Partizanų g. 5, Kaunas. Socialinių būstų kupinas bendrabutis, kuriame pajėgūs išgyventi tikriausiai tik labiausiai gyvenimo vėtyti ir mėtyti žmonės. Tačiau net ir jame neatsiranda vietos straipsnio herojei Viktorijai.
Nuo spalio mėnesio menką kambarėlį trečiajame aukšte besinuomojusiai moteriai liepta išsikraustyti per 7 d. – toks Kauno miesto savivaldybės verdiktas. Socialinis būstas iš tiesų priklauso kitam asmeniui, kuris nesumokėjo skolų, todėl iš jo iškraustomas ne tik jis, bet ir jo nuomininkai – Viktorija ir du jos mažamečiai sūnūs.
Keista, o kartu ir pikta, kad tiek laiko jaunai mamai su dviem mažamečiais vaikais, kurių vienas turi negalią, nesuteikiamas socialinis būstas, kad veja mane į gatvę.
„Keista, o kartu ir pikta, kad tiek laiko jaunai mamai su dviem mažamečiais vaikais, kurių vienas turi negalią, nesuteikiamas socialinis būstas, kad veja mane į gatvę. Pikta ir dėl to, kad sunku susirasti nuomai kambarį, nes daugelis nuomotojų nesutinka priimti nuomininkų su vaikais. Kiti – per brangūs“, – sėdėdama daiktais apkrautame mažyčiame kambarėlyje, pokalbį pradėjo Viktorija.
Ketverių metų jos sūnus – savaitiniame darželyje. Dešimtmetis vyresnėlis trumpam išvyko pas močiutę.
Kažkas pasibeldžia į duris. Užėjusi kaimynė Aistė ima girti Viktoriją: „Negeria, prižiūri vaikus, problemų nekelia ir negali čia gyventi. Normali moteris. Absurdas“.
Su Viktorija nuklystame į jos praeitį. Kas gi nutiko, kad šiandien ši moteris atsidūrė tokioje beviltiškoje situacijoje?
Užaugo globos namuose
Savo tėvą Viktorija susitiko, kai jai buvo aštuoneri. Spėjo pažinti vos keletą metų, kai staiga jis išėjo anapilin. Nors jos jis nemušdavo, nemažai smūgių atseikėdavo Viktorijos mamai.
„Atsidūriau globos namuose. Dėkinga mamai už tai, nes galėjau augti, pvz., be elektros. Globos namuose trūkdavo dėmesio ir meilės, jaučiau, jog niekam nerūpiu, todėl dažnai iš jų bėgdavau. Ne kartą teko miegoti daugiabučių laiptinėse. Maištaudavau. Kartą mane partrenkė taksi – sulaužė dubens kaulus. Visko yra buvę. Ketverius metus gyvenau Vilniaus globos namuose, po to buvau grąžinta į Kauną.
17,5 metų pradėjau ieškotis, kur gyvensiu sulaukusi pilnametystės. Jaučiau, jog visi nuleido dėl manęs rankas. Kad bus sunku. Kur išėjau sulaukusi aštuoniolikos? Į pasaulį. Su 400 Lt. Nežinojau, ką daryti. To globos namuose nemoko. Ėjau per žmones. Įtraukiau ir jaunesnį brolį į paieškas – norėjau ir jam padėti. Stūmėmės abudu į priekį“, – pasakojo Viktorija.
Išėjusi iš globos namų, ji susipažino su vyru, tačiau šis Viktoriją auklėjo kumščiais. Tai sužinojęs jo draugas pasiūlė merginai persikraustyti pas jį. Netrukus 13 metų vyresnis gelbėtojas tapo Viktorijos sutuoktiniu ir vaikų tėvu. Deja, vėliau ir pats ėmė smurtauti.
„Kai laukiausi pirmojo mūsų vaiko, jį suėmė. Dvejus metus praleido kalėjime. Buvau jauna, prisirišusi, todėl palūžau. Pagimdžiusi ėmiau gerti. Dabar alkoholio nevartoju. Antras mūsų vaikas gimė po šešerių metų šešių mėnesių ir šešių dienų. Keistas sutapimas ar ne? Nesu ta, kur iki 30-ties jau spėjo pagyventi su keliais vyrais ir prigimdė daug vaikų nuo skirtingų jų. 13 metų išgyvenau su vienu, tačiau, kadangi jis smurtavo, teko skirtis“, – istoriją toliau dėliojo Viktorija.
Paklausta apie šiurpiausią prisiminimą iš gyvenimo santuokoje, ji užsiminė apie sulaužytą žandikaulį. Ranką vyras keldavo ir prieš vaikus, kartą vienam jų stipriai sutrenkė ranką.
Paklausta apie šiurpiausią prisiminimą iš gyvenimo santuokoje, ji užsiminė apie sulaužytą žandikaulį. Ranką vyras keldavo ir prieš vaikus, kartą vienam jų stipriai sutrenkė ranką.
