Šlubuojanti sveikatos sistema: ilgos eilės pas gydytojus, kaimo gyventojų atskirtis

Kol sulauks konsultacijos, gali ir numirti

Biržų rajone, Kraštų kaime, gyvenanti Rasa (pavardė redakcijai žinoma) pasakoja dažnai į savo sveikatos problemas numojanti ranka, nes pasiekti gydytoją sudėtinga.

Gydytojas dirba už 7 kilometrų nuo Kraštų, Papily. „Su dviračiu nebenuvažiuoju, pėsčiomis irgi sunku nueiti. Reikia samdyti žmogų, jeigu nori nuvažiuoti. Duodu iki Papilio 5 eurus. Geri pas mus žmonės. Kai reikėjo skiepytis, į Biržus nuvežė. Galima sakyti, dėl to aš pas daktarus nevažinėju. Dauguma šitaip daro. Paskauda, paskauda, pakenčiu. Kai labai skauda, susileidžiu vaistus pati nuo skausmo ir viskas“, – sako pensinio amžiaus moteris.

Autobusas pro Papilį į Biržus važiuoja 2 kartus per mėnesį: pirmą mėnesio ketvirtadienį ir paskutinį. Parvažiuoti namo autobusu galimybės jau nebėra, nes grįždamas nuo Papilio į Biržus jis suka kitu keliu. Anksčiau, kai dar Rasa dirbo, 4 kartus per dieną važiuodavo.

Rasa prisimena, kad dar neseniai gretimam kaime, Skrebiškiuose, dirbo felčerė, buvo labai gerai. „Būdavo, nueini, suleidžia vaistus, lašinę pastato. Ir vaistų šiokių tokių nusipirkdavai“, – pasakoja moteris. Tiesa, jei labai reikia, atvažiuoja slaugytoja iš Papilio. Bet negi kviesi dėl nerimto reikalo. Kai vyras sirgo vėžiu, atvažiuodavo, kraują paimdavo, o vaistus moteris pati išmoko suleisti.

Pasak Rasos, sudėtinga ir užsirašyti pas gydytoją. Vietiniai greitai priima, o Biržuose pateksi tik po kokio mėnesio. Dar ilgiau reikia laukti konsultacijos Vilniuje. „Kai vyras susirgo vėžiu, būtų ir miręs per tą laiką, kol ateis konsultacijos laikas, bet pažįstama medikė pasistengė, kad priimtų per kelias savaites“, – prisimena moteris. Tiesa, jau ir tuomet medikai niekuo nebegalėjo padėti.

Kai vyras susirgo vėžiu, būtų ir miręs per tą laiką, kol ateis konsultacijos laikas, bet pažįstama medikė pasistengė, kad priimtų per kelias savaites.

Ištikus bėdai, kraštiškiai kviečia greitąją pagalbą. „Kai vyrui buvo labai blogai, atvažiavo. Man pasisekė. Būna, kad po kelias valandas reikia laukti. Biržuose yra tik 2 greitosios. Kai žmogų ištinka insultas, dažniausiai į Panevėžį veža. Pirma dar į Biržus nuveža. Išeina 90 kilometrų. Jei taip pasitaiko, kartais ir miršta žmogus, kol sulaukia“, – pasakoja Rasa.

Moters manymu, jei gydytojai būtų lengviau pasiekiami, žmonės labiau rūpintųsi savo sveikata. Štai dar viena situacija – kaimyną ištiko insultas. Buvo paskirta reabilitacija, bet neturėjo kaip nuvažiuoti. Tai apsiėjo be reabilitacijos. „Būtų mieste, būtų paprasčiau nuvažiuoti su autobusu į Likėnus, – svarsto Rasa, – kaimo žmogui šiuo metu labai sunku.“

Regionuose – didžiuliai skirtumai

Europos Komisijos 2021 m. atlikta sveikatos būklės Lietuvoje apžvalgoje nurodoma, kad užtikrinant veiksmingesnę visuomenės sveikatos priežiūrą, prevenciją ir gydymą, šalyje būtų galima išvengti daug pirmalaikių mirčių. Dėl išvengiamų priežasčių Lietuvos gyventojai miršta du kartus dažniau nei vidutinis europietis.

Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio teigimu, šiandien dalis gyventojų, apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu, miršta per anksti, ir viena iš to priežasčių yra ta, kad jiems galimai nebuvo laiku suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, t. y. neskirta pakankamai dėmesio ir laiko išsiaiškinti negalavimo priežastis ar nesuteikta visavertė informacija apie reikalingą gydymą.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos sudarytas išvengiamo mirtingumo ligų sąrašas ilgas. Jame – navikai, kraujotakos, kvėpavimo sistemos ligos. Kai kurių iš jų galima išvengti prevencijos priemonėmis (pvz. sumažinus rūkymą, pakeitus mitybą ir padidinus fizinį aktyvumą, vakcinuojantis), kitų – anksčiau aptikus ligą ir tinkamai ją gydant. Daugiau kaip pusę sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamų mirčių Lietuvoje lemia išeminės širdies ligos ir insultas, o dar 15 proc. tokių mirčių sudaro gaubtinės žarnos ir krūties vėžys. Pagal šiuos rodiklius Lietuva gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Greitosios pagalbos automobilis

Higienos institutas skelbia, kad 2020-aisiais nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 52,7 proc. visų mirusiųjų (9,8 proc. daugiau negu 2019 m.), nuo piktybinių navikų – 18,9 proc., dėl išorinių mirties priežasčių – 5,8 proc., nuo COVID-19 ligos – 5,2 proc. ir nuo virškinimo sistemos ligų – 5 proc. visų mirusiųjų.

Nuo 2016-ųjų metų tarp blogiausių nuolat atsiranda Šalčininkų, Švenčionių, Molėtų, Pagėgių savivaldybės. Mažiausiai išvengiamų mirčių skaičiuojama Neringos, Palangos miestų, Kauno rajono, taip pat Birštono savivaldybėse.

Mirtingumo, kurio galima išvengti, skaičiai ir pačioje Lietuvoje labai skiriasi. Pavyzdžiui, išvengiamų mirčių skaičius Palangos mieste 2020 metais buvo du kartus mažesnis nei Zarasų rajone, o sostinės regionas gerokai lenkė Vakarų regioną. Dideliu mirtingumu išsiskiria Utenos ir Tauragės apskritys. Nuo 2016-ųjų metų tarp blogiausių nuolat atsiranda Šalčininkų, Švenčionių, Molėtų, Pagėgių savivaldybės. Mažiausiai išvengiamų mirčių skaičiuojama Neringos, Palangos miestų, Kauno rajono, taip pat Birštono savivaldybėse.

Sveikatos apsaugos ministerija nekomentuoja, kas lemia tokius didelius išvengiamo mirtingumo skirtumus.

„Norint sužinoti, kodėl susidaro išvengiamo mirtingumo rodiklių skirtumai tarp savivaldybių, reikėtų daryti atskirą studiją apie įvairių veiksnių, tokių kaip socialinių, ekonominių, net gyventojų požiūrio į savo sveikatą, įtaką. Tokia studija nėra atlikta, – teigiama ministerijos atsakyme bendra.lt. – Kiekviena savivaldybė turėtų išsinagrinėti savo gyventojų išvengiamo mirtingumo rodiklius ir paieškoti priežasčių vietoje. Atsakymus padėtų rasti bendra asmens ir visuomenės sveikatos specialistų diskusija.“

Kaip pasiekti gydytoją, kai automobilio neturi, o autobusas nevažiuoja?

Vilhelmina Dubnikova gyvena Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje. Jos teigimu, didžiausia problema, trukdanti pasirūpinti sveikata, yra blogas transporto prieinamumas.

Dusetose yra poliklinika, dirba šeimos gydytojas, masažistas. Tačiau pati Vilhelmina registruota pas gydytoją Utenoje. Ji serga diabetu, kas 3 mėnesius reikia tikrinti kraują, konsultuotis su dietologu, kitais gydytojais. „Jei užeisiu pas šeimos gydytoją, jis vis tiek mane siųs. Jis neturiu jokių aparatų – nei peršviesti, nei nieko. Yra ir vaistinė, bet kalba, kad po poros mėnesių nebus, nėra kam dirbti. O Utenon nuvažiuoji, vis tiek pasidarai kažką per dieną“, – pasakoja V.Dubnikova.

Jos teigimu, daug dusetiškių registruojasi pas gydytojus Utenoje, nes į šį miestą patogiau nuvažiuoti autobusu. Į Zarasus visuomeninis transportas iš Dusetų kursuoja retai. Per mokslo metus dar važiuoja dažniau, o vasarą reisų sumažėja.

Be to, daug vyresnio amžiaus žmonių gyvena kaimuose. „Pavyzdžiui, Užtiltė yra už 2 kilometrų nuo Dusetų. Čia gyvena ir 90, ir 70 metų žmonių. Jiems ateiti į Dusetas išsirašyti ar nusipirkti vaistų labai sunku. Kaip žmogui reikia kasdien eiti į masažą ar lašinę susilašint, o paskui po tokių procedūrų dar namo pareiti. Jei savo transporto neturi, viskas. Tik taksi – sumoki 40 eurų ir važiuok“, – pasakoja Vilhelmina.

Pati Vilhelmina gyvena dar už Užtiltės. „Kaip man dabar, iki Užtiltės – kilometras, nuo Užtiltės – 2 kilometrai, iki stoties kilometras. Kaip čia privaikščiosi“, – moteris sako, kad ją visur nuveža vyras. Jos teigimu, Zarasų rajono gyventojai džiaugėsi, kai veikė „Socialinis taksi“ – veždavo už pusę kainos, tačiau šiemet šios paslaugos neliko. Dabar dažniausiai žmonės prašo kaimynų, kad nuvežtų, moka brangiai už kelionę.

„Kalbėjom su seniūnu ir rašėm prašymą Zarasų savivaldybei, autobusų parkui, kad būtų autobusas iš Užtiltės. Mokyklinis autobusas nuo 9 iki 14.30 yra laisvas, norėjom, kad kursuotų – žmogui į polikliniką, į stotį, į neįgaliųjų draugiją atvažiuoti. Laukiam, žiūrim, ar bus kokios galimybės, ar nebus“, – pasakoja Vilhelmina.

Užtiltėje gyvenančiai Laimutei Baltrukėnienei atėjo metas protezuoti dantis. Didžiausias galvos skausmas – kaip nuvažiuoti į Uteną. Kartais, savo darbo metu, pas gydytojus nuveža ją lankanti socialinė darbuotoja, bet ji ne visada gali – tai suserga, tai užsiėmusi. Tenka samdyti kaimynus. Laimutė sako, kad pas gydytojus lankosi retai, ir tyrimus vis atideda. „Svarbiausia, kad pagrindiniai vaistai yra, o juos ir telefonu išrašo, paskui socialinė darbuotoja paima iš vaistinės“, – atvirauja moteris. Ji taip pat apgailestauja, kad neliko „Socialinio taksi“. Net ir jos negalią turinčiam vyrui šiuo transportu buvo patogu nuvažiuoti, kur reikia.

A.Primost/15min nuotr./Gydymo įstaigos

Kai kurių paslaugų tenka laukti iki dvejų metų

Ilgos eilės pas gydytojus – didžiausia sveikatos apsaugos sistemos problema. Taip mano daugiau nei pusė 2018 metais Valstybės kontrolės atliktos apklausos dalyvių.

Blogiausiai gyventojai įvertino gydytojų specialistų II lygio konsultacinių paslaugų prieinamumą. Daugiau nei pusė (54 proc.) gyventojų 2018 metais patenkinamai arba blogai vertino ir galimybę norimu laiku patekti pas šeimos gydytoją. Situacija dar labiau pablogėjo pandemijos laikotarpiu – padaugėjo gyventojų, kuriems gydytojų specialistų paslaugų teko laukti ilgiau nei 20 darbo dienų.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 m. kreipimąsi dėl sveikatos priežiūros paslaugų dėl ilgų eilių (sunkumų gauti taloną, nukreipimą) atidėjo kas penktas (20 proc.) šalies gyventojas (2014 m. tokių gyventojų dalis buvo apie 11 proc.)

Spręsdami paslaugų prieinamumo problemą 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis (pusė iš jų tai daro dėl didelių eilių), 19 proc. – gydosi patys.

Valstybinių ligonių kasų (VLK) eilių stebėsenos duomenimis, tik 15 proc. specializuotų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų rūšių gyventojams suteikiama greičiau nei per 31 kalendorinę dieną. Ilgiausiai gyventojams tenka laukti gydytojo genetiko, hematologo, kardiologo, endokrinologo paslaugų.

