Švedijos Linköpingo universiteto Migracijos, etniškumo ir visuomenės tyrimų instituto (REMESO) sociologas kalbėjo ketvirtadienį Seime surengtame tarptautiniame ekspertų seminare „Darbo migracija Baltijos jūros šalyse: tendencijos ir perspektyvos“. Jo organizatoriai – Etninių tyrimų institutas ir Lietuvos socialinių tyrimų centras kartu su Švedijos nevyriausybine organizacija „Global Utmaning“, šios šalies ambasada, Švedijos institutu ir Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Charles Woolfson |
Ch.Woolfsonas gyveno Lietuvoje 1999–2009 m. ir 2010 m., taigi savomis akimis matė užgriuvusią krizę, kuri, jo žodžiais, dar nesibaigė.
Vienas stipriausių krizės smūgių buvo aiškus darbo rinkos skilimas į privačią ir valstybinę sferas. Lietuvoje lygmenyje, kur reikia aukštos kvalifikacijos, o už tai mokamas didelis atlygis, valstybinis/viešasis sektorius esąs itin didelis, lyginant su ES senbuvėmis.
Antrajame lygmenyje, kuriame labiau už išsilavinimą reikia intensyvaus fizinio darbo, visur dominuoja privatus sektorius. Skirtumas toks, kad Lietuvoje šioje sferoje itin paplitęs neformalus, oficialiai neapmokamas darbas, o senbuvėse jo reikšmė tik po truputį auga. Panaši situacija yra ir kitose ES naujokėse.
Dirbantieji valstybinio ir savivaldos administravimo, aukštos kvalifikacijos ir išsilavinimo reikalaujančiame sektoriuje, nors jų algos ir sumažėjo, gali būti labiau užtikrinti dėl savo darbo vietų ir turi didesnes socialines garantijas. Šis sektorius gauna įplaukų pagal įvairias ES programas ir turi tam tikrą priedangą „iš viršaus“.
Privačiame sektoriuje, kur dažniau vertinamas fizinis, rankų darbas, plėtojama gamyba ir paslaugos, algos smuko stipriau, o darbo valandos pailgėjo, buvo atleista daugiau darbuotojų, paplito laikinos darbo sutartys, tapo lengviau atleisti žmones. Socialinės garantijos čia menkesnės, darbas tampa neformalus
„Vienas iš krizės indikatorių – didžiulė informalios ekonomikos dalis, neoficialių mokėjimų – „vokelių“, šešėlinės ekonomikos augimas, – pažymėjo Ch.Woolfsonas. – Šie darbuotojai neapsaugoti, neginamos jų teisės, neaiški ateitis. Laimi darbdaviai.“
Charlesas Woolfsonas: „Lietuvai nereikėtų varžytis su Kinija dėl pigesnės darbo jėgos. Turime būti viršuje“
Sociologas priminė Dalią Budrevičienę, kuri prieš keletą metų bene pirmoji garsiai prabilo apie „vokeliuose“ mokamus atlyginimus. Kartu jis pažymėjo, kad Lietuvoje oficialiai neapmokamas darbas vertinamas gana palankiai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, „šešėlis“, 2007–2008 m. sudaręs maždaug 17 proc. ūkio, per krizę šoko į viršų ir 2011 m. sudarė jau 29 proc., tiesa, paskui vėl šiek tiek smuktelėjo, bet vis tiek siekia 1997 m. lygį.
Įdomi detalė – prasidėjus krizei Baltijos šalyse sumažėjo ir oficialiai, ir neoficialiai mokamos algos. Tačiau jau 2011-ųjų viduryje Latvijoje ir Estijoje oficialaus darbo užmokesčio dydis ėmė augti 1–2 proc., o Lietuvoje jis iki šiol tik mažėjo, lyginant su ankstesniais metais.
Pagal Ch.Woolfsono pateiktą statistiką, mūsų šalyje du trečdaliai darbuotojų gauna mažiau nei vidutinį atlyginimą (2,2 tūkst. Lt), o kas penktas – 850 Lt ar dar mažiau (šie duomenys apima statistiką iki minimalios algos padidinimo iki 1000 Lt).
Anot svečio, reikia peržiūrėti kapitalo ir darbo jėgos balansą bei galias. „Lietuvai nereikėtų varžytis su Kinija dėl pigesnės darbo jėgos. Turime būti viršuje“, – ragino jis.
„Nomenklatūra kliovėsi ES fondų dalybomis“
Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad mūsų šalies biudžete didelę dalį sudaro ES parama. Pirmaisiais narystės metais – 2004-aisiais buvo gauta 1,39 mlrd. Lt, vėliau ši suma viršijo 2 mlrd. ir nuolat augo, pavyzdžiui, užpernai siekė maždaug 7 mlrd. Lt ir visą laiką kelis kartus viršydavo Lietuvos įmokas į ES biudžetą.
„Nomenklatūra didele dalimi kliovėsi ES fondų dalybomis. Lietuva eksportuoja žmones ir importuoja ES pinigus“, – tvirtino svečias ir pademonstravo jo žodžius iliustruojančią karikatūrą.
Citavo Vytautą Landsbergį
Baigdamas savo pranešimą Ch.Woolfsonas pacitavo pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą, europarlamentarą Vytautą Landsbergį.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis |
1990-aisiais jis, kalbėdamas didžiuliame mitinge, paklausė: „Ar norite būti laisvi?“ Minios atsakymas buvo trumpas, bet garsus: „Taip!“ Politikas perspėjo: „Bet bus sunku. Ar ištversite?“ Per minią dar sykį nuvilnijo garsus „Taip!“.
Šiemet per V.Landsbergio kalbą tvyrojo visai kitokia nuotaika. „Išgyvename antrą istorinį išbandymą po išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos. (…) Arba ištversime, arba mūsų ateitis nugrims į užmarštį. Lietuvos visuomenėje reikia didesnio draugiškumo ir brolystės, mažiau egoizmo, išnaudojimo, humaniškumo ir socialumo. Kitaip mes arba sunaikinsime save gėrimu, arba išnyksime ir būsime išblaškyti po visą pasaulį.“
Sociologas pabrėžė nebūtinai pritariantis V.Landsbergio politinėms pažiūroms, bet jis esą teisingai užčiuopė įvykusius ir dar laukiančius pokyčius.