„Pats skaudžią vaikystę turėjo – nukentėjęs nuo patėvio, tai, matyt, vaikams dabar keršija. Griežtas su jais. O dar tas kalėjimas... Gerti dažnai negerdavo. Tiesiog emociškai išsiliedavo. Skraidydavo ir indai, ir kėdės. Aplinkiniai protino, kad jei liksiu, vieną dieną užmuš. Pabėgau“, – paaiškino Viktorija.
Liko be stogo virš galvos
Dar draugystės pradžioje porą gyventi pas save priėmė Viktorijos vyro mama. Jai ji dėkinga už daug ką. Tuomet, dar jaunutė, Viktorija baigė virėjos ir kepėjos-konditerės mokslus, tačiau dirbti taip ir nepradėjo.
Buvo įsidarbinusi Kauno VDU botanikos sode, tačiau vyras sumąstė atsiimti vaiką iš darželio ir liepė žmonai sėdėti su juo namuose. Išsiskyrė ji su juo pernai. Tuomet ir prasidėjo didžiosios bėdos. Būstas, kuriame jie gyveno su vyro mama, buvo pripažintas avarinės būklės, todėl jiems buvo paskirtas naujas. O štai Viktorija po skyrybų su vaikais liko be gyvenamojo ploto. Teko ieškotis stogo virš galvos.
„Vyrui ir jo motinai socialinį būstą suteikė, o man su vaikais – ne. Jie žino, kad negaliu su buvusiu vyru gyventi, ir nieko nedaro, nepadeda. Po skyrybų kreipiausi į vaikų teises. Paprašiau dviem mėnesiams paimti vaikus į Vaikų gerovės centrą „Pastogę“, nes turėjau surasti gyvenamąjį būstą. Pati glaudžiausi pas 29-erių metų savo brolį, kuris taip pat gyvena bendrabutyje. Be vaikų jaučiausi nesava. Šiaip iš manęs sūnūs niekad nebuvo paimti, susitvarkydavau.
Ar buvęs sutuoktinis paremia? Moka po 20 eurų, nors priteisti 190. Bet turiu pripažinti, širdyje kažkas dar likę, juk jis – vaikų tėvas“, – teigė Viktorija.
Galiausiai pernai metų spalį ji atrado 18 kv. m kambarėlį Partizanų g. 5-ajame bendrabutyje. Tai savivaldybės skirtas socialinis būstas, kurį jai išnuomojo viena moteris. Kas mėnesį Viktorija mokėjo po 80 eurų, tačiau sąskaitų nematė. Manė, kad savivaldybė informuota apie ją, nuomininkę.
„Tačiau praėjusią savaitę atvažiavo būrys savivaldybės atstovų. Įėję pasakė, kad turiu išsikraustyti per 7 d., nes asmuo, kuriam skirtas šis kambarys, yra skolingas. Štai, susikroviau didžiąją dalį daiktų. Ėmiau ieškotis buto nuomai. Mano mėnesio pajamos siekia 400 eurų, tad daugiausiai būstu galiu išleisti 150 eurų. Dar už sūnaus vaistus reikia mokėti, kito sūnaus darželį. Maisto nupirkti, nors jo netrūksta – „Maisto bankas“ remia. Bėda ta, kad niekas nenori su vaikais priimti.
Nežinau, kur dingsiu suėjus terminui. Į gatvę eisiu. Buvęs vyras žadėjo padėti su depozitu, jei ką tinkamo rasiu“, – kalbėjo Viktorija.
Socialinio būsto laukia daugiau nei metus
Vaikystėje Viktorija prisipažino svajojusi apie šokoladinį namą. Šiandien jai tiktų bet kas. Moteris santuokos metu sukaupė nemažai buičiai reikalingų daiktų, tačiau neturi kur jų padėti.
„Ilgai svajojau apie vaikišką lovelę, o dabar ją turėjau atiduoti, nes nėra kur statyti. Atidaviau žmonėms, kurie miega ant žemės. Svajojau išklijuoti vaikų kampą tapetais su delfinais. O jie dabar rūsyje, buvusiame šeimos bute, kuris pripažintas avariniu ir kuriame aš vis dar deklaruota, guli. Turiu ir televizorių, ir viryklę. Gal prie konteinerių man viską padėti?“, – klausė Viktorija.
Socialinio būsto ji laukia nuo 2016 m. gruodžio. Jei galėtų, norėtų likti gyventi Partizanų g. 5, ten, kur dabar gyvena.
Nors retas kaunietis geistų apsistoti bendrabutyje, kuriame nuolat šlaistosi narkomanai, Viktorija atranda ir pliusų: „Taip, vaikai aptinka švirkštų duše, tačiau mūsų trečias aukštas ne toks ir blogas. Puikiai sutariu su kaimynais, dalijamės maistu, leidžia man pasinaudoti skalbimo mašina. Jie pripratę prie mano sergančio sūnaus isterijų. Vienas apkabina, kitas nuramina jį. Niekas nesiskundžia. Ramu čia.
