„Snoro“ mirties faktas nustatytas lygiai prieš metus. Tačiau bankas ne tik dar nepalaidotas, bet ir skrodimas nebaigtas – stambieji indėlininkai viliasi atgauti savo pinigus, neaišku, kas nutekino informaciją apie banko mirtį žiniasklaidai, o jo buvę savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas vis dar saugiai gyvena Londone.
Metų neužteko išsiaiškinti, ar 3,4 mlrd. litų iš „Snoro“ sąskaitų emigravo be pėdsakų.
Lapkričio 24-osios naktis. Su kolega važiuojame taksi iš Lietuvos banko, kur, praėjus savaitei po banko „Snoras“ nacionalizavimo, buvo pranešta, kad jo išgelbėti jau nebeįmanoma. Taksi vairuotojas turi ką papasakoti – sako kartais veždavęs Raimondą Baranauską iš banko. Į automobilį buvęs „Snoro“ akcininkas įsėsdavęs su didžiulėmis rankinėmis, kuriose, taksi vairuotojo įtarimu, buvę pinigai.
Kas ir ką prieš metus ar daugiau vežė, dabar sunku pasakyti, bet dėl vieno, ko gero, taksi vairuotojas buvo teisus – pinigai iš banko vogti per daug nesislapstant. Juk vogti geriausia dieną, ne pasislėpus po gobtuvu, o gražiai susišukavus ir pasirišus kaklaraištį, – tuomet būna sunku patikėti, kad galima elgtis taip įžūliai.
Mušami lietuviai atkišo kitą žandą
Bankuose dirbantys pažįstami pasakoja kurioziškas istorijas, kurios dėjosi po „Snoro“ griūties. Viena senutė atėjusi į banko filialą ir paprašiusi atiduoti jai jos indėlį. Atidavė. Ji sėdėjusi, ilgai žiūrėjusi į tuos pinigus ir atidavusi atgal. Jai buvę svarbu įsitikinti, kad jos pinigai yra saugomi.
Kita pensininkė, Lietuvos bankui leidus, puolusi į bankomatą pasiimti visų santaupų. Pasiėmusi ir vėl atnešusi į „Snorą“ – ten jie bus patikimiau saugomi, nei kažkokiam bankomate.
Gal būtent finansinio, o ir šiaip išprusimo stoka lėmė, kad žmonės patikėjo pinigus bankui, žinančiam, kaip mokėti aukštesnes, nei rinkos, palūkanas, patikėjo, kad indėlių sertifikatai irgi yra apdrausti, o „Snoras“, priešingai nei šimtametę patirtį sukaupę skandinaviški bankai, ir krizės metu geba dirbti pelningai, o rizikingų paskolų tiesiog nedalija.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas |
Banko savininkams ir vadovams V.Antonovui ir R.Baranauskui finansinio išprusimo stoką vargu ar galima prikišti, bet, kai Dievas dalijo sąžinę, jie, matyt, stovėjo kitoje eilėje: banko savininkai nesibodėjo už indėlininkų pinigus pirkti „Jaguar“, „Spyker“, „Maybach“, „Mercedes Benz“ limuzinus, vilas Nicoje ir Kijeve, ištaigingą butų kompleksą Vilniaus senamiestyje ir dar nebent tik „Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis žino, ką.
Tiesa, bankui savo menkutes santaupas patikėjusios senutės neturi už ką pykti nei ant V.Antonovo, nei ant R.Baranausko.
Nacionalizavus banką, smulkieji „Snoro“ indėlininkai atgavo ne tik indėlius ir palūkanas, bet ir teoriškai tapo didžiausio šalies dienraščio su televizija, naujienų portalu bei spaustuvėmis, „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos dalininkais bei prabangių automobilių ir nekilnojamojo turto savininkais.
Mažiau pasisekė turtingiems verslininkams, keikusiems ne tik valdžios atstovus, bet ir tas išsigandusias senutes, kurioms pavyko atgauti savo pinigus.