Spręsdami paslaugų prieinamumo problemą 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis (pusė iš jų tai daro dėl didelių eilių), 19 proc. – gydosi patys. Kiti, siekdami gauti paslaugas greičiau, kreipiasi į ligoninių priėmimo skubios pagalbos skyrius nesant skubios pagalbos poreikio ir todėl ilgėja priėmimo laikas tiems, kuriems ši pagalba objektyviai reikalinga.

Sveikatos apsaugos ministerija informuoja, kad šiuo metu yra reglamentuota laukimo pas šeimos gydytoją trukmė – skubiais atvejais paslauga turi būti suteikiama per 24 valandas, o planinės paslaugos – per 7 dienas.

Tačiau VLK eilių stebėsenos duomenys rodo, kad beveik kiekvienoje savivaldybėje yra sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose šeimos gydytojo konsultacijos reikia laukti 15 ir daugiau dienų (vien Vilniaus mieste yra apie 20 tokių įstaigų).

VLK skelbia, kad kai kurių paslaugų tenka laukti beveik dvejus metus. Polisomnografija (ištyrimas dėl miego apnėjos) bus atlikta tik po 600 dienų, vaikų dantų gydymas bendrinėje nejautroje – po 455 dienų. Tonzilių pašalinimo, nosies pertvaros ištiesinimo ir panašių operacijų Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose Vilniuje teks laukti 300 dienų, kol ateis jūsų eilė venų varikozės operacijai, praeis 270, ginekologinėms operacijoms – 138 dienos. Vožtuvo implantavimo operacijos teks laukti 116 dienų.

Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr./Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atlikta unikali trachėjos operacija.

Ministerija: imamasi priemonių

SAM teigimu, eilėms pas gydytojus mažinti yra imamasi kompleksinių priemonių: mažinama gydytojų administracinė našta, perskirstomos specialistų funkcijos, vykdoma eilių stebėsena, įdiegta ir toliau vystoma išankstinės pacientų registracijos informacinė sistema (IPR IS).

„Padėti šeimos gydytojams įgyvendinti šiuos reikalavimus turėtų šeimos gydytojo komandos išplėtimas ir įgalinimas, kai komandos nariai perims dalį šeimos gydytojo funkcijų, tuomet gydytojas galės skirti daugiau laiko klinikiniam darbui su pacientais. Šeimos gydytojo komandos narių funkcijų perskirstymo projektas šiuo metu yra rengiamas“, – teigia SAM Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas Julijanas Gališanskis.

Ministerija bendra.lt žurnalistams teigia, kad planuojama nustatyti minimalų prie gydymo įstaigos prirašytų gyventojų skaičių ir optimalų apylinkės dydį. VLK duomenimis, šiuo metu šalies mastu vienai apylinkei vidutiniškai tenka apie 1200 pacientų, tad statistiškai šeimos gydytojų netrūksta. Tačiau yra gydymo įstaigų, prie kurių prisirašę 100-200 pacientų, o kitoms tenka visas likęs prisirašymo krūvis, kartais siekiantis iki 2000 pacientų. Šiuos netolygumus planuojama mažinti.

Rašydami straipsnį paskaičiavome, kad pagal VLK pateikiamą prisirašiusiųjų prie įstaigos skaičių ir viešai prieinamą tos įstaigos šeimos gydytojų skaičių, didžiausias krūvis tenka didmiesčių gydymo įstaigoms.

Tarkim, Vilniaus centro poliklinikoje dirbantiems šeimos gydytojams vidutiniškai tenka rūpintis 1600, Antakalnio poliklinikoje – 1400 pacientų, o, tarkim, VšĮ Lazdijų savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre vienam gydytojui tenka 433 pacientai.

Pas gydytojus – už 30 kilometrų

Pagėgiuose gyvenanti Loreta Stašinskienė pasakoja, kad didžiulė problema jų regione – gydytojų trūkumas. Jos manymu, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl daug Pagėgių gyventojų užleidžia ligas, kurias būtų galima išgydyti, jei būtų geriau prieinamos gydytojų paslaugos.

Pagėgiuose dirba tik šeimos gydytojai, o pas gydytoją specialistą tenka važiuoti į Tauragę (30 km), Šilutę (38 km) ar Klaipėdą (90 km).

