Kaip skelbia „Aktyvaus jaunimo“ asociacija, pirmosios Advento dienos rytą praeiviai prie Kauno rotušės galėjo išvysti ant šalto grindinio sėdinčią jauną moterį su kartoniniu ženklu „Aš Nairouz iš Sirijos, ar galite nupirkti maisto?“. Šventiniu laikotarpiu daugumos lietuvių viešai deklaruojamos krikščioniškosios vertybės – atjauta, draugiškumas ir pagalba kenčiančiam – dažnai būna pamirštos, kai kalba pasisuka apie kitokius, mums neįprastus ir nepažįstamus žmones.
Ant žemės sėdinti mergina iš tiesų yra Aneta iš Čekijos, o visa ši situacija – tai socialinis eksperimentas, kurio tikslas – atkreipti Kauno miesto gyventojų dėmesį į pabėgėlių situaciją. Pati Aneta teigia: „Socialinis eksperimentas man nuostabos nesukėlė. Tikėjausi, kad žmonės ignoruos žmogų, sėdintį su kartoniniu ženklu. Tik nesitikėjau, kad užkalbinus praeivius, kurie nekreipė dėmesio į ženklą, jie grasins mums policija“.
Tuo pačiu metu Laisvės alėjoje kita jaunuolių grupė vykdė eksperimentą apie seksualines mažumas ir vienos lyties atstovų santykius. Po eksperimento lietuvė Ieva dalinosi įspūdžiais: „Mūsų socialinio eksperimento tema buvo seksualinė orientacija, o tikslas buvo sužinoti ar vietiniai žmonės palaiko vienos lyties asmenų santykius, ar ne. Daugiausiai žmonės sakydavo, kad jie nieko prieš tokius santykius neturi. Tačiau buvo ir tokių, kurie akivaizdžiai parodydavo pasišlykštėjimą arba panaudodavo neapykantos kalbą tiek mūsų, tiek seksualinių mažumų atžvilgiu.
Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie iš viso nenorėdavo išreikšti savo nuomonės šia tema. Įvertinus visus gautus eksperimento rezultatus, galima teigti, kad žmonės po truputį supranta, kad vienos lyties žmonių santykiai nėra nieko blogo, kad šie asmenys yra tokie patys kaip ir jie. Tačiau galima įžvelgti, kad kai kurie asmenys tiesiog norėjo atrodyti gerai ir sakydavo, kad palaiko seksualines mažumas, net jei ir taip negalvojo.“
Tuo tarpu norvegė Aurora sakosi patyrusi kultūrinį šoką: „Kartu su kitais penkiais jaunuoliais vykdėme socialinį eksperimentą apie rasizmą. Sugalvojome vieną vaikiną aprengti arabiškais rūbais. Sulaukėme labai įvairių reakcijų. Išskirčiau tris praeivių grupes – vieni žmonės žiūrėjo, kiti ignoravo, o likusieji laikėsi atstumo. Kai pradėjome aiškinti apie socialinį tyrimą žmonėms, 60 proc. mielai parašė „Rasizmui – ne“, tačiau kiti 40 proc. mane nuoširdžiai nuliūdino. Buvo tokių, kurie pradėjo mane įžeidinėti ir pasakė, kad persirengęs žmogus gali turėti bombą. Mano gimtajame miestelyje Norvegijoje panašių komentarų tikrai nesulauktum.
Manau, kad mes visi esame lygūs, nes kultūra, religija, asmeninė meilė yra kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas. Kiekvienas žmogus yra unikalus, gražus ir vertas būti išklausytas“.
Visi šie socialiniai eksperimentai – tai tarptautinių jaunimo mainų „Hate is Not My Mate“ dalyvių užduotys. Visą savaitę 36 jaunuoliai iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Sakartvelo, Turkijos ir Norvegijos praleido Kaune, mokydamiesi apie tai, kas yra neapykantos kalba, kaip ją atskirti, kaip reaguoti, kai su ja susiduriama, ir kaip kiekvienas asmeniškai gali su ja kovoti.
