Diskusijoje dalyvavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė, Lietuvos istorijos instituto ir VU TSMPI mokslininkas doc. dr. Vladas Sirutavičius, ambasadorius, Kovo 11-osios Akto signataras Vytautas Plečkaitis ir Seimo Europos reikalų komiteto narys Gintautas Paluckas.
„Išeities konflikte su Baltarusija nesiseka rasti jau kelis mėnesius, o paskutinės batalijos su Kinija, panašu, didesnio palaikymo nesulaukia ir Europos Sąjungoje, kuri iš esmės keisti savo politikos Kinijos atžvilgiu neketina.
Galbūt valdantieji nesugeba protingai rinktis, kada reikėtų taikyti vadinamąją vertybinę užsienio politiką, o kada – vadovautis realpolitik principais? Kodėl nėra modeliuojamos vieno ar kito Lietuvos diplomatinio žingsnio galimos pasekmės?“ – tokius klausimus dar prieš diskusiją kėlė socdemai.
-
Seka Lietuvos pavyzdžiu: JAV ketina leisti Taipėjui pervadinti atstovybę Vašingtone
-
A.Skaisgirytė sako, kad Lietuva ir Kinija galėtų sugrąžinti ambasadorius į pareigas
-
Ne tik praradimai, bet ir galimybės? Maisto gamintojai dairosi į Taivaną
-
A.Anušauskas: Seimo kontrolieriaus ataskaitoje nevertinamas Baltarusijos vaidmuo
-
Kaip krizė pasienyje su Baltarusija keičia Lenkijos politiką? Valdantieji tikrai neliūdi
„Prezidentas ieško savęs“
„Pasekmių niekas nemodeliuoja. Kuo mes siekiame tokia užsienio politika? Atsivers naujos rinkos? Bus galimybė kokiai nors naujai koalicijai? Dabartinė užsienio politika stokoja tokio svarbaus fundamento“, – tvirtino G.Paluckas.
Jis sutiko su V.Sirutavičiumi, kuris teigė, esą „šiandien pasaulyje taisyklių, dėl kurių buvo sutarta, mažėja, todėl lieka strateginis ir jėgos faktorius“.
„Kai taisyklės nebeaiškios, stengiesi vaikščioti atsargiau, kad kažkam neužmintum ant kojos. Situacija šiuo metu priešinga – Lietuva kaip tik gyvena zeitgeisto nuotaikomis.
Niekas nesupranta, kodėl tai, kas daroma, yra racionalu ir kodėl veiksmai atitinka mūsų interesus“, – mano G.Paluckas.
Be to, jis įžvelgė, kad Lietuvos užsienio politikai kenkia skirtingų valdžios institucijų konkuravimas: „Gabrielius Landsbergis turi savo planą, Seime turime atskirą respubliką, o prezidentas ieško savęs. Vyksta tam tikras rungimasis, ir Lietuvai tai nieko gero nežada.“
„Nerimą kelia Užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros šnekėjimas ne vienu balsu. Ministerija kartais priima sprendimus ir juos pateikia prezidentūrai – šiai belieka susitaikyti su faktu“, – pritarė V.Plečkaitis.
V.Sirutavičius pabrėžė, kad nesupranta, ką reiškia „vertybinė užsienio politika“.
D.Jakniūnaitė pabrėžė, kad iki šiol Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai „buvo vienintelė partija, pasiruošusi diskutuoti apie užsienio politiką – galbūt dabar tai keisis“.
„Nacionaliniai interesai ir yra didžiausia vertybė. Vakaruose visi mus tik giria, niekas nepeikia. Bet reikia klausti, kas yra racionalu, o kas ne, kokius turime įrankius apsaugoti valstybę. Argi saugiau, kai konfliktiškumas tik didėja?“ – klausė V.Sirutavičius.
Vis dėlto D.Jakniūnaitė pabrėžė, kad iki šiol Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai „buvo vienintelė partija, pasiruošusi diskutuoti apie užsienio politiką – galbūt dabar tai keisis“.
„Vertybinės užsienio politikos terminas labai įdomus – šiaip jau tai yra retorinis šūkis, pasivadinimas, turintis ir privalumų, ir trūkumų.
Privalumas labai aiškus. Oponentams visada galima sakyti, kad jie – ne už vertybes, jie – kažkokie kitokie.
Trūkumas – labai sunku pasiskelbus vertybiškais būti nuosekliais. Pasaulyje daug bėdų ir diktatūrų, ir visada kils klausimų, o kaip ten ar ten?
Bet kuri politika yra vertybinė, tik gal tai galime vadinti interesais“, – svarstė D.Jakniūnaitė.