Pagėgiuose dirba tik šeimos gydytojai, o pas gydytoją specialistą tenka važiuoti į Tauragę (30 km), Šilutę (38 km) ar Klaipėdą (90 km). „Pagėgiuose trūksta gydytojų. Čia vietoj nieko nėra. Jei kosėji, reikia važiuoti persišviesti į Tauragę. Tai yra didelė problema. Jei turėtumėm rentgeną, echoskopą, būtų daug geriau, – sako L.Stašinskienė. – Labai gerai būtų reabilitologas, kuris paskirtų kokias nors mankštas. Bet nėra.“

Moteris dirba su negalią turinčiais žmonėmis, tad sako matanti, kad vyresnio amžiaus žmonėms važiuoti į kitą miestą labai sudėtinga. Daugelis jų nevairuoja, o autobusai važiuoja retai. Svetimame mieste vyresniam žmogui sunku susiorientuoti.

Pasak L.Stašinskienės, laukti gydytojo specialisto konsultacijos reikia ir pusę mėnesio, ir mėnesį. Be to, daug vyresnio amžiaus žmonių nemoka užsiregistruoti internetu, o kito būdo nėra. Dėl to jie nuleidžia rankas ir iš viso nesiregistruoja. Kartais kai jau patenka pas gydytoją, būna per vėlu. „Gerai, kad dar seniūnijose yra išlikę medicinos punktai, žmonės nors vaistų gali išsirašyti, pasikonsultuoti, slaugytojos gali pastatyti lašinę, suleisti vaistų“, – svarsto L.Stašinskienė.

SAM informavo, kad vykdant sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reformą kiekvienoje savivaldybėje siekiama suformuoti bazinį privalomų sveikatos priežiūros paslaugų (ambulatorinių, dienos paslaugų ir kt.) paketą, kad šias paslaugas gyventojai gautų visur tolygiai ir vienodai savo gyvenamojoje teritorijoje.

Į bazinių paslaugų paketą, kuris turėtų būti užtikrinamas kiekvienoje savivaldybėje, yra įtrauktos ir skubiosios pagalbos paslaugos 24/7. Yra numatytas finansavimas skubiosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančių padalinių įkūrimui bei modernizavimui.

Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reformą planuojama baigti iki 2027 metų.

Atliekant greitosios medicinos pagalbos (GMP) centralizaciją, bus didinamas GMP brigadų ir budėjimo vietų skaičius, formuojama centralizuota dispečerinė – visa tai padės užtikrinti, kad gyventojai GMP sulauktų laiku (mieste per 15 minučių, kaime per 25 minutes). Šiuo metu net 5 proc. šalies gyventojų negali sulaukti GMP paslaugų laiku. Taip yra todėl, kad dabartinis GMP brigadų išdėstymas pagal savivaldybes neužtikrina galimybių planuoti ir užtikrinti pagalbos pasiekiamumo, t. y. visuomet gali būti daugiau iškvietimų nei yra brigadų arba atvirkščiai – brigados gali neturėti pakankamo optimalaus krūvio.

GMP centralizacija turėtų prasidėti 2023 metais.

Higienos instituto išleistame leidinyje „Visuomenės sveikatos netolygumai“ nurodoma, kad geresnis geografinis sveikatos paslaugų prieinamumas buvo seniūnijose aplink didžiuosius miestus (Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus miestų ir Visagino, Palangos, Rietavo, Akmenės, Birštono seniūnijose), prasčiausiais prieinamumas – Kelmės, Molėtų, Pakruojo, Zarasų r., Biržų r. sav. seniūnijose.

Po gerų 5-6 metų rajono gydymo įstaigos susidurs su katastrofišku specialistų trūkumu.

Netrukus katastrofiškai trūks medikų

Patys medikai į ministerijos prognozes žiūri ne taip optimistiškai. „Po gerų 5-6 metų rajono gydymo įstaigos susidurs su katastrofišku specialistų trūkumu. Siūlyčiau jau dabar sveikatos ministerijai turėti sisteminį problemos vaizdą, priimti sprendimus kurie ilgainiui mažintų specialistų netolygų pasiskirstymą. Galbūt tai galėtų būti kvotų nustatymas pagal probleminius rajonus, jau priimant naujus specialistus, jie turėtų žinoti, kad reiks dirbti konkrečioje įstaigoje. Galbūt tai galėtų būti mokestinės lengvatos dirbantiems ne didžiųjų miestų įstaigose“, – svarsto VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė Danguolė Kondratenkienė.

