Šiemet atlikto tyrimo duomenimis, 11 proc. visų 16–74 metų Lietuvos gyventojų patikrino interneto svetainėse ar socialiniuose tinkluose matytą informaciją, tuo metu ES vidurkis siekia 23 procentus.
Tuo metu tikrovės neatitinkančią ar abejotiną informaciją Lietuvoje teigė matę 38 proc. gyventojų, bendrai ES – 47 proc. žmonių.
„Tikrinimas reikalauja pastangos. Tai reikalauja judėjimo tolyn, gilyn, kritinio mąstymo. Tie, kurie žengia šį žingsnį, jie neslysta paviršiumi“, – BNS teigė Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.
Pasak jos, Eurostato duomenys atskleidžia, kad daugumos žmonių kritinis mąstymas nėra ambicingas, jie nėra reiklūs sau.
Tuo metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) mokslo darbuotojas Nerijus Maliukevičius pabrėžia, kad „įgūdis tikrinti informaciją nėra prigimtinis, jis yra išsiugdomas“.
Būtinas ugdymas dar mokyklose
Pasak A.Balčytienės, informacijos tikrinimas būdingas lėtam gyvenimo stiliui, o šiuo metu visuomenė yra priešingame – greito gyvenimo – poliuje.
„Nebeturime erdvių, kuriose vyktų refleksija, socialiniuose tinkluose paprasčiausiai vyksta nuomonių mūšis. Tai pastangų ieškoti ir tikrinti informacijos neprovokuoja“, – kalbėjo ekspertė.
Profesorės teigimu, siekiant geresnių rezultatų būtinas ugdymas.
„Valstybės politika šiuo atveju neabejotinai turi reikšmingą vaidmenį. Tam reikalinga strategija, kurioje būtų matomos pastangos ugdytis žmogui kaip savikritiškai asmenybei“, – tvirtino A.Balčytienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad kritinis mąstymas auga visą gyvenimą ir tai yra nuolatinis procesas.
„Kritinio mąstymo ugdymas nėra vieno sektoriaus problema, tarkim švietimo, kultūros ar žiniasklaidos. Reikalinga visų šitų žinojimą, žinias ir atmintį kuriančių bei palaikančių institutų sąveika“, – sakė profesorė.
Pasak N.Maliukevičiaus, medijų raštingumas turėtų būti ugdomas nuo mažumės.
„Tos valstybės, kuriose yra žiniasklaidos raštingumo programos nuo pradinių klasių mokyklose, pavyzdžiui Suomijoje, kur mokyklose mokoma tikrinti informaciją, tai ir rodo gerus rezultatus“, – kalbėjo jis.
Politologo teigimu, ši problema yra „politinės valios klausimas“, siekiant prisiderinti prie pasikeitusios aplinkos.
„Ir tai susiję ne tik su kažkokia rusiška dezinformacija, tai susiję su informacine aplinka, kuomet socialinėse medijose gali būti ir įvairūs nusikaltimai vykdomi, ir finansinės manipuliacijos“, – dėstė N.Maliukevičius.
Sovietinio palikimo įtaka
N.Maliukevičiaus teigimu, gerus Skandinavijos šalių rezultatus galima sieti su tuo, jog šios šalys nuo seno „laikomos daugiausiai skaitančiomis“, priešingai nei pietų ar rytų Europos šalys.
„Panašu, kad tos, kurios yra labiau skaitančios visuomenės, jos ir labiau tą informaciją tikrina“, – sakė politologas.
Pasak N.Maliukevičiaus, iš dalies Lietuvos rezultatus galima sieti su sovietmečio palikimu, ypač vyresnių žmonių tarpe.
„Gali būti sovietmečio palikimas, kai vieša informacija buvo priimama kaip dogma, kaip duotybė, nebuvo alternatyvių medijų, pliuralistinės visuomenės, kur galima buvo patikrinti tą informaciją“, – aiškino politologas.
Tuo metu A.Balčytienė atkreipė dėmesį, kad dalį visuomenės tai kaip tik paskatino ieškoti tiesos, tikrinti informaciją ir ją pateikti, kalbant perkeltine prasme.
„Per sovietmetį kaip tik buvo išugdymas gebėjimas skaityti tarp eilučių, noras turėti alternatyvias erdves. Pavyzdžiui, teatras, poezija, etnografija ir panašūs dalykai. Buvo, kas praslysdavo pro cenzūros pirštus“, – kalbėjo ji.
Vis dėlto N.Maliukevičius pabrėžė, kad nors šis rodiklis ir yra tam tikras signalas, „negalima juo apibendrinti bendro vaizdo šalyje“.
Eurostato duomenimis, po lietuvių menkiausiai internete matytą informaciją tikrina rumunai (12 proc.), lenkai (16 proc.), dažniausiai tą daro gyventojai Nyderlanduose (45 proc.), Liuksemburge (41 proc.) ir Airijoje (39 proc.).
