„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 06 27

Socialinis darbuotojas be alkoholio ir smurto mato dar vieną rimtą problemą: „Vaikai nesiskaito su tėvais“

„Tų socialinių visur privisę kaip tarakonų“, – taip apie socialinius darbuotojus neretai atsiliepia jų klientai, sako Panevėžio socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su šeimomis Kasparas Vaičelis. Tokią profesiją, jo nuomone, visuomenė vis dar stigmatizuoja. Gajūs ir įsitikinimai, kad šis darbas – nevyriškas, o socialiniai darbuotojai dirba tik su senais žmonėmis arba alkoholikais.
Tėvai šaukia ant vaiko
Tėvai šaukia ant vaiko / Vida Press nuotr.

„Nuvyksti į šeimą įvertinti socialinio poreikio ir dažnai girdi žmones sakančius, kad viskas pas mus gerai – mes juk negeriame. Jie galvoja, kad mes dirbame tik su priklausomybę turinčiomis šeimomis ir senukais. Be to, vyrauja požiūris, kad socialinio darbuotojo darbas yra nevyriškas.

Kai studijavau, vienoje organizacijoje teko atlikti praktiką, kur pačios socialinės darbuotojos manęs klausė, kodėl aš pasirinkau tokią profesiją, juk tai nevyriška, nes vyras turi daugiau uždirbti. Visuomenė vis dar skirsto, kurie darbai yra vyriški, o kurie – ne“, – teigė jis.

Visuomenė vis dar skirsto, kurie darbai yra vyriški, o kurie – ne.

Daugiausia problemų – su paaugliais

Metus su problemų turinčiomis šeimomis dirbantis K.Vaičelis sako, kad dirba su pasekmėmis: „Netinkamas vaikų auklėjimas, nežinojimas apie pozityvius auklėjimo būdus, priklausomybės. Bendradarbiaudami su šeima siekiame pakeisti neigiamus jų įpročius, motyvuoti pozityviai auklėti savo vaikus, be smurto.“

Paklaustas, ar dažnai susiduria su atvejais, kai šeimose smurtaujama, socialinis darbuotojas pripažino – tokių yra. Vis dėlto smurtas, jo teigimu, nėra pagrindinė šeimų problema.

„Pagrindinis faktorius yra tėvų valdžios neturėjimas prieš vaikus. Paaugliai vaikai nesiskaito su tėvais, tada kyla problemos mokykloje. Jei vaikas nelanko mokyklos, o tėvai nebeturi priemonių, kaip sukontroliuoti vaiką, tada mokykla praneša vaikų teisėms, susirenkame į posėdį, kuriame ir nusprendžiame, ar teikti socialines paslaugas“, – dėstė K.Vaičelis.

Jeigu šeimos modelis yra toks, kad jie nematys problemos arba teisins savo vaikus, kurie, pavyzdžiui, vagia, mes pokyčio neturėsim.

Sunkiausia tokiame darbe, pasak jo, bendradarbiavimas su skirtingomis institucijomis ir šeimomis.

„Yra dviejų tipų šeimos – jeigu šeima priima specialistų pagalbą, mes galime turėti pokytį šeimoje, bet jeigu šeimos modelis yra toks, kad jie nematys problemos arba teisins savo vaikus, kurie, pavyzdžiui, vagia, mes pokyčio neturėsim“, – tikino jis.

Antrajam tipui priklausančių šeimų yra pakankamai daug, sako socialinis darbuotojas. Tokiu atveju, pasak pašnekovo, svarbu pabandyti priimti pagalbą.

Vida Press nuotr./Nusiminusi paauglė
Vida Press nuotr./Nusiminusi paauglė

„Mes kiekvienas turim savo suvokimą apie šeimos modelį. Jeigu mušasi berniukai po mokyklos, o tėvai patys tai, save gindami, toleruoja, tas pokytis yra sunkus. Mes, socialiniai darbuotojai, galime nukreipti juos pas psichologus, jie gali baigti pozityvios tėvystės kursus, bet jeigu jie bus užsidarę, manys, kad viską žino geriau, nepasieks tinkamo pokyčio.

Bet yra ir gerų pavyzdžių. Vienas vyras yra sakęs, kad jūs man neaiškinsit, kaip auklėti savo vaiką, kad neis pas psichologus, o vėliau pats ėjo pas psichologą, pozityvioj tėvystėj konsultavosi su socialiniu darbuotoju ir šiandien mes turime visai kitokią situaciją, pokytį santykiuose šeimoje“, – dalijosi K.Vaičelis.

Įsileido ne visos šeimos

Kalbėdamas apie darbą karantino metu, jis pasakojo, kad klientai buvo konsultuojami nuotoliniu būdu, o vykstama tik pas tas šeimas, kuriose galimai yra pagrįsta rizika vaikams ir visas, kuriose gyvena vaikai iki trejų metų.

Tiesa, pasitaikė šeimų, kurios konsultuotis nepanoro: „Tokių visada yra ir ne tik karantino metu, tačiau karantino metu jos turėjo pagrįstą priežastį neįsileisti, bet vis tiek suradome būdų, kaip patekti, prieiti.“

Vida Press nuotr./Emocinis smurtas
Vida Press nuotr./Emocinis smurtas

Vis dėlto situacija, anot pašnekovo, kai kurioms šeimoms pasikeitė į gerą – tėvai atrado ryšį su vaikais, padėjo jiems mokytis nuotoliniu būdu, patys prisiėmė daugiau atsakomybių ir užduočių.

„Turėjau atvejį, kai paauglys tikrai negerbė mamos, bet per tuos tris mėnesius jie atrado nuostabų ryšį, kadangi niekur negalėjo išeiti iš namų, teko būti tik su mama ir broliu. Pagerėjo ir kai kurių vaikų mokymosi rezultatai“, – apie teigiamus pokyčius kalbėjo K.Vaičelis.

Apsisaugoti padeda tik komandinis darbas

Socialinio darbuotojo profesija neretai įvardijama kaip rizikinga, tą patvirtino ir K.Vaičelis. Jis pasakojo, kad dirbant tokį darbą tenka susidurti su psichologiniu smurtu, jausti baimę.

Fizinio smurto niekada nėra buvę, bet yra buvę nejaukių dalykų.

„Jeigu su manim nemaloniai bendrauja, ant manęs rėkia ir aš nieko negirdžiu, tai aš galiu traktuoti, kad prieš mane naudojamas psichologinis smurtas. Fizinio smurto niekada nėra buvę, bet yra buvę nejaukių dalykų, kai bijai įeiti į namus, nes paauglys laiko kovinį šunį ir jį erzina“, – dėstė pašnekovas.

Pasak socialinio darbuotojo, tokiais atvejais vienintelė priemonė, padedanti apsisaugoti – komandinis darbas.

„Yra buvę atvejų, kai karantino metu vyras mus pamatęs su kaukėmis, agresyviai paprašė jas nusiimti, bet, aišku, tu kalbi, paprašai pasitraukti, netrukdyti“, – sakė jis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs