Šių dienų kontekste diskutuojant apie šią opią problemą, tiksliau, apie progresyvius jos sprendimo būdus, dažnai išgirstamas argumentas, kad smurtą patiria visi ir moterų nevertėtų išskirti. O reikėtų. Būtent todėl, kad smurtas prieš moteris yra specifinė ir ekstremali diskriminacijos forma, kylanti iš atgyvenusių nuostatų.
Smurtas – nelygybės pasekmė
Pažangiausiose valstybėse smurtas prieš moteris laikomas ne tik šeimos, bet ir valstybės reikalu, kadangi tokio pobūdžio prievarta stipriai pažeidžia tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises. Konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje (visas pavadinimas – Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo) teigiama, kad esminis elementas, garantuojantis moterų saugumą, yra lyčių lygybės užtikrinimas. Vadinasi, šalys, priėmusios šį dokumentą, sutinka, kad smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties.
Pagal Konvenciją, smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška. Tiesa, prievarta – ne tik mušimas ar fizinio skausmo sukėlimas. Smurtas gali būti ir seksualinis, psichologinis arba ekonominis, ši sąvoka apima ir laisvės atėmimą. Tokio elgesio vyras išmoksta dėl stereotipinių lyčių vaidmenų, visuomeninės įsitikinimo, kad jis yra šeimos galva ir sutuoktinė arba partnerė, kurios padėtis žemesnė, turi jam paklusti.
Tokio elgesio vyras išmoksta dėl stereotipinių lyčių vaidmenų, visuomeninės įsitikinimo, kad jis yra šeimos galva ir sutuoktinė arba partnerė, kurios padėtis žemesnė, turi jam paklusti.
2017-ieji paskelbti kovos su smurtu prieš moteris metais, tad Europos Komisija šią sritį įvardijo kaip prioritetinę. Moterų ir vyrų lygių galimybių patariamojo komiteto narys, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkas Vytis Muliuolis sako, kad statistiškai smurto artimoje aplinkoje aukos beveik išimtinai yra tik moterys (apie 80 proc. nukentėjusiųjų), o jų patiriama prievarta – nelygių galimybių viešajame gyvenime priežastis. „Yra labai daug įvairių sričių, kuriose moterys dėl smurto nukenčia ir netiesiogiai. Tai gali būti prarastas darbingumas, finansiniai nuostoliai, lemiantys ekonomiškai žemesnę moterų padėtį, susiformuoja ir priklausomybė nuo vyro“, – aiškina jis.
Smurto rodiklis traukiamas ir į Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) skelbiamą Lyčių lygybės indeksą. Jame šis rodiklis sudaro atskirą kategoriją, kurios duomenys, deja, į bendrą rodiklį neįskaičiuojami. Pasak lyčių lygybės eksperto, Tarnybos patarėjo Donato Paulausko, taip, ko gero, elgiamasi norint ne sumažinti atotrūkį, bet apskritai panaikinti smurto fenomeną.
Konvencijos priešininkai dažnai pabrėžia, kad vyrai smurtauja ne dėl nelygiaverčio galios santykio poroje, o dėl kitų priežasčių, tokių kaip skurdas ar alkoholis, be to, šeimose smurtaujama ir prieš vyrus. Pasak D. Paulausko, taip stengiamasi įteigti, esą smurtas prieš moteris nėra išskirtinė, ypatinga problema. „Tokiu būdu „lyčių lygybė“ (tariamai visus reikia vertinti vienodai) tampa tarsi priedanga menkinant reiškinio mastą. Smurtas prieš moteris yra didesnė problema nei smurtas prieš vyrus, nes tai nėra vienodai paplitę“, – teigia jis.
„Iš diskusijos pašalinus lyties aspektą, neigiamas smurto prieš moteris sistemiškumas. Apskritai, faktas, kad mes turime lyčiai neutralius įstatymus ir programas, rodo, jog ne iki galo suvokiame, kad tai yra ne šiaip prievarta, bet būtent vyrų smurtas prieš moteris. Šitaip problema sumenkinama iki buitinio konflikto, nors iš tiesų tai yra daug didesnės nelygybės pasekmė“, – D.Paulauskui pritaria Tarnybos įgyvendinamo projekto vadovė Mintautė Jurkutė. Ji mano, kad būtina kalbėti ir apie smurtą prieš vyrus, tačiau tokia prievarta – kitokio pobūdžio visuomenės problema, kuriai spręsti reikalingos skirtingos priemonės.
Lygybės institucijų atsakomybė
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje ne tik atlieka tyrimus dėl galimos diskriminacijos, bet ir vykdo visuomenės švietimo funkciją, tad prie smurto prieš moteris prevencijos prisideda keleriopai.
Pirma, šalyje draudžiama diskriminacija dėl lyties. Į šį draudimą patenka ir seksualinis priekabiavimas bei priekabiavimas dėl lyties, kurie laikomi ne tik nelygybės išraiška, bet ir (psichologiniu) smurtu. Nukentėjęs asmuo gali pateikti skundą ir taip apginti savo teises.
2013–2015 metais kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis Tarnyba įgyvendino projektą, kuriuo siekta įtvirtinti koordinuoto atsako koncepciją, reiškiančią, kad visos žinybos (policija, teismai, specializuotos pagalbos centrai) privalo veikti kartu gindamos nuo smurto nukentėjusius asmenis.
Šiemet Tarnyba pradėjo dar vieną Europos Komisijos finansuojamą iniciatyvą, skirtą stiprinti pagalbos nuo smurto nukentėjusioms moterims mechanizmą. Taikant elgesio pokyčio metodą siekiama vaiko teisių specialistus, gydytojus ir socialinius darbuotojus įgalinti atpažinti galimo smurto požymius, o kilus įtarimams tiesiog paklausti, ar moteris nepatiria prievartos artimoje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad smurtą patiriančios moterys yra linkusios pasipasakoti apie savo patirtis, ypač medikams, kadangi apžiūrų metu joms garantuojamas konfidencialumas ir privatumas. Vykdant projektą planuojama įgyvendinti net kelias socialines kampanijas, skirtas skatinti visuomenę atpažinti įvairias smurto formas artimoje aplinkoje bei pačias moteris mažiau kaltinti dėl patiriamos prievartos.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veikla smurto prevencijos srityje – nėra išskirtinė praktika. Europos lygybės institucijų tinklas EQUINET organizuoja šiam klausimui skirtus susitikimus, vienija ir remia nares, kovojančias su smurtu artimoje aplinkoje. Net 15 jų tiesiogiai arba per projektinę veiklą prisideda prie moterų apsaugos stiprinimo. Į šį sąrašą patenka tokios šalys kaip Albanija, Belgija, Kroatija, Danija, Latvija, Lenkija, Nyderlandai ir kitos.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“.