Verslininkas, Darbo partijos narys Šarūnas Birutis prieš metus piktinosi, kad valstybė gelbės tik tuos indėlininkus, kurių santaupos siekia iki trečdalio milijono litų: „Įmonės lieka pasmerktos tam, kad būtų išgelbėta masė, kuri galėtų sukelti nepasitenkinimą.“
V.Antonovui ir R.Baranauskui finansinio išprusimo stoką vargu ar galima prikišti, bet, kai Dievas dalijo sąžinę, jie, matyt, stovėjo kitoje eilėje.
Dabar Š.Birutis – jau Seimo narys, išrinktas Ignalinos–Švenčionių apygardoje. Jei ims skęsti kitas bankas, pats galės spręsti, ką gelbėti. „Snoro“ bedugnėje nuskendę pinigai jam nė motais – Š.Birutis deklaravo turintis beveik 1,2 mln. privalomojo registruoti turto, laikantis 740 tūkst. Lt piniginių lėšų, suteikęs daugiau nei 3 mln. litų paskolų.
Emocijų katilas
Prieš metus po „Snoro“ griūties kliuvo visiems – indėlius išsaugojusioms senutėms, pinigų nenorintiems prarasti verslininkams, Šveiko išmintį žarstančiai finansų ministrei Ingridai Šimonytei, Lietuvos banko vadovo kėdėje Reinoldijų Šarkiną pakeitusiam Vitui Vasiliauskui ir net prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri kaltinta užsakiusi susidorojimą su „Snoru“.
Aistros įkaito tiek, kad nuošalyje neliko ne tik ekonomistai, bet ir mados guru Juozas Statkevičius.
„Visa šita „Snoro“ situacija man primena 1941 metų birželį, kai visus staiga suvarė į traukinį ir išvežė į Sibirą. Galbūt banke ir vyko kažkokie nešvarūs dalykai, bet kur tada valstybė žiūrėjo anksčiau? Kur jie buvo? Pernai „Snoras“ paskelbtas geriausiu banku, o šiemet jau štai jis pats blogiausias. Esu nustebęs. Atsimenu, kaip bankrutavo „Sekundės“ bankas. Tačiau tai buvo privačių bankų ir aferistų organizuotas bankrotas. Dabar taip daro valstybė. Siaubas“, – piktinosi mados guru.
„Pusprotis, – dizaineriui atrėžė įžeidaus žodžio kišenėje neieškanti ekonomistė Aušra Maldeikienė. – Mano tėvas, senelis, dėdės, tetos, visa didelė šeima metų metus badavo, šalo lediniame vandenyne, Kazachstano šachtose, kad šitas pusprotis šitaip iš tautos tyčiotųsi.“
Matyt, ne katalikas dizaineris. Neatsuko kito žando, o pasipiktino, kad „Snore“ įšalo 40 tūkst. jo litų, tad siuvėjas, padedančias jam kurti aukštąją madą, J.Statkevičiui teko išleisti atostogų nesumokėjus algų.
Kas tik netingėjo mušė ir finansų ministrę I.Šimonytę bei Lietuvos banko vadovą V.Vasiliauską. Seimo opozicija, vis pasiklausydama iš Londono per žiniasklaidą kalbančio banko savininko V.Antonovo, kuris tikino, kad „Snoro“ nacionalizavimas yra politiškai motyvuotas, ieškojo jų interesų sužlugdyti banką. Nesurado.
„Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdyti banko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamai čiuožinėti nuo kalniuko“, – iš Seimo opozicijos pasišaipė finansų ministrė, turėdama galvoje tai, kad „Snoras“ valdė trečdalį bendrovės „Lietuvos rytas“ akcijų ir buvo pagrindinis Druskininkų „Snoras Snow arenos“ valdytojo kreditorius.
Siūlo galo nesurasi
Studijuodama net užkimdama užsieniečiams aiškindavau, kad Lietuva yra ne Rytų Europos valstybė. Kad esame pačiame Europos centre, draugaujame su Vakarais ir Šiaurės šalimis, kad esame arti Skandinavijos, nes pas mus veikia jų bankai, lietuviai važiuoja ten mokytis, dirbti.
Tačiau skandinavams, pasirodo, nesame gerai pažįstami ir suprantami.
 |
| BFL nuotr./„Snoro“ banko administratorius Neilas Cooperis |
Prieš kelis mėnesius skambino žurnalistas iš Švedijos – bandė išsiaiškinti „Snoro“ istorijos kontekstą. Kuo daugiau jis klausinėjo, tuo labiau, veidams degant, džiaugiausi, kad kalbamės tik telefonu.
Sunkiausia švedui buvo suprasti, kodėl Seimo Antikorupcijos komisija, kuri aiškinosi, kaip informacija nutekėjo žiniasklaidai ir kas kaltas dėl banko žlugimo, priėmė skandalingas išvadas, bet nieko nepasiekė.
Jam neįsivaizduojama, kaip parlamentinės respublikos Seimo nariai, oficialiai pareiškę, kad prezidentė galbūt pažeidė Konstituciją, kad Raimundas Palaitis turėtų palikti vidaus reikalų ministro postą, generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis – atsistatydinti, o Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas – grįžti vadovauti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT), nieko ne tik nepasiekė, bet tik sukėlė daug gardaus juoko.
Nežinojau, ką jam atsakyti. Todėl tiesiog pradėjau vardyti komisijos narius ir asociacijas: Ligitas Kernagis – dainos apie mafiją atlikėjas, Vincas Babilius – brendžiuko mėgėjas, Petras Gražulis – homofobas (tiesa, svarstyme jis nedalyvavo), Žilvinas Šilgalis – televizinio šokių projekto dalyvis, šokęs su prikabintu prie savęs karvės tešmeniu, Naglis Puteikis – kovotojas su viskuo, kas juda ne jo trajektorija, Valdemaras Valkiūnas – turtingas verslininkas, pradedantis šnekėti apie ratus, o baigiantis – apie batus ir t.t., ir pan.
Švedų žurnalistas dar klausė, kaip iš „Snoro“ dingo tiek pinigų ir kodėl Lietuvos bankas sureagavo tik tada, kai pusė banko turto jau buvo nežinia kur. Norėčiau žinoti – atsakiau.
Mano pokalbis su švedų žurnalistu vyko prieš Seimo rinkimus, todėl negalėjau jam pasakyti, kad „Snoro“ istorijoje greičiau nei milijardų pradanginimu kaltinami jo savininkai buvo nuteista niekuo dėta politinė partija – Liberalų ir centro sąjunga (LiCS).
Ši partija su konservatoriais įsivėlė į žodžių mūšį, kas gi nutekino informaciją apie „Snoro“ pabaigą – iš darbo išmesti FNTT vadovai ar kitų teisėsaugos institucijų bosai? Generalinė prokuratūra į šį klausimą dar neatsakė ir nežinia, ar kada nors atsakys, o LiCS Seime jau nebėra: rinkėjams konservatorių argumentai pasirodė priimtinesni.
Šioje istorijoje visi, A.Maldeikienės leksiką vartojant, esame puspročiai.
Nes dėl „Snoro“ žlugimo iki šiol vieni kitus kaltina politikai, teisėsaugininkai, o banko savininkai, saugiai pasislėpę Londone, su savo advokatais stenografuoja pasisakymus ir bandys įtikinti visus įmanomus teismus, kad „Snoro“ byla yra politizuota. Gal ir įtikins, nes kuo daugiau laiko praeina, tuo „Snoro“ mirties istorijoje mažiau skaičių ir tuo daugiau tariama tikrove virstančių gandų.
„Snoro“ agonija
2011 m. lapkričio 14 d. – niekieno nepasirašyta „Lietuvos ryto“ publikacija apie tai, kaip valdžia ketina susidoroti su vienu lietuviško kapitalo banku. Banko savininkai V.Antonovas ir R.Baranauskas tikina apie tai nieko nežinantys, bet apdairiai yra išvykę iš Lietuvos.
2011 m. lapkričio 16 d. – paskelbiama apie didelių finansinių problemų turinčio banko „Snoras“ nacionalizavimą. Kitos išeities esą nebuvo, nes po „Lietuvos ryto“ publikacijos iš banko ėmė plaukti didžiulės pinigų sumos.
