Kalbėdama apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius protestus bei susipriešinimą, pašnekovė pabrėžė, kad paaiškinti, kokia šiuo metu visuomenės būklė bei kas konkrečiai vyksta – sudėtinga, nes sociologams dar trūksta moksliniais tyrimais paremtų duomenų. Situaciją komentuoti, pasak jos, galima tik žvelgiant į paviršinius rodiklius, kurie gali būti vertinami ir vertybiniu aspektu – žvelgiant iš demokratijos perspektyvos – kas vyksta mūsų visuomenėje bei kiek tai gali kelti tam tikrus pavojus pačios visuomenės funkcionavimui ir demokratijos veikimui Lietuvoje.
„Iš to, ką mes matome, atrodo, kad tas susipriešinimas, pasipriešinimas, įtampos ir nepasitenkinimas prasiveržia daugelyje visuomenių, Lietuva nėra išimtis. Mes matome, kad ir senosiose demokratijose priimami privalomojo pobūdžio vyriausybių sprendimai sukelia pasipriešinimo bangą: o kodėl čia yra tokia diktatūra, kodėl aš, kaip pilietis, pagal galiojančią Konstituciją negaliu rinktis.“
Vis dėlto, anot sociologės, nors panašumų su kitomis šalimis yra, būtina atsižvelgti ir į vien Lietuvai būdingus bruožus, o visų pirma – politinį kontekstą. 15min kalbinta R.Žiliukaitė atkreipė dėmesį į Baltarusijos ir Rusijos interesus išnaudoti galimas įtampas savo naudai.
Netiesa, kad visi protestuotojai – marginalai
„Mes čia turime vertybių susidūrimus, kultūrinius karus“, – pastebimą visuomenės susiskaldymą paaiškino ji ir pridūrė: „Pati karo terminologija irgi yra labai svarbus aspektas, apie kurį verta kritiškai mąstyti. Kokios yra tos pusės karo stovyklų ir ko mes laukiame? Kokia ir kieno gali būti pergalė?“
Pasak R.Žiliukaitės, prie Seimo kilusias riaušes turime vertinti remdamiesi įstatymais, tačiau klystame visus protestuotojus vadindami marginalais – į protestus susirenka labai skirtingi žmonės, tai nėra homogeniška masė, tad įvairovę būtina matyti ir suprasti. Taip yra ir ilgametes demokratines tradicijas turinčiose šalyse. Beje, priminė ji, visuomenės reakcijas sukėlusią Holokausto simboliką, matytą rugpjūčio 10-osios proteste, taip pat naudojo ir prieš griežtesnius koronaviruso pandemijos valdymo būdus nusiteikę prancūzai.
„Situacijos neturime ignoruoti. Reikia diskutuoti, netinkamas elgesys turi būti aptariamas ir įvertintas, tačiau tik prilipdydami etiketes, sakydami, kad jūs esate buduliai – niekur nepajudėsime. Žmonės, turintys skirtingą požiūrį ar nepripažįstantys mokslo autoriteto, yra sėkmingai mobilizuojami. Jeigu to nematome – ignoruojame tai, kas vyksta ir vyks, veikiausiai, kai vyks nauji rinkimai“, – 15min teigė sociologė.
Politikai turėtų jausti atsakomybę.
R.Žiliukaitės nuomone, siekiant dialogo reikalinga švelnesnė retorika. Anot sociologės, noras išrėkti vien tik savo poziciją, tačiau negebėjimas išgirsti kito nuomonės niekur nenuves – kiekvienas taip ir liks savoje barikadų pusėje. „Pats kalbėjimas yra labai svarbus, čia jau politikai turėtų jausti atsakomybę“, – paaiškino ji.
Kalbėtis ir išgirsti kitokią nuomonę nėra lengva. Be to, yra ir pokalbiui visai nenusiteikusių žmonių, kurie atranda savų autoritetų, susiburia į grupes, kurios atmeta vyraujančią valdžios ir mokslininkų poziciją. Sociologės teigimu, visuomenė išties susiskaldžiusi, tačiau ar kylančias įtampas reikia dar labiau brandinti, nes sąlygos tam yra palankios?
Skylėta socialinė ir sveikatos apsauga, problemos švietime
Kaip pastebėjo R.Žiliukaitė, remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis, maždaug pusė prancūzų turi protestų patirties. Lietuvoje šis skaičius mažesnis daugiau kaip penkiskart. Jeigu anksčiau, jos teigimu, daugelis tautiečių protestuoti nesiryždavo ir tai laikė kraštutine priemone, tai dabar nuostatos pasikeitė, o prie to prisidėjo koronaviruso pandemija.
„Retam karantinas buvo labai lengvas, daug kam tai buvo sunkus išbandymas. Taigi tai yra vienas iš tų veiksnių, kuris skatino žmonių norą įsilieti į tuos protestus“, – sakė ji.