Tiesa, ir ji įžvelgė: „Prezidentas pernelyg atsargus ir kritikuoja konservatorius dėl pačios kritikos.“
Ar vertybės, ar interesai?
Socialdemokratams, regis, užkliūva ir esą pernelyg aštri valdančiųjų retorika Baltarusijos atžvilgiu, ir neatsargūs manevrai, susiję su Taivano atstovybės atidarymu.
Aliaksandro Lukašenkos režimas kreipia pasienio su Lietuva link tūkstančius migrantų, o Kinija riboja ekonominį bendradarbiavimą su mūsų šalimi – tiesa, dvišalės prekybos apimtys nedidelės.
„Turime žiūrėti į pasekmes, bet nemanyčiau, kad tik konservatoriai yra vieninteliai kaltininkai, keliantys konfliktus. Juos kelia didžiosios valstybės – mažosios nelabai gali.
Bet pasekmės dažnai tikrai nenumatomos. Užsienio politika turėtų būti racionali, pasverta ir atitinkanti valstybės interesus. O apie juos nelabai kalbame – kalbame tik apie vertybes.
Jų yra visokių – krikščioniškos, musulmoniškos, ir žmonės jas nevienodai priima. Pavyzdžiui, ar tikrai ateistinės visuomenės priima krikščioniškas vertybes? Galbūt nebelabai“, – tvirtino V.Plečkaitis.
Anot jo, Lietuva dėl Taivano elgiasi kitaip nei daugelis kitų valstybių: „Arba mus kažkas stumia, arba mes nesuvokiame Kinijos vaidmens pasaulyje.“
„Prekybos balansai ne tiek svarbūs – tiesiog Kinijos reikšmė didėja. Konservatoriai padarė klaidą ir galvoja, kaip iš jos išeiti – kiek kalbėjau su diplomatais, visi pripažįsta, kad padaryta klaida ir kad čia jokia vertybinė politika. Ją deklaruoja visos demokratinės šalys“, – pridūrė V.Plečkaitis.
Vis dėlto D.Jakniūnaitė pastebėjo, kad kritikuojant Lietuvos užsienio politiką kažkodėl apeinama Baltarusija. O ir veiksmai santykių su Kinija atžvilgiu nebūtinai neprotingi.
„Ne konservatoriai kalti dėl konfliktavimo su Minsku, taip teigti nekorektiška. Tikrai reiktų konkretaus atsakymo į klausimą, ką blogai padarė Lietuva dėl Baltarusijos.
Be to, nematau didelės bėdos, kad Lietuva išėjo iš 17+1 formato, nes šis formatas ir yra Kinijos pastangų suskaldyti Vakarus simbolis.
V.Plečkaitis: Cichanouskaja – ne vienintelė opozicijos lyderė. Kiti yra Lenkijoje, o patys didžiausi sėdi kalėjimuose Baltarusijoje.
Konfliktiškumas su Kinija tik didės. Taip, dabar nematome ES noro palaikyti mūsų prieš Kiniją, bet įtampa tik augs – ir šiame kontekste Lietuva nepasirodys kaip klaidingą kelią pasirinkusi valstybė. Tai reikia įvertinti“, – dėstė analitikė.
Lietuva Kinijos pykčio sulaukė, kai leido Vilniuje įsikurti Taivano atstovybei. Kitose šalyse atstovybės veikia Taipėjaus pavadinimu – diplomatijoje sutarta, kad taip pabrėžiama vienos Kinijos politika.
„Nekariu visos atsakomybės dėl Baltarusijos ant valdančiųjų pečių, bet atleisti nuo atsakomybės už eskalaciją irgi negalime. Visiškai nutrūko santykiai.
Ko siekiame sankcijomis? Režimo pakeitimo? Režimo elgesio pakeitimo? Kas kenčia dėl sankcijų? Juk režimas nuėjo ten pas Rusiją, kas mums nėra naudinga“, – atitarė G.Paluckas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad liepos mėnesį Užsienio reikalų ministerija akreditavo Baltarusių demokratinę atstovybę, taip suteikdama statusą Sviatlanos Cichanouskajos komandai.
„Kokiu tikslu tai buvo padaryta? Kam to reikėjo? Formalų palaikymą opozicijai esame išreiškę ne kartą. Kodėl paskelbiame valstybės vadove asmenį, nors negalime tiksliai konstatuoti, kas laimėjo Baltarusijos prezidento rinkimus?“ – klausė G.Paluckas.
V.Plečkaitis baltarusių atstovybės akreditavimą savo ruožtu pavadino pertekliniu, galbūt net komišku žingsniu: „Cichanouskaja – ne vienintelė opozicijos lyderė. Kiti yra Lenkijoje, o patys didžiausi sėdi kalėjimuose Baltarusijoje.“