Keista, kai aplink – ne vienas tuščias socialinis būstas. Kodėl jų neskuba išnuomoti, jei tiek žmonių laukia? Kreipiausi pagalbos į vaiko teises, socialinius darbuotojus – tyla. „Kartų namuose“ vietos taip pat mums nėra“, – beviltišką savo situaciją brėžė moteris.
Į savo motiną ji kreiptis taip pat negali. Ši atsuko dukrai nugarą.
„Aš jai sakiau, kad mane veja lauk iš būsto. O ji atsakė, kad tai mano kaltė. Nenorėčiau pas ją gyventi. Nenorėčiau net kaimynystėje apsistoti. Nuo tėvo muštynių jai prastai su galva, dar senatvė. Sunku būtų, nes vaikai mano judrūs. O dar tie priekaištai jos nuolatiniai“, – tikino Viktorija.
Pasiteiravus, ar gyvenime nesutiko žmogaus, iš kurio būtų galėjusi pasimokyti, jauna moteris įvardijo savo krikšto tėtį, su kuriuo kartu augo globos namuose. Pasak jos, nors šiandien šis asmuo su ja ryšio nepalaiko, apie jį ji žino nemažai: „Paauglystėje mėgo kirpti mums plaukus. O dabar – vienos Kauno kirpyklos savininkas. Pažint neina. Tai pavyzdys, kaip galima atsistoti ant kojų ir pasiekti savo. Bet aš, štai, per anksti vaikų prisigimdžiau, tad...“.
Įsidarbinti trukdo vaiko negalia
Viktorija teigia norinti dirbti, tačiau sunku susirasti tinkamą darbą, nes reikia nuolat prižiūrėti sergantį vyresnįjį sūnų. Dėl protinio atsilikimo dešimtmetis nepajėgus mokytis įprastoje mokykloje.
„Labai norėčiau dirbti. Esu registruota darbo biržoje. Siūlė darbus tik pilnai dienai. Negaliu. Galiu dirbti tik keletą valandų, kol vyresnysis vaikas mokykloje ar dienos centre. O juose jį turi prižiūrėti specialistai. Tai reikia rasti tinkamą mokyklą.
Sūnus, kuriam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, šiuo metu nieko nenori, net abėcėlės mokytis. Aš jį protinu, kad reikia mokytis, nes teks gatves šluoti, duobes kasti. Sakau, mama juk dvi profesijas įgijusi turi, bet priešinasi.
Jis priverstas nuolat vartoti vaistus. Kokie ligos požymiai? Isterijos priepuoliai. Pradeda viską laužyti, rėkti, trenkia durimis ir išeina. Sunku...
Bet labiausiai bijau, kad kai sužinos, kad neturiu gyvenamosios vietos, atims iš manęs vaikus. Nemiegu trečią naktį. Rankos dreba. Viskas vienu metu sukrito: ir sūnaus liga, mokyklos paieškos, ir būsto problema, ir jaunėlio darželis. Viskuo vienai pasirūpinti. O ir pačiai pas daktarus reikia“, – atviravo pašnekovė.
Mąsto ji ir apie emigraciją, net Vokietijoje, Airijoje turi pažįstamų, kurie galėtų priimti, įdarbinti, tačiau bijo, kad atims vaikus, jei juos bandys į svečią šalį išsivežti.
„Gal kai mažylis paaugs. Nes jei ir jam krizė prasidės, kaip vyresniajam sūnui, į jokias airijas neišvyksiu“, – patikino Viktorija.
Paklausta, ar norėtų sukurti naują šeimą, pašnekovė atsakė, kad jai nieko, išskyrus būsto, šią minutę netrūksta, – išmoko savarankiškai gyventi, planuoti biudžetą. Netgi susitaupyti po 100 eurų sugeba. Tiesa, pagalba kokio žmogaus visuomet praverstų. O ar norėtų susilaukti daugiau vaikų?
„Galbūt kada nors įsivaikinsiu dukrytę“, – šyptelėjo ji.
Prisimindama vieną gražiausių akimirkų, ji mintimis nuklydo į praėjusių metų vasarą, kuomet iš organizacijos „Ištiesk pagalbos ranką“ gavo dovanų kelionę į Palangą.
„Nebuvome matę jūros. Ilgai apie tai su vyru svajojome. Apie ką dabar svajoju? Išvažiuot į kaimą pailsėti“, – nusišypsojo Viktorija.
„Nebuvome matę jūros. Ilgai apie tai su vyru svajojome. Apie ką dabar svajoju? Išvažiuot į kaimą pailsėti, – nusišypsojo Viktorija. – Atsirastų stogas virš galvos, galėčiau įvairiomis veiklomis užsiimti. Moku servetėles nerti, mėgstu eilėraščius kurti, rašau dienoraštį. Muzikos klausausi. Pavasarį mėgstamiausias dalykas – dviratis. Visa šeima važinėjamės“.
Ji laiko save stipria moterimi. Dažnai pagyrų sulaukia ir iš kaimynų.
„Ne vienas sako, jog nesugebėtų su tokiu vaiku, kaip mano vyresnėlis, susitvarkyti. Bet tai mano sūnus. Privalau“, – švelniai nutęsė Viktorija.