Graudus pagalbos šauksmas
„Kreipiuosi su viltimi ir pagalbos šauksmu. Šiuo metu laukiuosi 14 savaičių. Su draugu susipykę esame. Palikau jį, nes jis geriantis ir negražiai elgiasi su manimi. Glaudžiuosi pas draugę. Neturiu nei namų, nei pajamų. Esu antstoliams perduota, mano banko sąskaitos blokuotos. Ieškausi darbo, kol kas Darbo birža nieko nesiūlo.
Turiu siuvėjos profesiją, moku siūti labai gražiai ir siuvu viską. Šiuo metu man labai reikalinga bet kokia pagalba, o labiausiai norėčiau gauti darbą, nors žinau, kad vilčių įsidarbinti labai mažai. Galiu kad ir valytoja dirbti. Tikiuosi rasti geros valios žmonių, kurie man padėtų atsistoti ant kojų. Žinau, kad pradžia bus sunki, bet aš labai noriu auginti vaikelį pati.
Šiuo metu neturiu nieko, todėl priimsiu bet kokią pagalbą. Nesvarbu, ką pasiūlysite, noriu pradėti viską iš naujo.
Šiuo metu, kaip minėjau, neturiu nieko, todėl priimsiu bet kokią pagalbą... O gal kažkam būtų reikalinga pagalbininkė prižiūrėti seną žmogų ar namus sutvarkyti? Nesvarbu, ką pasiūlysite, noriu pradėti viską iš naujo. Nenoriu būti išlaikytinė. Būčiau pati laimingiausia, jei man pavyktų iki gimdymo atsistoti ant kojų“, – rašo Alytuje gyvenanti Raminta.
Ji pasakojo, kad išaugo vaikų globos namuose, o su buvusia šeima nepalaiko jokių ryšių. Išėjusi iš globos namų ėmėsi siuvėjos amato, vasarą tris mėnesius dirbo siuvykloje, bet vėliau darbo neteko. Su vaikinu, nuo kurio pastojo, Raminta bendravo vos tris-keturis mėnesius. Vaikinas tėvystės nepripažįsta, tačiau mergina teigia nenorinti daryti aborto ir ketina gimdyti. Nėštumą testą pasidarė, kai ją pradėjo pykinti, atsirado silpnumas.
Raminta sakė maždaug prieš mėnesį užsiregistravusi Darbo biržoje, bet pasiūlymų kol kas negavusi, tačiau turinti skolų, nes nesugeba išmokėti pasiimto kredito. „Nemoku paaiškinti“, – atsiduso ji, paklausta, kaip ir kokiu tikslu buvo paimtas kreditas.
Didžiausia savivaldybės bėda – vaikų globos namų auklėtiniai
Alytaus savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Sonata Dumbliauskienė teigė puikiai žinanti merginos istoriją.
„Savivaldybėje turime šeimos krizių centrą, bet mergina atsisakė ten vykti, nes ji glaudžiasi pas draugę. Tačiau jų santykiai nėra stabilūs. Kai merginos dėl ko nors susipyksta, ji atsiduria gatvėje. Mano manymu, draugė tiesiog naudojasi merginos naivumu: kol ji turi suaukotų pinigų, tol gera. Kai Raminta pas mus atėjo raudodama pirmą kartą, paaiškinome, ką ji turinti padaryti.
Pasiūlėme jai visą paslaugų paketą. Ji nedeklaruota Alytaus mieste, todėl paprašėme ją prisideklaruoti, kad galėtų pretenduoti į socialinį būstą. Tačiau ji, kol klausosi mūsų, linksi galvą, tačiau vėliau išeina ir dingsta nieko nepadariusi. Ima klausyti draugių, kurios pataria savaip“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, draugė – taip pat vaikų globos namų auklėtinė. Pastaroji pagimdė gyvendama šeimos krizių centre, vėliau jai buvo skirtas socialinis būstas, verslininkai padovanojo baldus, skalbimo mašiną, žodžiu, ji buvo aprūpinta viskuo, ko reikia. Tačiau socialinių įgūdžių per keletą dienų neišmoksi.
Ateina jauna mama ir sako – reikia drabužėlių dukrytei. Klausiu, ar kreipėsi į nurodytas labdaros organizacijas. „Ne, – atsako, – man dėvėtų nereikia“.
„Mūsų didžiausia bėda ir yra vaikų globos namų auklėtiniai. Ir ši rykštė dar ilgai mus persekios, kol nepriimsime kardinalių sprendimų. Šie jaunuoliai neišmokyti vertinti to, ką gauna, ir visiškai mūsų neklauso. Klausydami mūsų linksi galvomis, bet po kurio laiko pasirodo vėl prašydami pagalbos, nes prisiėmė greitų kreditų.
Tačiau vienkartinė parama, kurią gali skirti savivaldybė, siekia tik iki 100 eurų ir skiriama tik kritiniu atveju. O pas mus ateina jauna mama ir sako – reikia drabužėlių dukrytei. Klausiu, ar kreipėsi į nurodytas labdaros organizacijas. „Ne, – atsako, – man dėvėtų drabužių nereikia“. Aš pati išauginau vaikus naudodama dėvėtus drabužius. Po to žmonės man praneša, kad ji internete pardavinėja jai dovanotus baldus“, – pasakojo S.Dumbliauskienė.
Pasak specialistės, šeimos krizių centre gyvena dar viena identiško likimo mergina: iš globos namų, palikta vaikino, nuo kurio tapo nėščia, be darbo ir pajamų. Šiuo metu ji gyvena tik iš aukų. „Taigi visada laukiame geros valios žmonių ir turime sąrašą žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – teigė specialistė.
Be socialinių įgūdžių ir individualumo
Pasak specialistės, su merginomis iš socialinės rizikos šeimų dirbti yra lengviau nei su vaikų globos namų auklėtinėmis. Esą, kokia bebūtų šeima, ji turi šiokias tokias šaknis. Pagaliau visada galima rasti artimųjų, kurie pagelbėtų, – tetų, dėdžių, senelių. Globos namų auklėtiniai, viską gaudavę dykai ir be pastangų, deja, visiškai neprisitaikę gyventi.
„Darbdaviui tokių mergaičių priimti neįsakysime, o valstybinė institucija nepajėgi jas įdarbinti. Ir taip visi rėkia ant mūsų, kad plečiame valstybės aparatą. Reikia atsisakyti globos namų, kad ir kokia skausminga būtų ši pertvarka. Antraip mes nuolat susidursime su panašiomis pasekmėmis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, Alytuje vienai šeimynai iš penkių vaikų jau išnuomotas socialinis būstas. Netrukus turi atsirasti dar viena šeimyna iš aštuonių vaikų.
„Finansavimo sistema nesikeičia, bet vaikai gyvena beveik šeimoje, turi savo kambarį, žino, kad reikia jį tvarkyti, kad reikia taupyti elektrą, nes už sutaupytus pinigus galbūt geriau nusipirkti picą, jie gauna savo individualias užduotis, kartu sprendžia, ką gaminsis valgyti, kaip švęs šventes, gali išeiti į kiemą, susipažinti su vaikais iš kitų šeimų. Globos namai, kuriuose kartu triukšme gyvena šimtas vaikų, užmuša bet kokį individualumą, o jaunuoliams juk reikalingi įgūdžiai savarankiškam gyvenimui“, – svarstė S.Dumbliauskienė.
