„Kiekvienas galime būti žurnalistu, kuris turi galimybę lokalią informaciją pranešti greičiau už tradicinės žiniasklaidos priemonę“, – socialinės esmę trumpai apibūdino renginio organizatorius Vaidas Pilkauskas.
Vienu iš socialinės žiniasklaidos pradininkų Kaune laikomas VšĮ „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūra“ komunikacijos vadovas visus, besidominčius šiuo palyginus nauju reiškiniu, šįvakar, 18.30 val., kviečia į senamiestyje įsikūrusio viešbučio „Daugirdas“ konferencijų salę. Renginio pradžioje bus skaitomi trys pranešimai: „Socialinės medijos integracija į kasdienį gyvenimą“, “Social media: daugiau mėšlo ar daugiau demokratijos?” bei "Modernūs socialinių problemų sprendimo būdai internete". Vėliau „Social Media Day Kaunas 2010“ vainikuos gyva diskusija ir pašnekesiai tarp dalyvių.
Vienu metu – visose vietose
–Ar galėtumėte paprastais žodžiais nupasakoti, kas yra vadinamoji „social media“? – paklausėme V.Pilkausko.
–Plačiai pasaulyje paplitęs terminas „social media“ kol kas neturi vieningo vertinio, tad Lietuvoje šis pavadinimas linksniuojamas įvairiai:„bendruomeninė medija“, „socialinė medija“ ar „socialinė žiniasklaida“, nors nei vienas pavadinimas nėra toks, kokio norėtųsi. „Social media“ idėją pristatant paprastai, jai būtinos kelios sudėtinės dalys: pirma – platforma, kurioje dalinamės informacija, ir antra, vartotojai – turinio kūrėjai.
Pirmaisiais bendruomeninių medijų idėjų skleidėjais galima tituluoti viso pasaulio tinklaraštininkus, dar kitaip vadinamus blogeriais, nuo kurių prasidėjo vartotojų kuriamo turinio era. Vėliau sekė įvairių socialinių tinklų atsiradimas, mobilieji įrenginiai, galintys filmuoti, fotografuoti ir iš karto publikuoti medžiagą socialinių tinklų platformose.
Socialinės medijos esmė – kiekvienas galime būti žurnalistu, kuris turi galimybę lokalią informaciją pranešti greičiau už tradicinės žiniasklaidos priemonę. Tačiau nereikia galvoti, kad socialinė žiniasklaida visiškai pakeis tradicinę žurnalistiką. Šioje vietoje mes matome dideles tradicinės žiniasklaidos ir socialinės medijos turinio kūrėjų bendradarbiavimo galimybes, nes, kaip rodo patirtis, labiau skaitomas tas straipsnis, kuris iliustruojamas foto ar video vaizdais, nei tik tekstu. Reikia suprasti ir žiniasklaidos priemonių redakcijas – juk jų reporteriai negali būti visose vietose vienu metu, ypač tais atvejais, kai vyksta neplanuoti įvykiai.
Žengia pirmuosius žingsnius
–Kaip Kaune ar visoje Lietuvoje egzistuojanti socialinė medija atrodo pasaulio kontekste?
–Šiek tiek gaila, kad užsienyje itin populiarūs tinklaraščiai Lietuvoje tarsi merdi. Prieš kelis metus iškilę blogosferos atstovai, pasibaigus asmeninei iniciatyvai ir polėkiui, pamažu užmiršta savo anksčiau taip puoselėtus tinklaraščius, automatiškai mažėja kuriamo turinio. Tą puikiai iliustruoja šiais metais vykę „LOGIN“ apdovanojimai, kur tinklaraščio kategorijoje buvo nominuoti „blogai“ iš praeities, o vienas nominantas Artūras Račas net paprašė būti išbrauktas iš balsavimo sąrašo.
Tačiau džiugu, kad bendruomeninė medija nesibaigia vien tinklaraščiais. Vis didesnes galimybes būti reporteriais mums suteikia kiekvieną dieną tobulėjantys socialiniai tinklai: „Facebook“ – kaip draugų tinklas, „YouTube“ – kaip vaizdo įrašų talpinimo tinklas, Lietuvoje mažiau populiarus trumpųjų žinučių socialinis tinklas „Twitter“ ir kiti.
Jei lyginsime pasaulio socialinės medijos kontekstą su Lietuvos, visų pirma norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvoje trūksta suvokimo, kaip tinkamai naudoti socialinės medijos tinklus. Pavyzdžiui, JAV aktyviai veikianti tėvų ir mokytojų asociacija neseniai su pasauliniu tinklu „Facebook“ sudarė bendradarbiavimo sutartį, kurios esmė – 1 mln. dolerių reklamos ekvivalentas, kurią socialinis tinklas skirs edukacijai patyčių mažinimo, priekabiavimo ir kitoms aktualioms temoms. Mūsų įstaiga Lietuvoje pagal galimybes bando šviesti jaunimą šiais klausimais, tačiau esame apriboti tiek finansinių, tiek žmogiškųjų išteklių resursais, tačiau ir ateityje pagal galimybes žadame tęsti pradėtą edukacinį darbą. Taip pat reikia pažymėti, jog socialinė medija tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje išgyvena kūdikystės amžių, ir kol kas čia galioja ne kokybės, o kiekybės faktorius: visi vaikosi kuo didesnio fanų skaičiaus visiškai nekreipdami dėmesio transliuojamos informacijos kokybę. Problemų čia tikrai daug ir įvairių, o jas reguliariai stengiamės aptarinėti mūsų vedamame tinklaraštyje.
–Pateikite kokį nors pavyzdį, kaip Kaune veikia socialinė medija.
–Didelį palaikytojų būrį turintis kanalas „Kas vyksta Kaune“ ne tik kartu su kanalo draugais informuoja, kas vyksta laikinojoje sostinėje, bet nevengia ir aštresnių temų, kaip plika akimi matomas neracionalus lėšų panaudojimas, netvarka mieste ar politikų akibrokštai.
Sekdami miesto įvykius neliekam nuošaly ir viešinam informaciją, kai tarybos nariai vienbalsiai posėdyje pasiskiria pomirtines išmokas, o sekančiame tarybos posėdyje neatlaikę visuomenės spaudimo tokį potvarkį atšaukia, motyvuodami, jog nesuprato, už ką balsavo.
Neapsikentę, jog kelias savaites po potvynio niekas nekreipia dėmesio į centrinėje Daukanto gatvėje esančią įgriuvą, fotografuojame ir į kanalą siunčiame viešą žinutę „Tik viešumas sutvarkys grindinio įgriuvą centrinėje Daukanto gatvėje:) Kanalo draugai, mums reikia jūsų pagalbos. Kai tik ši nuotrauka surinks 500 LIKE, mes šią informaciją bandysime perduoti atitinkamai miesto institucijai“. Dirbdami su „Facebook“ komunikacijos projektais žinome, kad prašyti atitinkamo kiekio paspaudimų iš kanalo draugų yra tiesmukiškai nepadoru, tačiau, kaip supratome, tai puiki priemonė norint prisišaukti savivaldos atstovus, kad būtų atkreiptas dėmesys. Šioje istorijoje įdomu tai, kad komentaruose pasisakyti atėjo ne tik mero patarėjas, bet ir pats tuo metu JAV besisvečiuojantis miesto meras, kuris paprašė persiųsti informaciją jam. Po paros gavome pranešimą iš miesto ūkio skyriaus, kad įgriuva pašalinta. Tad galime teigti, jog socialinė medija pradeda veikti ir Kaune.
