Ponas Ryszardas su tėvais Lenkijoje atsidūrė po Antrojo pasaulinio karo kartu su tūkstančiais kitų lenkų iš rytinių Lietuvos, vakarinių Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Įsikūrusi vakarinėje Lenkijos dalyje šeima gyveno kiek kitu ritmu nei giminės Lietuvoje, kurie ilgiems dešimtmečiams buvo visiškai atskirti nuo Vakarų pasaulio.
Ir permainos į Lenkiją atėjo anksčiau – 1989 m. birželio 4 d. čia įvyko pirmieji laisvi rinkimai po karo. Kaip tik šie rinkimai laikomi naujosios Lenkijos Respublikos pradžia. Tad pono Ryszardo patirtis buvo kiek kitokia nei jo pusseserės, Lietuvos provincijos mokytojos, dirbusios mokykloje lenkų dėstomąja kalba.
Vis dėlto optimistinis jo pateiktas scenarijus, kad Lenino Vilniuje neliks jau po metų, nepasitvirtino – buvęs proletariato vadas į miestą iš Lukiškių aikštės dairėsi dar dvejus metus.
Nukėlė tik po pučo
1991 m. rugpjūčio 23-oji. Ypatinga diena lietuvių tautai – Juodojo kaspino diena, taip prisimenant, kaip 1939 m. Maskvoje Vokietijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai J.Ribbentropas ir V.Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuriuo, be kita ko, panaikino ir Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuva 1991 metų rugpjūtį laisva buvo jau pusantrų metų, Nepriklausomybę atgavusi 1990-ųjų kovo 11-ąją, tačiau vienoje pagrindinių Vilniaus aikščių tebestovėjo Leninas.
Rugpjūčio 23 d. ryte vyko tarybos posėdis, susirinko prezidiumas. Visi tarybų pirmininkai susirinko ir mes priėmėme sprendimą, kad šiandien paminklą reikia nukelti, – sakė A.Grumadas.
Kaip 2017 m. LRT televizijos dokumentinėje apybraižoje „Mes nugalėjom“ kalbėjo pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus meras (tuometės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pirmininkas) Arūnas Grumadas, laikai dar nebuvo ramūs – Šiaurės miestelyje tebebuvo dislokuoti Sovietų Sąjungos kariai, tad sprendimas nukelti Lenino paminklą galėjo sukelti rimtų neramumų.
„Prieš pat nukėlimą viskas sparčiai keitėsi: 1991 m. rugpjūčio 19 dieną – pučas Maskvoje, tačiau po kelių dienų jis buvo numalšintas. Rugpjūčio 23 d. – Juodojo kaspino diena, Ribbentropo–Molotovo pakto metinės. Sutampa daug kas. Rugpjūčio 23 dieną ryte vyko tarybos posėdis, susirinko prezidiumas. Visi tarybų pirmininkai susirinko ir mes priėmėme sprendimą, kad šiandien paminklą reikia nukelti kaip tik suderinant ir datas“, – paskutines paminklo dienas ir sprendimo priėmimą prisimena A.Grumadas.
Internete nesunku surasti vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip nugriaunamas Lenino paminklas. Procesą, kuris neatrodo itin paprastas, lydi džiaugsmingi minios šūksniai, juokas ir plojimai. Ypač – kai buvęs Bolševikų partijos lyderis lūžta – jo kojos nuo kelių lieka ant pjedestalo Lukiškių aikštėje, o likusi paminklo dalis nukeliama kranu.
Kur rodė Lenino ranka?
Vilniaus centre paminklas Leninui stovėjo nuo 1952 m. liepos 20 d. – 39-erius metus. Šis paminklas buvo sukurtas pagal tipinį Nikolajaus Tomskio projektą, bolševikų ideologas stovėjo su apsiaustu, dešine ranka rodydamas kažkur – galbūt į KGB rūmus, stūksančius priešais aikštę, galbūt kažkur kitur.
