Šį klausimą į SSRK artimiausių posėdžių darbotvarkę įtraukusi Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Orinta Leiputė sako, kad susidariusi situacija SAM – neeilinė.
„Svarstant Arūno Dulkio kandidatūrą į ministrus buvo akcentuojama jo patirtis vadybos srityje. Tačiau, panašu, kad ministras nesusitvarko, nes net 9 ministerijai pavaldžios įstaigos jau ilgą laiką paliktos be vadovų. Daugelis šių įstaigų tiesiogiai susiję su pandemijos valdymu. Ministrą skyrė ne kaip mediką, bet kaip vadybininką – fantastika! Jau devynių įstaigų vadovų nepaskyrė, lauksim, gal nepaskirs ir visų kitų“, – sako O.Leiputė.
Siaučiant pandemijai, be vadovų verčiasi Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, Šiaulių ligoninė, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras, Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras, Radiacinės saugos centras, Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, Lietuvos medicinos biblioteka, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.
Seimo narė primena, kad ministras A.Dulkys ir Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vyriausybės valandoje Seime paaiškino, kad „negali pasiūlyti vadovams deramų atlyginimų“.
„Keista girdėti taip kalbant. Matyt, taip bandoma nukreipti dėmesį nuo esminės problemos: sveikatos apsauga išgyvena gilią vadybos krizę. Ironiška, kad skiriant ministrą buvo giriama būtent jo vadybinė patirtis“, – primena SSRK narė socialdemokratė O.Leiputė.
Komentuodama situaciją socialdemokratė priduria, kad priežasčių reikėtų ieškoti ir kitur.
„Jeigu vadovas daug mėnesių neranda pavaldinių – kažkas čia ne taip: tai visų pirma pasitikėjimo krizė – ir administravimo bėda. Iš įvairių šaltinių girdime, kad ministras nelinkęs įsiklausyti į patarimus, laikytis rekomendacijų, dažnai keičia nuomonę, blaškosi. Iš jo viešų pasisakymų matome, kad jis dar ir informacija pamanipuliuoja. Toks įspūdis, kad ministro laikysena tiesiog nekelia pasitikėjimo patyrusiems specialistams – ir galbūt netgi atgraso tuos, kurie būtų linkę prisiimti atsakomybę“, – svarsto O.Leiputė.