2011 m. lapkričio 24 d. – laikinasis „Snoro“ administratorius Simonas Freakley paskelbia, kad nebėra banko, kurį būtų galima gelbėti. Prašoma skelbti banko bankrotą. Tą patį vakarą areštuojami Londone atsidūrę „Snoro“ akcininkai V.Antonovas ir R.Baranauskas.
2011 m. gruodžio 6 d. – „Snorui“ iškeliama bankroto byla.
2011 m. gruodis – darbą iš S.Freakley perima Neilas Hunteris Cooperis. Vieną bankroto administratorių Lietuva palydi, o kitą pasitinka pykčiu, kodėl pradangintų pinigų ieško ne lietuvis ir kodėl tai kainuoja taip brangiai. Smulkieji indėlininkai atgauna pinigus, kiti – ne.
2012 m. pradžia – FNTT skandalo pradžia. Skandalas kyla dėl to, kad vidaus reikalų ministras R.Palaitis Valstybės saugumo departamento teikimu iš pareigų atleidžia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą V.Gailių ir jo pavaduotoją V.Giržadą, įtariamus informacijos apie operaciją prieš „Snorą“ nutekinimu žiniasklaidai. Skandalo rezultatai – R.Palaitis, nepaisant prezidentės paramos, priverstas atsistatydinti, V.Gailius ir V.Giržadas nebesugrįžta į FNTT. V.Gailius išrinktas į Seimą, o V.Giržadas tebesimurkdo teismuose.
2012 m. rugsėjis – pradedama „Snoro“ likvidavimo procedūra. „Snoro“ mažmeninis tinklas už 3,1 mln. litų (triskart mažiau nei tikėtasi) jau parduotas Lietuvos paštui, pirkėjų laukia „Finasta“ ir „Snoro lizingas“ bei smulkesnis banko turtas.
Stambieji kreditoriai laukia Konstitucinio Teismo verdikto, ar tai, kad valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra teikiamas prioritetas kitų indėlininkų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijai.
Didžiosios Britanijos sostinėje Londone nuo Lietuvos teisėsaugos pasislėpę buvę banko savininkai V.Antonovas ir R.Baranauskas laukia kito posėdžio, numatyto 2013 metų sausį, dėl jų ekstradicijos į Lietuvą.
„Snoras“ skaičiais
Kapitalas – 8 mlrd. Lt (kapitalo pakankamumo rodiklis tarp bankų buvo mažiausias)
Indėliai – 4 mlrd. Lt (trečias didžiausias bankas pagal sukauptus indėlius)
Paskolos – 2,6 mlrd. Lt
Nedrausti indėliai – 2,5 mlrd. Lt
Dingęs turtas (2011 m. lapkričio duomenimis) – 3,4 mlrd. Lt. Iš jų daugiausia:
1,2 mlrd. Lt – fiktyvios investicijos į vertybinius popierius.
600 mln. Lt – blogos paskolos.
600 mln. Lt – dingę indėliai užsienio bankuose.
550 mln. Lt – įtartinos investicijos Kaimanuose.
„Snoro“ bankroto įtaka valstybės įmonėms
Paskelbus „Snoro“ bankrotą, stambiausios valstybės valdomos įmonės suformavo 181,5 mln. Lt atidėjimus beviltiškoms skoloms.
Didžiausią įtaką valstybės įmonių portfelio grynajam rezultatui turėjo prarastos Ignalinos atominės elektrinės lėšos. Įmonė 89,9 mln. Lt siekusią indėlių sumą nuvertino 74,9 mln. Lt, o likusią 15 mln. Lt sumą tikisi atgauti likviduojant banką. Generalinės miškų urėdijos valdomos miškų urėdijos neteko apie 29,9 mln. Lt. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pripažino 17 mln. Lt banko „Snoras“ indėlių sertifikatų vertės sumažėjimo sąnaudas. „Investicijų ir verslo garantijos“, „Regitra“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ apskaitė po 15 mln. Lt nuostolio. Registrų centras prarado apie 10 mln. Lt. Kitos įmonės neteko dar apie 4,2 mln. Lt.