„Buvo šmaikštaujama, kad proletarų vadas iš tikrųjų buvo moteris, nes jo atsegto apsiausto sagos išliedintos ne toje pusėje, kur derėtų vyriškiui skirtam drabužiui. Juokauta, kad Vilniuje šalčiau nei Kaune, todėl sostinėje vadas su apsiaustu, o antrajame pagal dydį mieste – tik su švarku.
Daug dėmesio sulaukė ir statulos poza. Vieni sakydavo, kad ranka rodo į saugumiečių būstinę, kiti – į „Tauro rago“ aludę“, – taip apie ironiją, su kuria nevengta vertinti 1952 m. Lukiškių aikštėje atidengtą Lenino paminklą, savo knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai. 1944–1990“ rašo Darius Pocevičius.
Beje, ta kažkur rodžiusi ranka nukentėjo, kai paminklas pagaliau sulaukė tos dienos, kada buvo nugriautas. Dešinės Lenino rankos nykštys dar buvo, kai paminklas išvežtas iš Lukiškių aikštės, bet paskui kažkur dingo.
Galbūt jį nusipjovė koks nors kolekcininkas, galbūt – tiesiog darbininkas, kai paminklas gulėjo Skulptūros ir vitražo dirbtuvėse. Net pasigirdo kalbų, kad vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose pardavinėti suvenyrai – Lenino pirštai.
Sovietiniai paminklai išsibarstė
Šiandien Vilniaus Leninas stovi Grūto parke šalia Druskininkų – jam už nugaros auga senos eglės, priešais spindi nedidelis tvenkinukas, o greta sudėlioti jo paties biustai iš skirtingų Lietuvos vietų. Leninų šiame parke galima pamatyti ir daugiau – didelių ir mažų, stovinčių ir net vienas sėdintis (beje, vienintelis toks buvęs ir sėdėjęs Druskininkuose).
Iš viso parke stovi daugiau kaip 100 sovietmečio politinių lyderių statulų. Bet, kaip sako Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, jų galėjo būti daug daugiau, tik nespėta – kai 1999 metais pradėta mąstyti apie tokią vietą, dalis sovietinių paminklų jau buvo kažkur pradingę.
„Tai mūsų pusės amžiaus gyvenimas. Vis dėlto mes negalime užmiršti, kad apie 300 tūkst. lietuvių iškeliavo į Sibirą. (…) Tai mūsų gyvenimo istorija, ir žinote – kas lengvai užsimiršta, tas lengvai pasikartoja. Mes tam ir sukūrėme parką, kad nuolat žmonėms primintų, prie ko gali priversti bet kokia į valdžią atėjusi diktatūra.
Nerasite nė vieno argumento ar fragmento parke, kuris savotiškai liaupsintų ar garbintų tuos laikus. Tokio nėra. Dėl to ir pažymų mes patys neruošėme, visas pažymas apie skulptūras ruošė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, mes prie to nagų nekišome“, – tvirtino Grūto parko šeimininkas.
Nerasite nė vieno argumento ar fragmento parke, kuris savotiškai liaupsintų ar garbintų tuos laikus. Tokio nėra, – sakė V.Malinauskas.
Paklaustas, ar Grūto parko kolekciją dar yra kuo Lietuvoje papildyti, V.Malinauskas sako, kad beveik ne. „Dar yra keletas skulptūrų, bet kad jie nori daugiau nei durnius už tėvą už tas skulptūras, tai mes jų nebeperkam“, – ironiškai apie tokių eksponatų turėtojus kalbėjo V.Malinauskas.