Kalbėdama apie padažnėjusių protestų priežastis, sociologė siūlo atsižvelgti ir į kitus svarbius veiksnius – skylėtą socialinę politiką bei prastą situaciją švietimo bei sveikatos apsaugos srityse.
Taigi, apibendrino ji, viena vertus Lietuvoje vyksta tai, kas ir kitose Vakarų visuomenėse, tačiau svarbu atsižvelgti į vietinį kontekstą. Mūsų sistema, pasak pašnekovės, buvo sunkiau pasiruošusi tokiam stresui, kurį sukėlė COVID-19 pandemija.
„Tyrimai rodo, kad ilgalaikės struktūrinės nelygybės aspektas yra labai svarbus“, – remdamasi kitų šalių pavyzdžiais, paaiškino R.Žiliukaitė. Jos teigimu, tai būdinga tiek JAV, tiek ir Prancūzijoje vykusiems protestams, vėliau peraugusiems į riaušes.
„Kas yra riaušininkai? Tai žmonės iš įvairių socialinės atskirties grupių. Neturtas, išsimokslinimas, užimtumo politika ir kt. – labai svarbūs veiksniai. Mes galime įvertinti tokį elgesį kaip netinkamą ir padėti tašką pasakant, kad jūs esate kalti, bet ar taip išsprendžiame problemą? Vargiai“, – sakė ji ir dar kartą pabrėžė, kad siekiant, jog žmonių, kurie jaučiasi neišgirsti ir supykę, būtų mažiau, turime kelti klausimą, o kokie yra valstybės prioritetai bei problemų sprendimo gairės: „Turime ne tik kalbėti, o skubėti spręsti švietimo problemas, gerinti socialinių paslaugų tinklą.“
Turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet tautos nereprezentuoja
Į paskutinį rugpjūčio 10 dieną prie Seimo organizuotą protestą, pasibaigusį riaušėmis, susirinko apie 5 tūkst. žmonių. Tiek šiame, tiek ir anksčiau vykusiame „Šeimų marše“ ne kartą aidėjo susirinkusios minios prilyginimai visai tautai – tarytum absoliuti Lietuvos gyventojų dalis nepritartų skiepijimui, griežtesnėms koronaviruso pandemijos valdymo priemonėms ar Stambulo konvencijos ratifikavimui.
15min kalbinta sociologė pabrėžė, kad protestuotojai toli gražu nereprezentuoja tautos, tačiau tai nereiškia, kad jie negali turėti savito požiūrio: „Jie, kaip piliečiai, turi teisę išsakyti savo nuomonę, žinoma, laikydamiesi įstatymų. Politikų reikalas yra kalbėtis su žmonėmis, nes interesai yra skirtingi, bet toks ir yra politiko darbas – kaip suderinti interesus, kaip surasti kompromisinius sprendimus, kad būtų išvengta didelių konfliktų ir socialinių įtampų.“
Kaip situacija gali klostytis toliau ir ką galima padaryti, kad visuomenės susiskaldymas mažėtų? Pasak R.Žiliukaitės, bandymų megzti dialogą yra, čia svarbią vietą užima ir žiniasklaida.
„Kitas dalykas, – pridūrė, – stebėjimas. Ko laukti rugsėjo 10 dieną? Viktorijos Čmilytės-Nielsen komentaras yra labai taiklus. Tikėkimės, kad tai nevyks, nes protestai ir teisė telktis yra Konstitucijos garantuota teisė, bet, kita vertus, turi būti stebima, kokie ir su kokiomis intencijomis žmonės ateis į protestus. Įstatymų pažeidimui turi būti pasirengta užkirsti kelią.“
Paklausta, ar jau pasiekėme ribą, kai susipriešinimas tarp žmonių bei įtampa yra tokia didelė, kad dialogo idėja sunkiai gali būti įgyvendinta, R.Žiliukaitė paaiškino, kad situacija nėra tokia bloga, susikalbėti galime ir turime, tačiau taip pat labai svarbu suprasti, kas apskritai vyksta.
Anot sociologės, daugelio nusistačiusiųjų prieš skiepus įsitikinimai nėra nepajudinami. Yra tam tikrų baimių, labiau būdingų žemesnio socialinio ir ekonominio statuso žmonėms, gyvenantiems daug sunkesnėmis aplinkybėmis, tačiau ir jie nėra uždari informacijai: „Labai svarbu kalbėtis, reikalingos viešų diskusijų iniciatyvos. Svarbu išklausyti ir ne vieną požiūrį kalti, nes kitaip mąstantys tiesiog nejaučia, kad nors kiek jų požiūris būtų atstovaujamas diskusijoje. Komunikacijos nukreipimas į tam tikras grupes neskubant pasmerkti ir įtraukti į tas grumtynes dėl vertybinių pozicijų – jis labai svarbus.“
