N.Klumbytė tikina, kad antropologai bando suprasti dėsnius ir tai, kaip jie veikia. „Dar studijuojant vienas profesorius yra pasakęs: tai, kad žmonės valgo, yra neįdomu sociokultūrinės antropologijos mokslininkams, bet tai, kaip jie tai daro: kaip jie pasideda lėkštę, ką jie pasikviečia prie stalo, tai jau galima tyrinėti“, – pasakoja N.Klumbytė.
Kita lietuvė, dėstanti užsienyje – Harvardo universiteto Antropologijos fakulteto docentė Ieva Jusionytė. Ji įsitikinusi, kad socialinė antropologija – tolerantiškumą skatinanti disciplina.
„Antropologija kai kuriais atvejais yra gyvenimo būdas ir dispozicija tam tikrų gyvenimo temų klausimais, kai suskliaudi savo norą vertinti ir bandai suprasti tai, kas vyksta, iš kitos perspektyvos“, – aiškina I.Jusionytė.
Socialinės antropologijos Lietuvoje nėra?
Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas mano, kad nieko nenustebintumėte pasakę, jog socialinės antropologijos mokslo Lietuvoje nėra, todėl, kad jis pas mus – nepaprastai naujas.
Socialinės kultūrinės antropologijos praktiškai nebuvo iki pat atgimimo, todėl, kad jos vietą užėmė fizinė antropologija, ta, kuri iki šiol Lietuvoje laikoma atskaitos tašku, – tvirtina V.Čiubrinskas.
„Socialinės kultūrinės antropologijos praktiškai nebuvo iki pat atgimimo, todėl, kad jos vietą užėmė fizinė antropologija, ta, kuri iki šiol Lietuvoje laikoma atskaitos tašku“, – tvirtina V.Čiubrinskas.
Su tuo iš dalies sutinka ir Majamio universiteto antropologijos katedros docentė N.Klumbytė: „Toks mokslas yra, tačiau jis neturi daug institucinės paramos. Be to, žmonės apie jį vis dar nedaug žino, nors sužino vis daugiau ir daugiau. Prisimenu, kai anksčiau pasakydavau, kad aš – antropologė, iš karto turėdavau aiškinti, kad tai – ne kaulų matavimai.“
Tuo tarpu fizinės antropologijos sritis, priešingai nei socialinės antropologijos, jau buvo žinoma ir sovietmečiu.
„[Šio] mokslo, kaip institucijos, deja, tikrai nėra, nes nėra kažkokių stiprių arba ilgalaikių tyrimų grupių“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentas Donatas Brandišauskas
Tačiau VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorius dr. Renatas Berniūnas teigia, kad toks pastebėjimas – ne visiškai teisingas.
„Instituciškai socialinės antropologijos mokslas egzistuoja VDU universitete, kaip magistro programa. Tačiau, kaip įsitvirtinusi disciplina arba mokslo šaka, ji nelabai egzistuoja. Yra pavienių žmonių, kurie užsiima panašiais tyrimais, kurie atvažiuoja daryti tyrimų Lietuvoje. Tik vienetai tokių, kurie iš Lietuvos važiuoja daryti tyrimų į užsienį. Dažniausiai šitie žmonės yra katedrose su pavadinimu, kurie neturi nieko bendro su antropologija“, – sako R.Berniūnas.
Daug metų Amerikoje dėstanti N.Klumbytė lygina Lietuvą su šiuo kraštu, kurį teko pažinti: „Amerikoje antropologijos kursus dėstom, turim daug studentų. Faktiškai kiekviename didesniame universitete yra antropologijos programos.“
Lingvistinės antropologijos specialistė dr. Jurgita Antoine sako, kad dabar dažnai girdi apie Lietuvos švietimo sistemos reformą, programų keitimą, tačiau ją stebina tai, kad Lietuvoje aptinkamos tik socialinės antropologijos užuomazgos.
„Man tai, nieko neįžeidžiant, yra provincialumas, periferijos požymis. Antropologija, socialiniai mokslai, tai – kaip visuomeninės ideologijos formavimas: mes studijuojame reiškinius, bandome juos suprasti ir, kai suformuojame supratimą, tada formuojame ir kažkokią visuomeninę ir socialinę politiką, būtent to supratimo pagrindu. Jei mes to nedarome, vadinasi, mus studijuoja kažkas kitas ir kažkas kitas mums viską suformuoja“, – įsitikinusi mokslininkė.
Ką tiria socialinė antropologija?
N.Klumbytė pasakoja, kad tradiciškai antropologija buvo Vakarų visuomenių mokslas ir jis studijuodavo mažąsias visuomenes, kurias rasdavo salose, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje.
„Buvo tikima, kad šitos tautos labai greitai išnyks su visu savo turtu: labai skirtingu būdu, kaip jie organizuoja savo socialinį, ekonominį ar politinį gyvenimą, todėl reikia kuo greičiau viską užrašyti, kad mes žinotume apie tą žmonijos įvairovę“, – tikina Majamio universiteto antropologijos katedros docentė.
Socialinė antropologija atmeta tai, kad vienos tautos yra išsivysčiusios labiau nei kitos. „Primityvių kultūrų ir žmonių nėra. Šie žmonės taip pat sėkmingai turi techniškai sudėtingą kultūrą, kuri yra perduodama iš kartos į kartą ir gebėjimai išgyventi skirtingose ekologinėse nišose, kur kultūra prisideda labai smarkiai, yra gana sofistikuoti ir simboliškai įvairiai užkoduoti. Pažinti šiuos dalykus antropologai ir bando“, – aiškina dr. R.Berniūnas.
