Įprastas naujakurys
Kaip 15min sakė S.Paltanavičius, tai vapsvavoris, kuris dabar yra įprastas naujakurys.
„Prieš dvidešimtį metų surasti pirmieji vapsvavoriai (Argiope bruennichi) kėlė daug minčių – galvota, kad tai netyčia pakliuvę pavieniai individai, kad jie neišgyvens šaltesnių žiemų. Tačiau įvyko kitaip – vapsvavoris jau tapo įprastu mūsų bestuburių faunos atstovu, kurį gali rasti dažnoje pievoje ir savo gėlių darželyje“, – pasakoja gamtininkas.
Pasak jo, šios rūšies plitimas kartais tapatinamas su šylančiu klimatu, tačiau vargu ar galima rasti tai patvirtinančių faktų: „Visų pirma, jau daugiau kaip prieš 50 metų Vokietijos arachnologai (mokslininkai, tiriantys vorus) teigė, kad ši Viduržemio jūros šalių rūšis aktyviai plinta į šiaurę. Tuo metu pavieniai šios rūšies vorai ar mažos jų „salelės“ atsirado Berlyno platumose ar prie Elbės žemupio. Po kurio laiko čia vapsvavoriai jau buvo įprasti, o mokslininkai pabrėžė ypatingą šios rūšies populiacijos savybę – didelį individų tankį. Lietuvoje pirmieji vapsvavoriai aptikti prieš 20 metų, dabar jų gausu visur. Tiesa, reikia žinoti, kur jų ieškoti.“
Kol kas nežinome šio voro priešų, tad sąlygos jam ne tik plisti, bet ir saugiai gyventi, yra labai palankios.
Kaip juos rasti ir kuo jie įdomūs
S.Paltanavičius pasakoja, kad vapsvavorio biotopas – atviros nešienautos pievos, kartais gana drėgnos. Dažnai apsigyvena paupiuose, senuose dirvonuose; gyvena Kuršių nerijoje, pamario palvėje. Svarbus reikalavimas buveinei – vidutinio aukščio žolės, ypač varpinių augalų smilgos ir tarp jų esantys nedideli tarpai voratinkliams megzti.
„Vapsvavorio patelės tinklas nėra didelis, jį prie pat žemės būtų nelengva pastebėti, jei ne įausta balta vertikali, į viršų ir į apačią nuo tinklo centro nutįsusi juosta. Jos funkcija vertinama įvairiai. Kai kas mano, kad prie jos (ši juosta yra maždaug voro kūno pločio) gali pasislėpti voras. Jeigu ištinka pavojus, voras ištiesia kojas ir jų skersiniai juodi – geltoni dryžiai prie šios juostos „ištirpsta“. Kiti, ypač seniau savo darbus skelbę autoriai, teigia, kad voras šia juosta sutvirtina, stabilizuoja savo tinklą“, – 15min sakė gamtininkas.
Patinėlis sugraužiamas
„Kalbant apie vapsvavorius, paprastai minimos tik patelės, kurios yra tikrai stambios, lengvai pastebimos ir neabejotinai gražios. Jas fotografuoja daugelis. Vapsvavorių patelės suauga ir būna pastebimos gana vėlai, tik liepos gale. Paklausite: o kur yra patinėliai? Jeigu juos pamatytumėte ant patelės voratinklio, vargu ar palaikytumėte tos pačios rūšies gyviu. Patinėlis paprastai būna apie 5 milimetrų ilgio (patelės kūno be kojų ilgis apie 20 milimetrų), pilkšvas, su nežymiom gelsvom dėmelėm. Skirtingai nei kitų rūšių vorai, vapsvavorio patinėlis pats tinklo nemezga“, – pasakojimą tęsia S.Paltanavičius.
Jis sako, kad subrendęs patinėlis – Lietuvoje tai būna liepos gale ar rugpjūtį – tik šiai rūšiai suprantamu tinklo virpesiu perduoda signalus, o poruotis pasiruošusi tai „išgirdusi“ patelė staiga tampa apatiška, leidžia patinėliui atropoti prie jos pilvinės pusės ir apvaisinti. Po keleto sekundžių patelės apatija dingsta, ji sukrunta, stveria patinėlį ir jį sugraužia. Tik kai kada jam pavyksta pasprukti, patelei palikus vieną iš savo galūnių.
„Rugsėjy vapsvavorio patelė sulipdo kamuoliuko formos kokoną, kuriame sudeda kiaušinėlius. Pavasarį kokone išsirita maži voriukai, kurie auga labai greitai ir jau antroje vasaros pusėje patelės tampa geltonais, su ryškiais skersiniais dryžiais vapsvavoriais.
Kol kas nežinome šio voro priešų, tad sąlygos jam ne tik plisti, bet ir saugiai gyventi, yra labai palankios. Tiesa, kol kas nežinomi ir konkurencijos su kitomis rūšimis atvejai, todėl dar anksti vertinti šio naujakurio reikšmę ekosistemose“, – teigia gamtininkas.
Daugiau Selemono Paltanavičiaus pasakojimų apie gamtą ieškokite čia.