Nuotr. iš VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro interneto svetainės/VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė Danguolė Kondratenkienė

Jos manymu, spręsti specialistų paskirstymo klausimą reikia sistemiškai, nenumetant šios problemos tik konkrečios įstaigos vadovo atsakomybėn.

Gydytojų trūkumo problema įvardijama ir EK ataskaitoje apie Lietuvos sveikatą. „Sveikatos priežiūros sistemoje iššūkių kyla dėl netolygaus specialistų pasiskirstymo miestuose, kaimo vietovėse ir skirtinguose administraciniuose regionuose, gydytojų senėjimo (39 proc. gydytojų vyresni nei 55 m.), emigracijos“, – rašoma dokumente.

„Kodėl medikai nenoriai renkasi dirbti rajonuose, lemia įvairios priežastys – darbo vietos patrauklumas (įvaizdis), įstaigos vidinė kultūra, emocinė aplinka įstaigoje, baimės dėl per mažos profesinės atsakomybės-iššūkių, įgūdžių sumenkėjimo esant mažam pacientų skaičiui, stereotipai, kad stiprūs medikai turėtų dirbti tik ten, kur atliekami moksliniai tyrimai (t. y. daugiadalykėse universitetinėse ligoninėse). Taip pat jaunieji medikai vertina įsikūrimo rajone patogumą, ateities galimybes – darželius, mokyklas, galimybes gyventi aktyvų socialinį, kultūrinį, sveikatai palankų gyvenimą“, – teigia SAM Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas J.Gališanskis.

Ieško būdų skatinti medikus dirbti rajonuose

SAM Spaudos tarnybos vyriausiojo specialisto J.Gališanskio teigimu, ministerija ieško problemos sprendimo: „Tam, kad jauni medikai po rezidentūros studijų rinktųsi dirbti rajonuose, reikalingos visų šalių kompleksinės pastangos – sveikatos sistemos pokyčiai, mokslo įstaigų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, savivaldybių, bendruomenių indėlis.“

Imamasi ir konkrečių priemonių: siekiant pritraukti sveikatos priežiūros specialistus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-1080, asmens sveikatos priežiūros įstaiga / savivaldybė gali pasirašyti sutartį su studentu ar gydytoju rezidentu, kuria įstaiga įsipareigoja apmokėti studento ar gydytojo rezidento studijų kainą, o studentas ar gydytojas rezidentas įsipareigoja po studijų baigimo išdirbti sutartą laikotarpį įstaigoje.

„Taip pat turime „Specialistų pritraukimo sveikatos netolygumams mažinti“ projektą, kuris veikia panašiu principu, skiriasi tik tuo, jog savivaldybė / įstaiga apmoka ne visą rezidentūros studijų kainą, o 20 procentų, nes 80 proc. finansuoja Europos Sąjunga, gydytojas rezidentas įsipareigoja įstaigoje dirbti 2 metus Įgyvendinant sveikatos priežiūros įstaigų reformą, užsibrėžta siekti, kad ne mažiau nei 30 proc. rezidentūros studijas baigusiųjų specialistų rinktųsi darbo vietą ne didžiųjų miestų gydymo įstaigose“, – aiškina SAM Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas J.Gališanskis.

Jo teigimu, nepaisant to, kad dar labai mažai jaunų medikų po rezidentūros studijų renkasi dirbti rajonų ligoninėse, yra sėkmingų pavyzdžių. Šie medikai akcentuoja, kad rajone mediką ir pacientą sieja stipresnis ryšys, paciento pasitikėjimas mediku, bendruomenės pagarba ir įvertinimas.

Kas slaugys sergančiuosius?

Ministerijai kalbant apie planus kuo daugiau paslaugų suteikti šeimos gydytojo komandoje, EK ataskaitoje apie Lietuvos sveikatos sistemą pirštu bedama į slaugytojų trūkumą. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) analizėje teigiama, kad iki 2030 m. Lietuvoje trūks daugiau nei 3000 slaugytojų.

„Mūsų organizacijos duomenimis, šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigose šiuo metu dirba per 16 tūkst. slaugytojų. Pastaraisiais metais vis labiau juntamas slaugos specialistų trūkumas, tačiau tikslūs skaičiai nėra įvertinti. Tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ir daugelio pasaulio šalių problema, kadangi slaugytojams pavedama vis daugiau funkcijų ir pareigų, didėja slaugos paslaugų poreikis senėjant visuomenei, ilgėjant gyventojų gyvenimo trukmei“, – teigia Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Aušra Volodkaitė.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Aušra Volodkaitė

Pasak jos, trūkumo problemą itin pagilino ir parodė COVID-19 pandemijos laikotarpis, kai darbo rinką paliko nemažai tuo metu dar dirbusių pensinio amžiaus slaugytojų.