Pastatytų dar vieną Žaliąjį tiltą
Kai kurie sovietmečio paminklai viešose Lietuvos erdvėse stovėjo kur kas ilgiau nei Leninas. Tarkim, Žaliojo tilto skulptūros. Jos buvo nukeltos tik 2015-ųjų liepą, iki tol ilgai svarsčius ir abejojus. Vilniaus savivaldybė net paskelbė, kad jos yra avarinės būklės ir gali bet kada užgriūti ant praeivių, o tai esą jau labai rimta priežastis skulptūras pašalinti nuo vieno pagrindinių Vilniaus centro tiltų.
Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais. Priėmus sprendimą jų atsisakyti, skulptūros buvo supakuotos į dėžes ir nukeltos naktį, kad netrukdytų transportui. Nukėlimo laikas viešai neskelbtas, esą tai galėjo sukelti neramumų.
V.Malinauskas neslepia – Grūto parke net Žaliąjį tiltą pastatytų, jeigu tik gautų tas skulptūras. Kaip jau yra Aleksoto tilto mažoji kopija su garsiosiomis jo žvaigždėmis. Tačiau, kaip sako jis, Vilnius net į kalbas nesileidžia.
Žaliojo tilto skulptūros dienas leidžia Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ teritorijoje – kaip atvežtos čia 2015 metais, taip ir guli suvyniotos. Būta svarstymų, kad skulptūros atiteks Lietuvos valstybei, o jų ateitį nuspręs Lietuvos dailės muziejus, tačiau tai vis dar neįvyko.
Vilniuje yra dar vienas paminklas, kuris tikrai rastų vietos Grūto parke, sako V.Malinauskas. Tai Petro Cvirkos skulptūra, tebestovinti skvere Vilniaus Senamiestyje. Rašytojas, 1940 m. įstojęs į Lietuvos komunistų partiją, buvo vienas iš tų, kurie vyko į Maskvą, į Sovietų Sąjungos Aukščiausios tarybos VII sesiją, kurioje delegacija prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Kaip sakyta, važiavo „saulės parvežti“.
Paminklas 1947 m. mirusiam rašytojui pastatytas 1959 m., jau ne vienerius metus kalbama apie tai, kad jį reikėtų nukelti.
Lukiškių aikštė – sutvarkyta, bet nebaigta
Leniną nuvertė, bet jo šešėlis dar kelis dešimtmečius temdė Lukiškių aikštės ateitį – taip atrodė, stebint, kiek metų diskutuota, piktintasi ir nieko nedaryta dėl šios vietos. Ilgą laiką čia tebebuvo tie patys raudoni takeliai, seni suolai, šviestuvai, kažkada apšvietę Lenino paminklą.
Tik ilgi ginčai davė rezultatų: 2017 m. vėlyvą rudenį aikštė buvo atverta lankytojams, tiesa, dar galutinai nesutvarkyta, nesužaliavusia žole, tam prireikė laukti pavasario.
Ir be jokio paminklo. Ginčai dėl to, kas turėtų (jeigu turėtų) stovėti Lukiškių aikštėje, tęsėsi turbūt nuo tų pačių 1991-ųjų. Daliai visuomenės griežtai laikantis nuomonės, kad čia turi iškilti tik Vytis, kita dalis tyliai laukė, kuo baigsis dar vienas konkursas. Baigėsi jis kiek netikėtai tai minėtajai visuomenės daliai, tikėjusiai tik Vyčio idėja.
Lukiškių aikštės memorialo konkursą laimėjo Andriaus Labašausko kūrinys „Laisvės kalva“. Ši pergalė bent kol kas daug laimės jaunajam skulptoriui neatnešė, nes jam reikėjo net teisme įrodinėti, jog konkursą laimėjo sąžiningai.
Įrodė, bet galutinis sprendimas dėl „Laisvės kalvos“ taip ir nepriimtas, Lukiškių aikštėje žmonės tegalėjo apžiūrėti jos fragmentą, kurį sugebėta aplieti raudonais dažais, o kada iškils visa „Laisvės kalva“ – niekas nežino.
Apie tris Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius skaitykite čia:
Pirmasis dešimtmetis: audringa valstybės pradžia