reikia pagalbos: „Jis gali būti ir piktas, ir nepatenkintas, galų gale, jis yra sergantis žmogus ir nesupranta, kas su juo vyksta. Dažniausiai jam net neaiškinama, kas, kaip ir kodėl daroma. Jei žmogui, tarkime, po insulto, sutrikęs mąstymas, su juo net nekalbama. Norvegijoje mes kalbame net su komos ištiktu pacientu. Įeini į palatą, pasisveikini, pasakai, koks šiandien oras, ką darysime, kaip prausime, paversime, aprengsime, valgydinsime. Pacientas čia – svarbiausias. O Lietuvoje viskas daroma keistoje tyloje“, – stebisi pašnekovė.
Saitai dar nenutraukti
V.Jankienė mato ir teigiamų pokyčių, ypač kalbant apie jaunimą: „Jauni žmonės turi visai kitą darbo etiką ir kultūrą.“
V.Jankienės 20-etė dukra Kauno kolegijoje studijuoja radiologiją. Ji labai norėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau nežino, ar čia pavyks įsitvirtinti.
„Ji pasakoja, kad studentų nuotaikos yra niūrios: dauguma nemato perspektyvos ir galvoja išvažiuoti. Jaunimas nesitenkina mažais pinigais, kai žino, kad gali uždirbti daugiau. Nieko tokio – tegul važiuoja, semiasi patirties ir bendravimo su žmonėmis kultūros. Tai išeitų tik į gera. Svarbiausia, kad Lietuvoje situacija gerėtų ir jauni žmonės norėtų čia grįžti“, – svarsto moteris.
Jos 22 metų sūnus Vilniaus kolegijoje studijavo statybų inžineriją, tačiau studijas sustabdė ir buvo išvykęs dirbti į Norvegiją. Tačiau grįžo.
Kitą dieną po medikų mitingo, kuriame kolegas palaikė ir V.Jankienė, vaikinas Rukloje davė kario savanorio priesaiką.
Lietuvos neišsižada ir pati V.Jankienė. Tik kol kas čia jaučiasi balta varva.
„Kolegė, irgi dirbusi Norvegijoje, dėl šeimyninių aplinkybių grįžta gyventi į Lietuvą ir pradės dirbti Mažeikių ligoninėje. Labai įdomu, kaip jai seksis. Jau dabar užsiminė, kad darosi liūdna: ir jai, ir kolektyvui bus sudėtinga“, – neslepia slaugytoja.