A.Volodkaitės teigimu, slaugytojų trūkumą labiausiai lemia socialinės-ekonominės problemos: nepakankami darbo užmokesčiai už tikrai sunkų darbą, dideli darbo krūviai, nesaugi darbo aplinka, nepakankamas pagalbinių darbuotojų, padėjėjų, pagalbinės įrangos (pvz. pacientų kėlimui) kiekis, stresas darbe, mobingas darbo vietose ir profesijos nuvertinimas.

Būna, kad slaugos skyriuose krūviai viršija šiuo metu galiojančius rekomendacinius normatyvus 2–3 kartus, kai viena slaugytoja lieka dirbti skyriuje su 20–30 ligonių, kurie yra gulintys.

„Neateina dirbti nauji slaugos darbuotojai, būna, kad slaugos skyriuose krūviai viršija šiuo metu galiojančius rekomendacinius normatyvus 2–3 kartus, kai viena slaugytoja lieka dirbti skyriuje su 20–30 ligonių, kurie yra gulintys ir jiems reikalinga nuolatinė pagalba ir slauga“, – sako A.Volodkaitė.

Jos teigimu, nemažai specialistų emigruoja į šalis, kur geresnės darbo sąlygos, didesni atlyginimai, o studijas baigę specialistai įsidarbina kituose sektoriuose (ne sveikatos įstaigose).

„Slauga yra svarbi sveikatos priežiūros sritis, kadangi slaugytojai baigia slaugos studijas kolegijose ir universitetuose, dirba su įvairaus amžiaus pacientais nuo mažiausio iki vyriausio, dirba įvairaus lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigose, – poliklinikose, ligoninėse, slaugos namuose, teikia konsultacijas pacientams apie sveiką gyvenseną, savirūpą, prižiūri lėtinėmis ligomis sergančius žmones, dalyvauja įgyvendinant prevencines programas ir t.t. daugiausia laiko praleidžia su pacientais po operacijų, intervencijų, stebi pacientų būklę“, – teigia Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė.

Slaugytojų veiklos sritis, pastebi ji, yra labai plati ir apima ne tik gydytojo paskyrimų vykdymą bet ir savarankiškas paslaugas, darbą tokiose srityse kaip pacientų mokymas, sveikos gyvensenos principų ugdymas, sveikatos rizikos veiksnių vertinimas ir valdymas, lėtinėmis ar užkrečiamosiomis ligomis sergančių pacientų sveikatos būklės stebėsena ir kt.

D.Kondratenkienė įsitikinusi, kad slaugytojai galėtų sušvelninti gydytojų trūkumą. „Mano nuomone, slaugytojų kompetencijas galima plėsti, dalį gydytojo pareigų (ne gydymą) perleidžiant slaugytojoms. Gydytojai turėtų atlikti tik jų kompetencijai skirtus darbus, taip sutaupytume brangaus jų laiko“, – mano Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė. Jos nuomone, šiandien gydytojai sprendžia paciento slaugos, socialinius, techninių pagalbos priemonių klausimus. Visa tai turi būti perduodama žemesnės kompetencijos specialistams.

D.Kondratenkienė pabrėžia, kad sveikatos sistemoje daug nesusikalbėjimo tarp gydymo įstaigų dėl paciento sveikatos.

„Neretai pacientas pasimeta sudėtingoje sistemoje, turi praeiti „kryžiaus kelius“, kad gautų vieną ar kitą paslaugą. Manau, kad svarbu pacientui sudaryti „vieno langelio“ principą. Pacientas, pakliuvęs pas specialistą turi gauti visas paslaugas, esant reikalui turi būti konsultuojamas išplėstinai kelių specialistų“, – teigia ji. Pasak pašnekovės, pirminėje grandyje galėtų atsirasti atvejo vadybininko pareigybė pacientams, kuriems sunku orientuotis sveikatos sistemoje, jungiant sveikatos paslaugas su socialinės apsaugos, švietimo ir kitais sektoriais.